Ar toli nuo grožio iki moralės?

Grožis, kaip ir menas — labai sub­jek­tyvi sąvoka. Kol Jonas negali nuleisti akių nuo paveiks­lė­lio su sau­lė­ly­džiu, Petras sušunka: „Banalu!“, — ir mie­liau ren­kasi bui­tišką sce­na­rijų bei nau­jųjų tech­no­lo­gijų tei­kia­mas gro­žy­bes. Tuo tarpu mes netu­rė­tume pykti nei ant vieno iš jų. Juk seniai aišku: dėl sko­nio nesi­gin­či­jama. Visi turime savitą, skir­tingą požiūrį, o ir tas lai­kui bėgant kei­čiasi. Dėl šių prie­žas­čių ir kyla dis­ku­si­jos, kurių pabai­gos kol kas nesi­mato. Kas yra gro­žis? Kokia jo paskir­tis? Ar rei­ka­lin­gas gro­žis mene?…

„Aš nesu­prantu, kaip žmonės gali spręsti gro­žio ir negro­žio klau­si­mus“, — sako Josiah McElheny.

Menininkas tei­gia, jog netgi tie dar­bai, kurie kuriami tam, kad atro­dytų bjau­riai, būtų vizu­a­liai nepa­trauk­lūs turi savito gro­žio. „Na ir iššū­kis“, — pagal­vos kas nors ste­bin­tis Marinos Abramovich per­for­man­sus, — „be dai­lios moters, tokioj kūry­boj aš jokio gra­žumo nema­tau!“ J. McElheny tei­gimu, gro­žis mene — tai atpa­ži­ni­mas, sim­pa­tija, pri­ta­ri­mas idė­joms. Įsigi­linę į M. Abramovich per­for­man­sus, supra­sime, jog nors meni­nin­kės darbų atli­ki­mas ganė­ti­nai atgra­sus, jos sklei­džia­moms idė­joms pri­ta­ria ne vienas.

Pavyzdžiui, video įrašas pava­di­nimu „Svogūnas“ (“The Onion”). Jame matome M.Abramovich dide­liais kąs­niais val­gan­čią šią ne itin malo­naus sko­nio dar­žovę. Ašaros lie­jasi mote­riai iš akių, sei­lės bei nesu­k­ram­tyti svo­gūno gaba­lai drimba iš bur­nos. Tuo pat metu kūrėja pasa­koja žiūro­vams apie kas­die­ni­nes savo gyve­nimo kan­čias, įgri­su­sią rutiną ir norus, kad visa tai grei­čiau baig­tųsi. Svogūnas pui­kiai atvaiz­duoja buitį: kar­tus ir ait­rus, tačiau rei­ka­lin­gas. Gyvenime, kai ruti­nos per daug, net mažiau­sia smulk­mena darosi nebe­pa­ke­liama. Kiekviena diena sun­kesnė, kiek­vie­nas kąs­nis kar­tes­nis… Nuostabu kaip svo­gū­nas, toks eili­nis ir papras­tas, atsklei­džia skau­džius meni­nin­kės išgy­ve­ni­mus, kuriems retas, ste­bin­tis video įrašą, lieka abe­jin­gas. Nagi, tik­rai gražu… tam tikra prasme.

Tarkime, sutin­kame su J.McElheny tei­gi­niu, jog kažką gra­žaus galime rasti net ten, kur mažiau­siai tiki­mės. Stabtelime ties jo paties dar­bais. Pirma min­tis, gimusi ste­bint juos: „Nereikia giliai kaps­ty­tis ieš­kant gro­žio apraiškų.“ Prieš akis — patrauk­lios for­mos iš stiklo, bliz­gan­čio, žėrin­čio ryš­kioje švie­soje, lyg bran­gus papuo­ša­las ant moters kaklo, vilio­jan­tis žiūrovo žvilgsnį. Tuomet kokių dar ieš­koti temų J.McElheney este­tiš­koje kūry­boje, jei, kaip jau žinome, meni­ninko siū­lymu apie grožį kal­bėti neverta? Atsakymas į klau­simą — nau­jau­sioje, 2004-​aisiais metais eks­po­nuo­toje J.McElheney insta­lia­ci­joje pava­di­nimu „Visiška atspin­dinti abstrakcija“(“Total Reflective Abstraction”).

Abstraktūs pie­ši­niai ir objek­tai, įgyven­dinti nau­do­jant veid­ro­dinį stiklą, išdės­tyti tri­jose patal­pose. Vienoje jų — pie­ši­niai ant veid­ro­džių. Vos įėjus į patalpą, veid­ro­džiai, paka­binti ant sienų, atrodo balti: juose atsi­spindi tik bal­tas apšvies­tas kam­ba­rys, tačiau kuo­met atsi­duri prie­šais kūrinį, imi apžiū­ri­nėti jame ne tik pie­šinį, bet ir save. Kita patalpa skendi prie­blan­doje, apšvies­tas tik eks­po­na­tas jos gale. Kūrinys įtai­sy­tas erd­vėje, kurią iš visų pusių juo­sia sie­nos atspin­din­čios vaizdą. Jį ir žiūrovą ski­rian­tis veid­ro­dis vien­pu­sis. Ši, į dvi dalis erdvę ski­rianti per­tvara, nelei­džia žiūro­vui matyti savo silu­eto siur­rea­lis­ti­niuose objek­tuose, užtat galime visą dėmesį skirti dai­liems eks­po­na­tams. Paskutinė eks­po­zi­cija susi­jusi su Isamu Noguchi ir Buckminster Fuller. Šie meni­nin­kai dar 1921-​aisiais dis­ku­tavo apie tai, ar galima išrasti trijų dimen­sijų objektą, kuris netu­rėtų šešė­lio. Jie svarstė, jog tam rei­kia sukurti ne tik objektą, bet ir jam lygia­vertę aplinką. Deja, suma­nymo taip ir nepa­vyko įgyven­dinti. J.McElheny susi­do­mėjo šia idėja ir ėmėsi ją rea­li­zuoti savo kūry­boje. Menininkas nau­dojo objek­tus atspin­din­čius vaizdą sta­ty­da­mas juos ant visą tai atspin­din­čios plat­for­mos. Žiūrė­dami į eks­po­zi­ciją nema­tome šešė­lių, o tik dau­giau, negu iš tiesų yra, pačių daiktų. Kartais netgi sunku suprasti, kur bai­giasi kūri­nys, ir kur pra­si­deda jo atvaiz­das. Veidrodinio stiklo dėka, vis­kas šiame mene kelia dar­numo, har­mo­ni­jos įspūdį.

Ar beverta var­dinti veid­ro­džių sim­bo­lius? Jų yra nepa­pras­tai daug. Šiais lai­kais bene geriau­siai žino­mos ir įpras­tos — savęs atpa­ži­ni­mas bei gro­žis. Žmogus, žiūri­nė­da­mas į savo atvaizdą eks­po­zi­ci­jose, tampa meno kūri­nio dalimi. Atsispindėdamas objekte, pats atspindi insta­lia­ci­jos įdėją. Regresija ir nar­ci­siz­mas — štai kas, pasak J.McElheny, yra šis laik­me­tis. Sunku paneigti, kad gro­žis mūsų visuo­me­nėje tampa vis svar­bes­niu dalyku. Jau Antikoje buvo iškelta tobulo žmogaus idėja, rene­sanso lai­ko­tar­piu ją dar sustip­rina praš­mat­niausi rūmai, o šiais lai­kais gro­žio stan­dar­tai užkelti į tokį aukštį, kurio nebe­įma­noma pasiekti. Sunku suprasti, kam visa tai. Stebint J.McElheny dar­bus, neju­čio­mis pra­dedi svars­tyti: „Galbūt gro­žis yra ne kas kita, kaip tik mūsų tuštybė?“

Viliojančių, patrauk­lių formų nega­lima atmesti, neva jos per sal­džios ar per steri­lios. Neverta šio meno pri­imti tik kaip mielo regi­nio akims. Tai — ne mėgi­ni­mas išreikšti grožį, tai — ban­dy­mas rasti mora­lės nor­mas. Ekspozicijomis meni­nin­kas kuria uto­piją, for­mo­mis — este­tišką malo­numą: vis dėlto, geriau jau­tiesi ten, kur nėra nė šešė­lio destruk­ci­jos. Tai trau­kia žiūrovą. Traukia, kaip pra­bangi prekė, praš­mat­nus bal­das, aksesuaras…

„Aš nega­liu sukurti visuo­me­nės, aš galiu sukurti tik jos modelį“, — sako J. McElheny.