Gary Chang. Erdvės transformacijos.

Susipažinkite — Suitcase House Hotel. Ko gero, archi­tektų ir kitų, bent kiek besi­do­min­čių šia sri­timi, nenu­ste­bin­siu šiuo pastatu, nes jis dau­gybę kartų buvo pub­li­kuo­tas įvai­riuose lei­di­niuose ir yra gavęs ne vieną apdo­va­no­jimą. Na o tie, kurie jo dar nematė — nesku­bė­kite apšaukti dėže! Nepaisant šiais lai­kais „tra­di­ci­nio”, daž­nai pla­čio­sios liau­dies nemėgs­tamo, mini­ma­lis­ti­nio apval­kalo, namas turi šį tą tik­rai išskirtinio…

Pasidalinti šiuo archi­tekto darbu mane pastū­mėjo jo auto­riaus Gary Chang paskaita, kurioje teko apsi­lan­kyti. Nors buvau mačiusi ne vieną Suitcase House Hotel pub­li­ka­ciją, tik po paskai­tos iki galo suvo­kiau, koks iš tiesų įdomus šis pasta­tas ir kokia jo atsi­ra­dimo isto­rija bei kon­teks­tas. Ar žino­jote, kad Suitcase House Hotel yra pir­ma­sis Gary Chang’o sup­ro­jek­tuo­tas pasta­tas? Ir kad jo kon­cep­cija buvo sukurta per vieną dieną? Bet gal geriau pra­dė­siu nuo pradžių.

Gary nuo vai­kys­tės su tėvais ir tri­mis jau­nes­nė­mis sesu­tė­mis gyveno Honkonge, mažame nuo­mo­ja­mame 32m² butuke stan­dar­ti­nio pilko 17-​aukščio sep­tin­tame aukšte. Į šiuos 32m² tilpo trys mažy­čiai mie­ga­mieji, vir­tuvė, vonia bei kori­do­rius. Vienas mie­ga­ma­sis, be abejo, pri­klausė tėvams, ant­rame glau­dėsi visos trys sese­rys, na o tre­čia­sis… buvo nuo­mo­ja­mas. Gary mie­go­davo ant sofos — lovos, sto­vin­čios kori­do­riuje. Tik vie­nas lan­gas bute turėjo „vaizdą” — Hong Kongo smoge pasken­du­sią per­spek­tyvą (Gary atsi­mena kaž­kada galė­jęs matyti van­de­nyną, tačiau dabar šią per­spek­tyvą oku­pavę nau­jai išdygę dan­go­rai­žiai), o kiti lan­gai „žiūrėjo” į kai­my­nus („gyve­nome kaip viena šeima; per langą buvo įmanoma paspausti kai­my­nui ranką”). Ar pati­kė­site, kad, nors yra pri­pa­žin­tas ir gerai uždir­ban­tis archi­tek­tas, tame pačiame bute jis gyvena iki šiol?! Tiesa, tėvai ir sese­rys jau seno­kai išsi­kėlė, o Gary nusprendė buvusį tėvų butą nusi­pirkti. Ir nusi­pir­kęs ėmėsi daryti jame savo tvarką.

Būdamas archi­tek­tū­ros stu­dentu, Gary pra­dėjo domė­tis efek­ty­viu erd­vės panau­do­jimu ir trans­for­ma­cija (kas belieka, gyve­nant Honkonge?). Jo butas buvo jo kūry­bos erdvė. Nuo tada, kai pra­dėjo jame gyventi vie­nas, per­tvarkė jį keletą kartų, kas­kart išleis­da­mas vis dau­giau pinigų. Gary links­mai pasa­kojo apie anks­tes­nes trans­for­ma­ci­jas, jų pri­va­lu­mus ir trū­ku­mus. Vienas iš pir­mųjų variantų buvo tuš­čia balta erdvė be per­tvarų, su sofa — lova vidu­ryje. Vakarais, lango vie­toje nulei­dus didelį ekraną, patalpa pavirs­davo kino sale.

Išilgai sienų buvo bal­tos užuo­lai­dos, kurios ir slėpė visus rei­ka­lin­gus daly­kus: knygų len­ty­nas, daik­tus, rūbus, vir­tuvę ir netgi tualetą. Gary pri­pa­žino, kad šis „biu­dže­ti­nis” spren­di­mas buvo ne itin geras akus­ti­kos atžvil­giu, mat vaka­rė­lio metu dau­guma jo draugų veng­davo eiti į tualetą, o jei kas išdrįs­davo, buvo pra­moga paty­li­nus muziką pasi­klau­syti vie­ti­nio „soundtrack’o”. Kai vie­nas žurna­lis­tas, rašy­da­mas apie Gary butą, paklausė, kaip jis pats pako­men­tuotų savo inte­rjerą, Gary atsakė: „It looks like a house for dead peo­ple”. Tai tapo straips­nio antrašte…

Galiausiai van­den­tie­kio ava­rija tapo pre­tekstu dar kartą pakeisti inte­rjerą, ir gimė pas­ku­ti­nioji trans­for­ma­cija, kuri yra geriau­siai žinoma, sykį net buvo pla­čiai apra­šyta New York Times. Jai archi­tek­tas išleido pen­ki­skart dau­giau pinigų, negu kai­navo pats butas.

Nusprendęs, jog gana mėgau­tis sepia tonų dan­go­rai­žių pei­zažu, Gary pakeitė didįjį langą, įdėda­mas gel­toną stiklą („mano namuose dabar visada sau­lėta”). Dabar čia vyrauja aliu­mi­nio bei juoda spal­vos, pra­ban­giai blizga juo­dos gra­nito grin­dys, užuo­lai­das pakeitė koky­biški slan­kio­jan­tys paneliai.

32m² erd­vei archi­tek­tas sukūrė net 24 skir­tin­gus sce­na­ri­jus, pra­de­dant nuo “video game room” ir bai­giant „home spa”. Viskas pri­far­ši­ruota leng­vi­nan­čių gyve­nimą nau­jųjų tech­no­lo­gijų. Bute sutelpa mil­ži­niška šeimi­ninko CD kolek­cija bei visi kiti rei­ka­lingi daik­tai, ir, kadangi lieka daug vie­tos, kaip archi­tek­tas juo­kauja, galima pasi­ka­binti hamaką. Taip pat Gary neven­gia sve­čių, kurių tikina galįs suso­dinti iki 60 (???). Svečių lova, įtai­syta virš vonios, deja, tik 180cm ilgio. Tiesa, akus­ti­nis pri­va­tu­mas tebėra prob­lema, mat vie­nin­telė vieta, kur įmanoma pasi­kal­bėti tele­fonu vyks­tant vaka­rė­liui, yra dušo kabina…

Nesunku įsivaiz­duoti, kad Gary drau­gai sukioja pirštą prie smil­ki­nio: „Negi po šitiek metų archi­tekto prak­ti­kos nega­lė­jai leisti sau nusi­pirkti dides­nio buto, o gal net namo užmies­tyje, kur be jokio vargo sutal­pin­tum visą savo turtą?”. Jis tik juo­kiasi — „Kam man to rei­kia? Mieliau savo pini­gus lei­džiu kelio­nėms, o vieš­bu­čių kam­ba­riai, kuriuose apsi­stoju, daž­niau­siai didesni už mano butą!”. Kasdienis lovos išlanks­tymo ritu­alas, kadaise buvęs būti­nybė, dabar tėra duoklė archi­tekto aistrai — defor­ma­ci­jai. Ir tai jis atlieka su malo­numu. Tai dalis to, ką turi patirti, gyven­da­mas dras­tiš­kai didė­jan­čios popu­lia­ci­jos mieste.

Na o dabar metas per­eiti prie Suitcase House Hotel. Šio namo pro­jek­tas gimė dutūks­tan­tai­siais, tuo­met, kai tur­tingi vers­li­nin­kai, supratę, jog išskir­ti­niai pro­fe­sio­nalų sup­ro­jek­tuoti pasta­tai gali būti pui­kus būdas inves­tuoti savo pini­gus, pasiūlė 12-​kai jau­no­sios kar­tos Azijos archi­tektų išlais­vinti savo vaiz­duotę ir sup­ro­jek­tuoti po pastatą slė­nyje, apsup­tame gam­tos, Didžiosios kinų sie­nos papė­dėje. Ko gero, ne vie­nas archi­tek­tas pasva­jotų apie tokią gali­mybę… tuo labiau, jei dar nesi sava­ran­kiš­kai sup­ro­jek­ta­vęs nei vieno gyve­na­mojo namo! Numatyta Gary Chang pastato vieta — kaip tik prie įvažia­vimo į komp­leksą, taigi jis juo­kiasi, jog pro­jek­tuo­da­mas nesi­ner­vino — jei pasta­tas būtų nepa­vy­kęs, galėtų pui­kiau­siai tar­nauti kaip sargo būdelė.

Namas nesu­dė­tin­gos konst­ruk­ci­jos: metalo kar­ka­sas, „apvilk­tas” medžiu, lai­ko­mas beto­ni­nio tūrio apa­čioje. Šiltas, pro­por­cin­gas, sma­giai įkom­po­nuo­tas į pei­zažą. Bet, kaip jau ko gero galima tikė­tis, kur kas įdomesnė dalis yra inte­rje­ras. Viduje — 44×5 m dydžio tuš­čia salė su dide­liais lan­gais, atve­rian­čiais įspū­din­gus Kinų sie­nos vaiz­dus. Ką neįdomu..?

Bet tai — tik pir­mas įspū­dis. Iš tiesų namas turi viską, ko rei­kia, kad jame galėtų gyventi žmonės. Tačiau visa tai paslėpta grin­dyse, 50-​tyje vieno metro gylio nišų. Ten sle­piasi mie­ga­mieji, vir­tuvė, poil­sio, darbo, medi­ta­ci­jos, muzi­kos, vonios ir kt. kam­ba­riai, ir netgi sauna! Atidarius nišas, pake­liama dalis virsta ati­tvara, taip erd­vės įgauna pri­va­tumo. Papildomų stum­domų per­tvarų pagalba erdvę galima suskai­dyti mažo­mis inty­mio­mis zono­mis, o esant norui — „ati­da­ryti” ir paversti sale. Siekiant mak­si­ma­laus erd­vės panau­do­jimo, ant pastato stogo įrengta terasa — į ją galima užlipti nulei­džia­mo­mis kopėčiomis

Šiuo metu pasta­tas nau­do­ja­mas kaip vieš­bu­tis. Architektas juo­kėsi, kad jame apsi­stoję žmonės visą dieną žaidžia „nišų ati­da­ri­nė­jimo” žaidimą: „kai sumoki daug pinigų, nesi­nori pra­žiop­soti nei vie­nos gali­my­bės”. Dienos metu ten patogu rengti kon­fe­ren­ci­jas, susi­ti­ki­mus arba net šokių pamo­kas, na o vakare erdvę lengva trans­for­muoti taip, kad joje būtų patogu nak­voti net 14-​kai žmonių. Tokiu būdu pasta­tas gali tobu­lai pri­si­tai­kyti prie įvai­rių porei­kių, pri­klau­so­mai nuo sve­čių kie­kio, nuo­taikų ir užsi­ėmimų. Pavyzdžiui, archi­tek­tas juo­kavo, jog kai pačiam tenka ten apsi­stoti, jis mėgsta po vaka­rie­nės užda­ryt vir­tu­vės nišą ir apsi­mesti, jog neplauti indai nebeegzistuoja.

Taigi, pasi­tre­ni­ra­vęs su savo butu, Gary Chang išvystė naują gyve­na­mojo namo kon­cep­ciją: pasta­tas tar­nauja ne kaip stan­dar­ti­nių patalpų rin­ki­nys, bet kaip apa­ra­tas, rea­guo­jan­tis į žmogaus porei­kius. Deformacija ir sce­na­rijų įvai­rovė šįkart, ko gero, pasiekė mak­si­mumą. Kadangi nesunku nuspėti, jog hon­kon­giš­kos vie­tos trū­kumo prob­le­mos pasau­lyje tik aktu­alės, manau, kad dau­ge­liui gali tekti pakeisti mąs­tymą ir požiūrį į gyve­na­mąją erdvę. Ir nenuo­stabu, kad Suitcase House Hotel gimė būtent Kinijoje…

Susidomėjusiems galiu pri­durti, jog Gary Chang išleido kny­gas „My 32m² Apartment: A 30-​Year Transformation” bei „Suitcase House Hotel”. Architekto aistra kelio­nėms ir vieš­bu­čių „kolek­cio­na­vi­mui” — atskira tema (dar viena knyga „Hotel as Home: The Art of Living on the Road”). Taip pat jis užsi­ima daiktų dizainu, kurie turi vieną savybę: susi­lanksto susi­suka susi­deda į kažką ypač kompaktiško…

Daugiau infor­ma­ci­jos čia.

Už įdomų straipsnį ačiū Guodai Bardauskaitei.

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >