Gregory Crewdson. Atvirukai iš kito pasaulio.

Šio foto­grafo neiš­vysi foto­se­si­joje su foto­a­pa­ratu ran­kose, o aplink jį zuja meni­nis vado­vas, kelios dešim­tys įvai­riau­sių padė­jėjų, deko­ra­to­rių, konst­ruk­to­rių, apšvie­timo eks­pertų ir tech­nikų. Kiekviena Gregory Crewdson nuo­trauka lyg ištrauka iš holi­vu­di­nės kino juos­tos. Nesvarbu kur daro­mas kad­ras, šis foto­gra­fas liguis­tai pedan­tiš­kai sudė­lioja kiek­vieną ele­mentą ir apšvie­čia jį taip kaip jam atrodo tin­ka­miau­sia. Nuo jo nepa­si­slėps jokia nesu­pla­nuota detalė, o keleto siu­žetų nuo­traukų dar­bas užtrunka dau­giau nei šešias savaites.

Kaip jau supra­tote G.Crewdson išskir­ti­nis foto­gra­fas su išskir­ti­niais ištek­liais. Tikriausiai kiek­vie­nas kūrė­jas nors kartą gyve­nime pagal­voja, kaip įgyven­dintų savo suma­ny­mus jeigu turėtų tokią laisvę.

G.Crewdson įvaldė ir tvir­tai lai­kosi dviejų foto­gra­fa­vimo būdų: išorėje paruoš­toje foto­gra­fa­vimo aikš­te­lėje ir gigan­tiš­koje stu­di­joje, kurioje gali vienu metu tilpti iki ketu­rių skir­tingų scenų.

Kaip tei­gia foto­gra­fas, kiek­vie­nas būdas iš esmės labai ski­riasi vie­nas nuo kito, tačiau abu sutei­kia daug džiaugsmo. Fotografuodamas stu­di­joje, G.Crewdson kuria viską nuo nulio, išgal­vo­jęs keistą pasaulį savo gal­voje jis per­ke­lia vieną aki­mirką iš jo į rea­lybę. Atsiradus vaiz­di­niui foto­grafo vaiz­duo­tėje į darbą kimba konst­ruk­to­riai, tech­ni­kai ir deko­ra­to­riai, kurie mak­si­ma­liai tiks­liai atkar­toja G.Crewdson idėją. Darbo metų stu­di­joje skamba atmos­fe­rinė muzika, visi dirba lyg didelė šeima, sie­kianti tobulo rezul­tato. Jiems, mano manymu, pui­kiai tai pavyksta.

Nuotraukoje su motina ir kūdi­kiu į stu­diją teko nešti ne tik tikrą sniegą iš kiemo, tačiau ati­tempti ir visą auto­mo­bilį, kuris vos mato­mas nuo­trau­koje. Paklaustas ar nega­lėjo į stu­diją ati­tempti tik dalies auto­mo­bi­lio, G.Crewdson atsakė, jog iki galo neži­nojo kiek būtent bus matoma maši­nos galu­ti­nėje nuo­trau­koje, todėl nusprendė išimti iš jos variklį ir patal­pinti stu­di­joje. Tai dar kartą įrodo, kad šiam foto­gra­fui paklūstą visi.

G.Crewdson be galo mėgsta gylį savo dar­buose, to jis pasie­kia suma­niai nuo­trau­koje išdės­ty­da­mas veid­ro­džius, lan­gus, duris ir apšvies­da­mas pag­rin­di­nes deta­les. Šie ele­men­tai atski­ria svar­biau­sią planą patal­pin­dami jį nuo­trau­kos gilu­moje, įtrauk­dami žiūrovą, pavers­dami jį ne tik G.Crewdson pasau­lio ste­bė­tojų, bet ir dalyviu.

Nors dau­giau­siai lais­vės fan­ta­zi­jai foto­gra­fas turi stu­di­joje, prie širdies jam labiau foto­gra­fa­vi­mas atvi­rose erd­vėse. Tai nereiš­kia, jog didžioji dalis reži­sa­vimo ati­tenka moti­nai gam­tai, atviri plo­tai G.Crewdson labiau patinka todėl, kad čia atsi­randa žymiai dau­giau kin­ta­mųjų, kuriuos rei­kia suval­dyti, arba bent jau užmas­kuoti (oro sąly­gos, namų gyven­to­jai ir jų kai­my­nai, tin­ka­mos vie­tos paieška ir t.t.). Lauke taip pat sta­to­mos įvai­riau­sios konst­ruk­ci­jos, švie­sos pro­žek­to­riai, aikš­te­lėje dir­bama po 14 valandų per parą.

Daugelio G.Crewdson nuo­traukų siu­že­tai pri­mena tokių siaubo ir tri­le­rio vir­tuozų kaip Stephen King ar Alfred Hitchcock moty­vus. Dažnai tai mis­tiški ir niū­rūs JAV vidu­ti­nės kla­sės subur­bijų ar nedi­de­lio mies­te­lio vaiz­dai su vie­niša figūra. Fotografas pasa­koja, jog visos jo nuo­trau­kos tai ištrau­kos iš didžiu­lio paties sukurto pasau­lio — kino filmo. Kai kurios nuo­trau­kos ryš­kiai susi­ju­sios viena su kita, kai kurios ne taip aki­vaiz­džiai, tačiau visos jos turi bend­rumą, lyg skir­tingi hero­jai iš skir­tingų nuo­traukų būtų pažįs­tami, kai­my­nai iš vieno miestelio.

Žiūrint į atskirą G.Crewdson foto­gra­fiją galima stip­riai pajusti aki­mir­kos tęs­ti­numą, kuri neturi nei “prieš”, nei “po”. Viskas kas yra matoma, kiek­vie­nas puo­de­lis, kiek­viena len­telė ar šešė­lis, yra užšalę šio foto­grafo objek­tyvo stikle amžiams.

Manau, jog foto­gra­fija mane visada traukė dėl noro sukurti tobulą pasaulį. Aš noriu sukurti momentą, kuris būtų atskir­tas nuo mano gyve­nimo chaoso, ir to siek­da­mas aš suku­riu didžiulę betvarkę. Man patinka ši bepro­tystė, nes ji kuria aikš­te­lėje savo­tiš­kai neu­ro­tišką ener­giją ir per tai įvyksta per­si­kė­limo momen­tas. Visose savo nuo­trau­kose labiau­siai ir esu susi­do­mė­jęs šiuo per­si­py­nimo ar per­si­kė­limo momentu, kur kaž­kas yra per­ke­lia­mas į kitą vietą, į tobulą, neju­dantį pasaulį. Nepaisant mano potrau­kio sukurti šį neju­dantį pasaulį, aš visada susi­du­riu su nega­lė­jimu to pada­ryti. Taigi man patinka tas susi­dū­ri­mas tarp tvar­kos porei­kio bei tobu­lumo ir nega­li­mumo pojū­čio. Man patinka kai gali­mu­mas susi­du­ria su negalimumu.

Daugiau apie auto­rių suži­no­site iš video inter­viu žemiau. Pasidomėti jo kūryba galite čia ir čia, na o aš asme­niš­kai tik­riau­siai atsi­ver­siu kokį seniai skai­tytą S.Kingo romaną.

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >