Kaip muzika dar kartą sujungė žmones

Kiekvienas kartą pra­mo­kęs groti nors ir papras­čiau­siu muzi­ki­niu inst­ru­mentu jau nie­kada nega­lės abe­jin­gai pro jį pra­eiti nepa­ste­bė­jęs. Ypač jeigu tai gan nemažų gaba­ritų inst­ru­men­tas, pavyz­džiui pia­ni­nas ir dar tokioje neįp­ras­toje vie­toje kaip tan­kiai žmonė­mis pri­grūs­tas verslo rajo­nas ar pože­minė metro sto­tis. Ir kas svar­biau­sia jis pats kvie­čia stab­te­lėti ir pri­sėsti, pri­si­minti proto ir rankų sąvei­kos su šiuo inst­ru­mentu tei­kiamą malo­numą. Taip pat malo­numą dalin­tis savo gebė­jimu su kitais. Įvai­rūs pia­ni­nai Londone pra­dėjo dygti lyg gry­bai neti­kė­čiau­siose miesto dalyse dar pra­ei­tais metais. Šiuo metu jie jau paplito po visą pasaulį.

Ši idėja kilo meni­nin­kui Luke Jerram, kuris pana­šio­mis akci­jo­mis, skulp­tū­rom ir per­for­man­sais įkve­pia žmones aplink save jau nuo 1997 metų. Pats Luke sako, kad vis dar augina spar­nus ir nieko ypa­tingo dar nesu­kūrė, tačiau „Play Me, I’m Yours“ („Pagrok manimi, aš tavo“) socia­linė akcija suteikė jam tarp­tau­tinį vardą.

Mintis ištraukti iš uždarų erd­vių senus, apdul­kė­ju­sius pia­ni­nus kilo kaip visada labai papras­tai ir iš širdies. Anot meni­ninko kartą jis paste­bėjo, jog kas­dien pra­ei­da­mas įprastu marš­rutu, ar lan­ky­da­mas tas pačias vie­tas sutinka jau nekartą maty­tus žmones, jie tampa lyg ir pažįs­tami, tačiau kaž­ko­kia nema­toma siena vis­tiek juos ski­ria vie­nas nuo kito. Kadangi muzika yra visiems supran­tama emo­cinė kalba, ja jis ir pasi­nau­dojo, tam, kad būtent pia­ni­nas taptu tos nejau­kumo sie­nos grio­vėju. Žmonės neju­čia pasi­duoda muzi­kos gar­sams, taip pra­deda bend­rauti ne ver­ba­liš­kai o jaus­mais, na o po to vis­kas atrodo lengviau.

Štai pui­kus pavyz­dys: visiš­kai nepa­žįs­ta­mas žmogus neiš­laiko ir spon­ta­niš­kai pri­si­jun­gia kaip gali prie bendro kūri­nio. Matant tokį žmonių natū­ralų drau­giš­kumą norom neno­rom pasi­junti laimingesniu.

Tais pačiais 2008 metais kai 24 pia­ni­nai buvo pado­va­noti Londono gyven­to­jams. Buvo nuspręsta įvyk­dyti tokią pačią akciją visiš­kai kito­kioje socia­li­nėje ter­pėje, Brazilijos mieste Sao Paulo. Pavyko gauti 13 pia­ninų, po 1000£ kiek­vie­nas. Kai kurių šio miesto gyven­tojų meti­nis atly­gi­ni­mas tiek net nesie­kia, taip pat atsi­rado tokių žmonių, kurie net akyse nebuvo matę tokio daikto. Rezultatai mažai kuo tesi­skyrė nuo Londoniečių, pia­ni­nas traukė ir jungė žmones į bend­ruo­menę, kurią siejo bendra emo­cija. Tie kas nemoka groti visada gali pri­si­dėti prie api­pa­vi­da­li­nimo arba gali tie­siog dai­nuoti ar skleisti pri­ta­riantį garsą.

Dar viena puiki šios akci­jos savybė — suteikti neži­no­miems kom­po­zi­to­riams ir pra­de­dan­čioms muzi­ki­nėms gru­pėms gali­mybę pasi­ro­dyti vie­šu­moje. Vienintelė nemaža prob­lema buvo kilusi Dž.Britanijoje dėl licen­zijų išda­vimo. Pagal sta­tis­ti­nius duo­me­nis Birmingham’e per tris savai­tes vie­naip ar kitaip akci­jos paliesti buvo 140,000 žmonių, tai pri­dėjo svo­rio dis­ku­si­jai, jog meno gale­ri­jos nepri­trau­kia tiek žmonių savo regione kiek turėtų.

Smagu žiūrėti kaip inst­ru­men­tas trau­kia kiek­vieną, tai jau nebėra nula­kuo­tas, užda­rai, daž­nai ofi­cia­liai, aplin­kai skir­tas daik­tas, prie kurio gali lies­tis tik išskir­ti­niai. L.Jerram pavertė pia­niną gyva, inte­rak­ty­via skulp­tūra, miesto ir visuo­me­nės organu. Vieni ant jo pie­šia, kiti bel­džia, kiti groja, dar kiti dro­ži­nėja, vieni saugo, kiti ir nie­kina savaime aišku. Menininko idėja tokia ir buvo: palikti šias skulp­tū­ras žmonių valiai, kad kiek­viena bend­ruo­menė savaip juo nau­do­tųsi ir pri­žiū­rėtų. Reikia paste­bėti, jog žmonės tik­rai sten­giasi išsau­goti šias dova­nas, įdomu kaip būtų Lietuvoje?

Įdomu ste­bėti ir amžių skir­tumą: prie to pačio pia­nino per dieną pra­sėdi įvai­raus amžiaus žmonės, nuo mažo ber­niuko gro­jan­čio nese­niai pra­mok­tus rim­tus Šopeno kūri­nius iki nerū­pes­tingo senuko mik­liai gro­jan­čio linksmą melo­diją, kurią pas­ku­tinį kartą tik­riau­siai grojo prieš dau­gelį metų.

Belieka tik pasva­joti, kad kada nors šis gera­sis viru­sas užklys ir pas mus. Manau mūsų žmonės taip pat pasi­ilgę gyvos muzi­kos savo gyvenimuose.

Geros die­nos.

Akcija pri­traukė ir dides­nių žuvelių

Kaip gi be Yann Tiersen’o

Daugiau apie šį pro­jektą čia.

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >