Flashmob’ai, burbuliatorius ir miestų fenomenas

„Pillow fight“ (pagal­vių kovos) Flashmob’as

Prisiminti šią temą bei dau­giau į ją pasi­gi­linti mane pri­vertė kele­tas prie­žas­čių. Viena iš jų, tai po savai­tės Ukrainoje pra­si­dė­sian­tis tarp­tau­ti­nis flashmob’o fes­ti­va­lis, kuriame per keletą dienų pla­nuo­jama surengti dau­giau nei 20 akcijų. Iš tiesų nuste­bau, ieš­ko­dama seniau matytų video įrašų, atra­dau išti­sus įrašų klo­dus iš orga­ni­zuotų flash­mob’ų rytų šalyse — ypač Ukraina atrodo tikra akty­vistė šioje sri­tyje. Na, o ant­roji prie­žas­tis, tai Lietuvą oku­puo­jan­tis viru­si­nis „Burbuliatorius“. Tokios akci­jos skir­tin­gose šalyse vyko jau tūks­tan­čius kartų (straips­nyje pateik­siu keletą flash­mob’ų su bur­bu­lais įrašų kitose šalyse), dabar jos pasiekė ir mus be to atrodo pui­kiai čia pri­gijo, skaidrina miesto gyven­tojų ypač vaikų nuo­tai­kas. Būtų smagu, jog neuž­si­sto­vė­tume ir greitu metu pama­ty­tume Lietuvoje dar įdomes­nių ir kūry­bin­ges­nių akcijų. Na, o dabar kele­tas man labiau­siai įstri­gu­sių flash­mob’ų, viena gar­siau­sių tru­pių pasau­lyje ir šiek tiek pamąstymų.

Pirmame mano pateik­tame įraše pama­tėte flash­mob’ą kurio metu buvo siekta vie­noje iš Los Angel’o kavi­nių spon­ta­niš­kai surengti miu­ziklą. Žinoma, toks flashmob’as nėra vie­nas iš leng­viau­sių, jam rei­ka­lin­gas pasi­ruo­ši­mas, tačiau rezul­ta­tas atrodo nuste­bino bei sudo­mino ir kavi­nės žiūro­vus, ir inter­nau­tus, kurie šį video klipą skleidė lyg virusą, tur­būt nustebsiu jei pasa­ky­site, jog jo dar nematėte.

Tiems, kurie gal­būt nesu­si­dūrė su flashmob’ais, norė­čiau pri­minti, jog šis žodis reiš­kia nei iš to nei iš šio miesto erd­vėje atsi­ra­du­sių žmonių grupę, o daž­niau­siai minią, kuri atlieka kokią nors akciją, užka­riauja erdvę ir pra­ėjus tam tik­ram lai­kui išsi­skirsto kas sau. Šių susi­bū­rimų ypa­tu­mas yra tai, jog jie suor­ga­ni­zuo­jami nau­do­jan­tis inter­neto medi­jos kana­lais, tokiais kaip blo­gai, elekt­ro­ni­nis paš­tas, cha­tai ir t.t. Trumpai tariant tai yra nefor­ma­liai suor­ga­ni­zuo­tas ir netu­rin­tis komer­ci­nio ar poli­ti­nio tikslo reiš­ki­nys. Žinoma, visuo­met vis­kas kei­čiasi ir flashmob’ai sulaukė ne tik kad komer­ci­ninkų dėme­sio, bet ir pačių vie­šo­sios tvar­kos sau­go­tojų, poli­tikų, psi­cho­logų ir moks­li­ninkų dis­ku­sijų. Turbūt ir jūs ne kartą gir­dė­jote ir matėte flashmob’us, sureng­tus rekla­muoti tam tikrą pro­duktą, pike­tus, orga­ni­zuo­tus flashmob’o prin­cipu ir kito­kias akci­jas. Galbūt pra­ėjus dau­giau laiko atsi­ras ir dau­giau sąvokų atski­rian­čių dau­gybę atšakų, nors Lietuvoje atrodo netu­rime ir šio reiš­ki­nio ver­ti­nio, bent jau man neteko jo gir­dėti — jei kas žinote pasi­da­lin­kite. Žinoma, tokie fak­tai nėra labai ste­bi­nan­tys, juk pats flashmob’as atsi­rado tik prieš nepilną dešimtį metų, besi­do­min­tiems isto­rija siū­lau pavar­tyti wiki­pe­diją.

Asmeniškai mane šis reiš­ki­nys domina tuo, jog atsi­randa toks lyg ir feno­me­nas — kiek­vieną dieną savo gat­vėse turime minią, kuri juda tam tik­ro­mis kryp­ti­mis ir turi savo chao­tišką tvarką. Flashmob’ai suku­ria naują minią — minią minioje, kuri sudarko chao­tišką judė­jimą, iššau­kia reak­ci­jas, tačiau ši minia nuo nieko nepri­klau­soma, nie­kam neat­sa­kinga ir ją sunku suval­dyti. Gyvendami vals­ty­bių ir miestų galak­ti­koje, pri­pra­tome būti indi­vi­dais, netgi minioje jau­čia­mės indi­vi­dais ir atski­ro­mis asme­ny­bė­mis, todėl kai mūsų dide­lėje indi­vidų minioje atsi­randa kita minia vei­kianti išvien, kartu ir sin­ch­ro­niš­kai, mums tai kelia nuo­stabą, kar­tais netgi nerimą ir pasipiktinimą.

Šis flashmob’as buvo sureng­tas New York’e, įraše galime paste­bėti pra­ei­vių dėmesį ir reak­ci­jas — vieni žvel­gia smal­siai ir šypsosi, kiti mąsto kas čia nutiko, dar kiti pra­deda šiek tiek pani­kuoti, o trau­ki­nių sto­ties dar­buo­to­jai tie­siog pik­ti­nasi. Pykčio ir poli­ci­jos dau­giau­siai sulaukė flashmob’ai surengti komer­ci­jos ir var­to­to­jiš­kumo tema­tika. Jiems daž­niau­siai pasi­ren­ka­mos tokios vie­tos kaip super­mar­ke­tai ar pra­ban­gios kavi­nės. Trikdyti jų veiklą gana paprasta, dide­liai miniai užtenka tie­siog suplūsti į kavinę ar par­duo­tuvę ir čia sto­vėti nepa­lie­kant laisvo tarpo. Atrodo taip paprasta — didelė grupė gal­būt beveik tar­pu­sa­vyje nepa­žįs­tamų žmonių suke­lia tokį reginį, kuris pri­ver­čia pasi­mesti netgi ins­ti­tu­ci­jas. Žiūrė­da­mas tokius įrašus ir daly­vau­da­mas akci­jose iš tiesų pajunti ką reiš­kia minia ir kiek ji gali. Parduotuvės ir kavi­nės visuo­met besi­džiau­gian­čios žmonių antp­lū­džiu, pasi­junta visai kitaip kai ta minia ateina nenu­ma­ty­tais tiks­lais. Kažkas yra pasa­kęs, jog žmonės yra avių banda, kaž­kas kitas pri­dūrė, jog minia valdo, atrodo flashmob’ai ir ypa­tin­gai vie­šo­sios tvar­kos tar­nau­tojų reak­ci­jos įrodo kaip tokių susi­ėjimų vengiama.

Būtent flashmob’ai per kuriuos buvo surengti pagal­vių mūšiai ir buvo viena iš prie­žas­čių dėl kurios val­džios ins­ti­tu­ci­jos rado pre­tekstų pri­skirti jiems nei­giamą prasmę. Pagrindinis minu­sas — pagal­vių plunks­nos, kurios lieka po susi­bū­rimo, jos pri­šiukš­lina vie­tovę ir rei­ka­lauja iš dar­bi­ninkų papil­domo darbo. Kaip žinote, flashmob’as yra pri­ski­ria­mas prie gat­vės meno, todėl tokie paste­bė­ji­mai jam, kaip ir gra­fiti tech­ni­kai suteikė van­da­lizmo atspalvį. Visgi, mano nuo­mone, toks būrys miesto gyven­tojų gauna didelį malo­numą per tokius flashmob’us, o šiukš­lės tėra pre­teks­tas, nes papras­čiau­siai bijoma pačio feno­meno, jog mies­te­lė­nai kaip kokiais graikų lai­kais buriasi į minias bend­rai veik­lai. Juk jei tokia minia sugal­votų įvyk­dyti ne pagal­vių mūšį, o kokį rim­tesnį užda­vinį, juos sustab­dyti būtų tik­rai nelengva.

Flashmob’o reiš­ki­nys yra įdomus ir tuo, jog isto­ri­joje sunku rasti į jį pana­šių reiš­ki­nių. Nebent žvelg­sime į anti­kos lai­kus, kai polių gyven­to­jai rink­da­vosi kartu į teat­rus, puo­tau­davo, ar rink­davo geriau­sius mąs­ty­to­jus. Mes esame įpratę, jog kiek­vie­nas vei­kiame už save, turime mažą grupę žmonių su kuriais bend­rau­jame. Visos funk­ci­jos, kurios kas­dien vyksta aplink mus yra griež­tai susty­guo­tos, kai kuriose sri­tyse mes net netu­rime papras­čiau­sios nuo­vo­kos kas vyksta, kaip, kodėl ir t.t. Tuo tarpu toks atvi­ras susi­bū­ri­mas suveda į tą pačią vietą skir­tin­gus, sis­te­mos susty­guo­tus žmones ir pastato juos visus į vie­nodą lyg­menį tam, kad būtų įvyk­dy­tas bend­ras tikslas.

Fenomenali yra ir orga­ni­za­cija — jeigu norint surengti komer­cinį ren­ginį rei­kia daug lėšų, rekla­mos įvai­riose medi­jose, pla­katų, skra­ju­čių, dizai­ne­rių joms paga­minti ir spaus­tu­vių atspausti, tai flashmob’ui užtenka išsiųsti laišką, kuriuo žmonės dali­nasi lais­vai vie­nas per kitą. Rezultate matome minias ir jokių dide­lių ištek­lių. Nenuostabu, jog šį prin­cipą pra­dėjo nau­doti mar­ke­tin­gis­tai, tačiau ne visi prin­ci­pai vei­kia komer­ci­jos sri­tyje. Paprasta ir nuo­širdi idėja visuo­met pri­trauks dau­giau dėme­sio nei gud­riai užs­lėpta, užmas­kuota komer­cija. Svarbu paste­bėti ir tai, jog flashmob’o sti­lius grei­tai plinta, tar­kime tokie susi­bū­ri­mai kaip pagal­vių mūšis ar susi­bė­gi­mas pūsti bur­bulų buvo įvyk­dyti dau­gy­bėje skir­tin­giau­sių vie­to­vių, galiau­siai pasiekė ir mus. Visgi, mano manymu, tai tik pra­džia, o ir idė­jos – jos tobu­lėja, pasi­do­mė­jus galima rasti daug ori­gi­na­les­nių ir socia­liai svar­bių flash­mob’ų. Bet kaip visada, nepra­ėjęs leng­ves­nio, nepa­pulsi į sun­kesnį lygį. Miestas mokosi po truputį.

Šio flashmob’o tiks­las buvo taip pat nesu­dė­tin­gas, tačiau labai šmaikš­tus – pag­rin­dinė idėja buvo pagauti tik ką iš lėk­tuvo išli­pusį žmogų ir jį visais būdais svei­kinti sugrį­žus namo.

Viena gar­siau­sių pasau­lyje flashmob’o grupė įsikū­rusi New York’e ir vadi­nama „Improv Everywhere“ (jos akci­jas matėte ir straips­nio pra­džioje). Ji įvykdė virš 80 skir­tingų flash­mob’ų. Vadinami „agen­tai“ yra slapti, kiek­viena iš akcijų skir­tinga, turi savo idėją bei atli­kimą. Šios gru­pės įkūrė­jas Charlie Todd. Daugiau įvai­rių įrašų, akcijų apra­šymų bei aki­mirkų iš pasi­ruo­šimo siū­lau pasi­žiū­rėti tink­la­pyje.

Šis flashmob’as, kurį gyvai ste­bė­jau tur­būt pirmą kartą savo gyve­nime ir tuo­met dar net neži­no­jau tokio žodžio, įvyko Moldovoje. Tiesa jis tai­pogi turėjo poli­tinį atspalvį. Moldova yra suskirsta dvi geo­gra­fi­nes zonas, vie­nos zonos gyven­to­jai negali lan­kyti kitų (net gimi­nės), juos ski­ria upė, per­plau­kus upę nele­ga­liai gali būti tie­siog nušau­tas. Taip pat vie­noje iš zonų yra lai­komi gink­lai ir bom­bos liku­sios nuo karo. Į šį flash­mob’ą žmonės susi­rinko iš skir­tingų pasau­lio šalių, iš pra­džių vieną iš dienų buvo įvyk­dy­tas pike­tas su iška­bo­mis “Bombs don’t know Borders” (Bombos nežino šalių sienų). Vėliau įvyk­dy­tas ir flashmob’as, kurio metu buvo sta­toma pira­midė iš žmonių tol, kol ji sugrius, visų vei­dai buvo išpa­i­šyti rau­dona simbolika.

Daugiau rytų flash­mob’ų įrašų galite pama­tyti čia. Nepatingėkite — įdomu suly­ginti ir pačius žmones, ir kraš­to­vaizdį, ir flashmob’o patei­kimą. Na ir pabai­gai egzo­tiš­kas video iš prieš metus įvyku­sio muilo bur­bulų flashmob’o Tel Aviv’o mieste.

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >