Peeter Allik — absurdas, ironija ir pornografija

“Born in USSR” (“Gimę Sovietų Sąjungoje”)

Visai neti­kė­tai tarp dau­gy­bės man pas­ko­lintų bro­šiūrų apie Lietuvos meni­nin­kus, apti­kau vieną per­liuką, tačiau deja ne lie­tuvį — estų moder­nistą. Šis meni­nin­kas labiau­siai pasi­žymi tuo, jog nau­doja labai seną ir galima sakyti atgy­ve­nu­sią gra­fi­kos tech­niką — lino­rai­žinį (Raižoma lino­le­umo lakšte. Iškiliosios lino­le­umo vie­tos (spaus­di­na­mieji ele­men­tai) tepa­mos dažais ir presu daro­mas atspau­das). Tačiau, kad ir kaip iro­niška, kad ir kaip neįdo­miai gali skam­bėti šis pava­di­ni­mas, kuris daž­niau­siai mums aso­ci­juo­jasi su liau­dies menu, šį kartą jis pui­kiai pasi­tar­navo padė­da­mas per­teikti kito­kias idėjas.

Peeter Allik yra nepri­klau­so­mas meni­nin­kas, kuris nie­kuo­met nesu­tik­davo dirbti su kuo kitu, visada siekė per­teikti savo idėją būtent taip, kaip ją įsivaiz­duoja pats. Vaizduojami siu­že­tai iš pra­džių gali pasi­ro­dyti nesu­pran­tami ir tolimi, tačiau pasi­gi­li­nus į sim­bo­lius, panag­ri­nė­jus tema­tiką, ir galiau­siai per­skai­čius ant­raštę — pra­dedi per­prasti potekstę.

“Future” (“Ateitis”)

Absurdas man asme­niš­kai yra maloni ir daug klau­simų kelianti tema. Absurdistai, vaiz­davę didžiau­sias žmonių prob­le­mas, nesu­si­kal­bė­jimą, sus­ve­ti­mė­jimą, vidinę tuš­tumą, nepri­ta­p­imą visuo­me­nėje viską mokėjo pavaiz­duoti taip sub­ti­liai ir neba­na­liai, jog kar­tais žiūro­vas net nesu­pras­davo apie ką iš esmės jam pasa­ko­jama. Ironija ir gro­te­skas buvo ir yra pag­rin­di­niai absur­distų ark­liu­kai, pade­dan­tys pažvelgti į gyve­nimą per kito­kią prizmę. Tuo tarpu žiūro­vas, lyg siūlu pri­rišta lėlė, tem­piama ten, kur panori menininkas.

Lygiai taip pat ir Peeter, nau­do­da­mas gro­teską bei sim­bo­lius, suku­ria vaizdą, kuris kai kuriems gali pri­minti pop art’o sti­lis­tiką. Kai pra­dedi gilin­tis, supranti, jog kiek­vie­nas dar­bas yra ver­tas atski­ros ana­li­zės. Daugiausiai auto­riui rūpi poli­ti­nės bei socia­li­nės temos. Kai kuriuose dar­buose akcen­tuo­jama komu­nis­ti­nis lai­ko­tar­pis, palie­čia­mos anar­chi­jos, fašizmo tema­ti­kos. Šie lino rai­ži­niai lyg kari­ka­tū­ros atspindi savo laik­metį, metus, netgi dieną. Jeigu pasi­gi­lin­tu­mėte giliau, pasi­do­mė­tu­mėte asme­nine auto­riaus nuo­mone tam tik­rais klau­si­mais, per­pras­tu­mėte sim­bo­liką — suge­bė­tu­mėte atski­rame vaizde per­skai­tyti uni­ka­lią ir nepa­si­kar­to­jan­čią isto­riją, kuri turi savo koduotę ir užfik­suotą emociją.

“Communication” (“Komunikacija”)

Tačiau, net neži­nant tiks­lių atsa­kymų į klau­si­mus, net pui­kiai neiš­ma­nant isto­ri­nių faktų ir meno sti­lis­tikų ideo­lo­gi­jos — galite inter­pre­tuoti šiuos dar­bus ir įžvelgti juose daž­nai mini­mas ir aktu­alias visuo­me­nei prob­le­ma­ti­kas. Peeter Allik neven­gia ero­ti­kos motyvų, galima netgi paste­bėti, jog dau­ge­lyje kūri­nių jie tampa akcentu. Aukščiau pavaiz­duo­tame darbe, matome ganė­ti­nai absur­dišką vaizdą — vai­sin­gumo ir Velykų šven­tės sim­bo­lis kiš­kis, dova­noja damai kitą sim­bolį — kiau­šinį, ant kurio išrai­žyta “Aids”. Siužetas gali pasi­ro­dyti ganė­ti­nai nesą­mo­nin­gas, tačiau inter­pre­tuoti, manau, nėra labai sudėtinga.

Prisimenant, jog pasi­rinkta būtent lino­rai­ži­nio tech­nika, rei­kėtų paste­bėti, jog juo­dai balti moty­vai suku­ria iliu­ziją, tar­tum žiūrė­tu­mei į juo­dai balto tele­vi­zo­riaus ekraną. Jaunam žmogui, nepa­ty­ru­siam moder­nistų per­versmo, poli­ti­nių lūžių ir glo­ba­lių socia­li­nių prob­lemų, toks vaiz­das gali aso­ci­juo­tis su kad­rais iš isto­ri­nio filmo. Juoda ir balta nėra vie­nin­te­lis meni­ninko nau­do­ja­mas kont­ras­tas, lygiai taip pat jis nau­doja ir vyriška — mote­riška, saldu — kartu, rimta — leng­va­bū­diška kont­ras­tus. Būtent šie kont­ras­tai ir atsklei­džia absurdą — nesu­de­ri­namų tar­pu­sa­vyje dalykų mišinį.

“Freedom” (“Laisvė”)

Kas belieka žmogui, kuriam visi tei­gia, jog jis yra lais­vas ir gali daryti ką tin­ka­mas, tačiau nuo­la­tos jau­čiasi būda­mas nelais­vėje? Kiek ilgai žmogus, neras­da­mas atsa­kymų gali tran­ky­tis nuo vie­nos sie­nos prie kitos, vėl atrasti viltį ir vėl ją pra­rasti? Absurdistai tei­gia, jog rei­kia iro­ni­zuoti, rei­kia gydy­tis sar­ka­zmu, tik taip įmanoma atmesti sle­gian­čią tikrovę. Šis požiū­ris šiek tiek arti­mas ir siur­rea­liz­mui. Pasąmonės išlais­vi­ni­mas, vaiz­dai, pri­me­nan­tys sapno nuo­tru­pas, nerišli min­tis — bruo­žai, kuriuos taip pat galime pri­skirti estui Peeter Allik.

“Concrete Solutions” (“Konkretūs Sprendimai”)

Pabaigai norė­čiau pri­durti, jog, kad ir kaip neįti­kė­tina, tačiau lūžio į moder­nizmo lai­ko­tarpį metu, kai visi grę­žėsi nuo tra­di­ci­jos, siekė nova­to­riš­kumo ir dar neat­rastų formų, šis meni­nin­kas, panau­do­da­mas didelį for­matą, visiems pui­kiai pažįs­tamą, bet tobu­lai įval­dytą tech­niką ir aktu­alią tema­tiką, sukūrė pui­kias kom­po­zi­ci­jas ir siu­že­tus, patrau­kian­čius žiūrovą savo aki­plė­šiš­kumu, gro­te­sku ir kelia­mais klausimais.

“Useless Niceties” (“Nieko ver­tos subtilybės”)

“Secret Language” (“Slapta Kalba”)

“Artist and His Hen” (“Menininkas ir jo višta”)

“Reproduction” (“Reprodukcija”)

“Melancholy” (“Melancholija”)

“Strong Middle Class” (“Stipri Vidurinioji Klasė”)

“In Museum” (“Muziejuje”)

Ne tik lino­rai­ži­nių, bet ir auto­riaus tapy­bos darbų bei insta­lia­cijų galite rasti čia.

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >