Prancūzija, Marselis ir optimizmo pamokos

Bandymas atrasti save

Po ilgos per­trau­kos norė­čiau pri­sta­tyti asme­nybę, kuri pri­vertė mane ne tik nusi­šyp­soti, lyg tik ką išgir­dus gerą sąmojį, bet ir sustoti bei susi­mąs­tyti. Gilbert Garcin pats save vadina iliu­zio­nistu, kiek­vie­nas jo dar­bas kuria­mas lyg atskira kruopš­čiai sure­ži­suota scena. Naudodamas foto koliažo tech­niką jis karpo, dėlioja ir kuria siur­rea­lis­ti­nius, gro­te­sku ir giliu pajau­timu pasi­žy­min­čius sce­na­ri­jus. Šis meni­nin­kas visą gyve­nimą pra­leido val­dy­da­mas lempų gamyklą Prancūzijoje, galų gale sulau­kęs 65-​erių metų išėjo į pen­siją, pasi­mokė foto­gra­fi­jos ir opti­nių apgau­lių paslap­čių ir galiau­siai pra­dėjo kurti. Apie jo kūrybą ir ban­dy­siu papasakoti.

Komunikacija

Pirmasis dar­bas, kuris man pasi­rodė itin taik­lus sim­bo­line prasme, pava­din­tas “Communicating”. Pavaizduotas senas žmogus, kuris yra pats Gilbert Garcin, turė­čiau pabrėžti, jog visose savo sukur­tose sce­nose pats Gilbert yra pag­rin­di­nis per­so­na­žas. Tarp dviejų sienų kampe sėdin­tis žmogus įkalin­tas dve­jo­mis ran­kas iškel­to­mis figū­ro­mis. Nežinau, kokias inter­pre­ta­ci­jas jums kelia šis vaiz­das, tačiau man jis iš karto aso­ci­juo­jasi su kiek­vieno iš mūsų vaid­me­ni­mis. Juk kiek­vie­nas savyje turime tą tik­rąjį aš, kuris pažįs­ta­mas tik mums patiems ir dar turime keletą skir­tingų ant­ri­ninkų, kuriems lei­džiame pasi­reikšti vie­noje ar kitoje situ­aci­joje. Dažnai žmonės, kurie dau­giau­siai laiko pra­lei­džia bend­rau­dami su kitais, ati­duoda save komu­ni­ka­ci­jai ir sie­kia kuo geres­nės komu­ni­ka­ci­jos, užmiršta tik­rąjį save ir palieka tą asme­nybę, kaip ir pavaiz­duota šiame darbe, sėdėti kaž­kur kampe pasi­slė­pus nuo visų. Tuo tarpu ant­ri­nin­kai, daž­nai daug lai­min­gesni, išraiš­kin­gos ges­ti­ku­lia­ci­jos ir visada atvi­ro­mis ran­ko­mis rūpi­nasi įvaiz­džiu, arba šiuo­lai­kiš­kai “asme­ni­niu brand’u”. Atrodo, siu­že­tas ir idėja tik­rai paprasti, tačiau pati sim­bo­lika suke­lia jausmą, kai norisi ir pamąs­tyti, o gal net kažką atsi­minti ir pakeisti pačiame savyje.

Vedybinė sutar­tis

Antrasis kūri­nys, šiek tiek papras­tes­nis ir tik­rai ver­čian­tis nusi­šyp­soti, kalba apie seną kaip pasau­lis reiš­kinį — moters ir vyro sąjungą. Pavaizduoti du veži­mai, kurie, tur­būt pagal­vo­jote, labiau tiktų mūsų sene­lių lai­kams nei mums, pui­kiai sim­bo­li­zuoja mūsų kas­die­nybę ir požiūrį į šeimą. Kad ir kaip bebūtų, tačiau visuo­met turime rašytą ar nera­šytą sutartį, kurioje užfik­suota ką gau­sime mai­nais už pado­va­no­tus daly­kus. Ar įsivaiz­duo­jate šį paveikslą su, tar­kime, vienu tuš­čiu vežimu, o kitu pri­krautu? Turbūt tuo­met inter­pre­tuo­tume tai kaip nelai­mingą meilę arba mili­jo­nie­riaus sutuok­tu­ves su mane­kene, tuo tarpu šiame vaizde matome visišką pusiau­svyrą kas reiš­kia, jog sutar­tis suda­ryta sėkmingai.

Optimizmo pamoka

Šių darbų serija viena mano mėgia­miau­sių. Kai išgirs­tame žodį pamoka, daž­niau­siai tai aso­ci­juo­jasi arba su nuo­bo­džiai leis­to­mis valan­do­mis mokyk­loje che­mi­jos pamo­koje, arba kokia nors nesėkme, kai tenka moky­tis iš pada­rytų klaidų. Kaip turėtų atro­dyti opti­mizmo pamoka? Vien išgir­dus šį žodžių derinį, jau kyla šypsena, kai pama­tai tokios pamo­kos ištrau­kas, pasi­daro dar links­miau. Optimizmas, man aso­ci­juo­jasi su vidi­niu jausmu, kai pavyz­džiui žiau­riai lyjant ir esant visiš­kai šlapiems batams rei­kia rasti geros nuo­tai­kos, sušokti ančiukų šokį, arba kai esant labai nepa­tin­kan­čiam part­ne­riui, nusi­teikti su juo gerai atlikti pro­jektą ir tuo džiaug­tis, arba, kai labai labai nepa­si­seka, rasti jėgų viską daryti iš naujo. Kaip vyksta tas opti­mizmo ieš­ko­ji­mas? Būtent taip — sto­jiesi į vieną kampą, sto­jiesi įstri­žai, sėdi per vidurį — darai viską, kas tau nebū­dinga, bet kas galėtų tave kaž­kaip tal­pinti į esamą situ­aciją ir išmokti joje rasti tei­giamų aspektų. Na ką gi, tokios pamo­kos visada tur­būt yra svei­kin­ti­nos, tačiau atrodo jos visada kaž­kaip juokingai.

Sustabdyti pra­bė­gantį laiką

Ir vėl daug papras­tes­nis, šmaikš­tumu pasi­žy­min­tis kūri­nys. Senyva pora, lau­kianti roman­tiš­kos vaka­rie­nės, pasi­ruo­šusi du vyno bute­lius. Geriau įsižiū­rė­jus pama­ty­sime, jog pora ne viena, jų čia dvi. Kaip kitaip užmiršti apie tai, jog esi senas, o jau­nystė liko kaž­kur pra­ei­tyje? Pirmas užda­vi­nys — uždengti veid­ro­džius, ant­ras — paslėpti tai pri­me­nan­čius žmones. Matome prieš pagy­ve­nu­sią moterį sto­vintį jauno, išvaiz­daus vyro port­retą — nesunku nuspėti, jog su juo šį vakarą ir bus dali­na­masi vyno taure. Analogiškas vaiz­das ir kitame stalo krašte — seny­vas džen­tel­me­nas su prieš save pasta­tytu, rei­kia spėti jau­no­sios port­retu. Romantiška, ką čia bepridursi.

Keisti pasaulį

Pastarasis kolia­žas, saky­čiau, pasi­žymi genia­lia kom­po­zi­cija ir sim­bo­lika. Kokie būna žmonės, kurie kei­čia pasaulį, laužo ste­reo­ti­pus ir drums­čia nusi­sto­vė­ju­sią tvarką? Dažniausiai jie turi skardų balsą, būna labai spal­voti ir pasi­žymi dau­gybe išskir­ti­nių bruožų. Jeigu tiesi linija žymi mūsų pil­kąją masę ir tvar­kingą visuo­menę, tai žmonės, kurie tą tvarką kei­čia, turi būti chao­tiški, jų sim­bo­lis nepa­stovi, eks­p­re­syvi, galima sakyti kūry­biška linija. Pasirinkti ele­men­tai, tokie paprasti ir taip idea­liai atspindi ir tvarką, ir chaosą, ir nestan­dar­tinį mąs­tymą, ir drums­čia­mos tvar­kos siu­žetą. Šį auto­rių rei­kėtų pri­skirti ne tik prie foto­gra­fi­jos genijų, bet ir prie inte­rak­ty­vaus dizaino mokytojų.

Pačiam save kontroliuoti

Šiame darbe palies­tas vie­nas seniau­sių ir daž­niau­siai keliamų klau­simų nuo pat žmogaus atsi­ra­dimo — kas mus valdo, kont­ro­liuoja? Kiekvienoje epo­choje ši nuo­trauka turėtų atro­dyti kitaip. Mino civi­li­za­ci­joje lėlės siū­lus lai­kytų — sta­bas arba die­vi­na­mas bulius, Egipte — Echnatonas, Antikoje — Dzeusas, Viduramžiais — Jėzus Kristus, Modernizmo epo­choje — sura­šy­tas mani­fes­tas, o dabar post­mo­der­nizme? Pats žmogus. Kai nebe­ti­kime nie­kuo ir vado­vau­ja­mės tik savo protu, patys tam­pome savo siū­lus. Iš vie­nos pusės tai gali būti did­vy­riška, iš kitos atrodo šiek tiek grau­džiai, ir nuo­trau­koje vyrui sunku išlai­kyti pusiau­svyrą, atrodo, jis tuoj tuoj nuvirs. Centrinė kom­po­zi­cija ir aplin­kui esan­tis pei­za­žas sustip­rina melan­cho­li­jos ir abe­jo­nės jausmą, tur­būt nėra jau taip lengva pačiam save valdyti.

Dilema

Nebekankinsiu jūsų savo pamąs­ty­mais, dar šiek tiek papa­sa­ko­siu apie patį Gilbert ir palik­siu pasi­mė­gauti kūryba patiems.

“Aš žymiuosi pasta­bas, aš kau­piuosi, aš palieku vis­kam šiek tiek laiko susi­gu­lėti, tuo­met aš nuspren­džiu, kurį sce­na­rijų aš įgyven­din­siu. Praleidžiu dvi tris die­nas ruoš­da­mas kiek­vie­nai sce­nai deko­ra­ci­jas. Rezultatas neturi skir­tis nuo mano įsivaiz­duo­jamo vaiz­di­nio min­tyse. Tai nėra taip lengva, tačiau įgaunu patir­ties ir darau vis mažiau klaidų.” — komen­tuoja auto­rius tuo pat metu kraus­ty­da­mas pil­nas skiau­čių su užra­šais ir iškar­po­mis kišenes.

Daug kas Gilbert kūrybą pri­ski­ria mažam teat­rui. Kiekviena mini­ma­lis­tinė detalė, kiek­vie­nas sukur­tas siu­že­tas yra tarsi viso spek­tak­lio, pasa­ko­jan­čio apie pačio auto­riaus biog­ra­fiją, dalis. Kai kurie siu­že­tai gimė iš asme­ni­nės patir­ties tačiau jie tokie aktu­alūs mums visiems, jog kiek­vie­nas ras pran­cūzo kūry­boje kažką malo­naus, pri­ver­čian­čio susi­mąs­tyti ar nusi­juokti. Šis meni­nin­kas įrodė, jog pra­dėti kurti nie­kada nėra per vėlu, svarbu būti išklau­sius opti­mizmo pamo­kas ir turėti gerą humoro jausmą. Taigi, nesku­bė­kite mėgaudamiesi.

Tapti nau­dingu

Pasekmės

Svajoklis

Nebūna lai­mingų menininkų

Ateitis nebuvo tai, kas ji buvo

Keičiasi vėjo kryptis

Įstik­linti

Dievo kerš­tas

Išlikimas

Sizifo cechas

Rezervacija

Pasaulio val­do­vas

Nieko nėra tobulo

Žiūrėti į šiuo­lai­kinį paveikslą

Tvarkingas gyve­ni­mas

Pasišalinimas

Daugiau auto­riaus darbų galite pama­tyti čia.

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >