Richard Colman, tik šiek tiek kitoks iliustratorius

Šis gan keis­tas ir maiš­tin­gas iliust­ra­to­rius nie­kada negal­vojo, kad atei­tyje orga­ni­zuos asme­ni­nes paro­das, jog žmonės plūs į jas kaip į didžiau­sią įvykį. Jam pie­ši­mas nuo vai­kys­tės atrodė tik nekal­tas žaidi­mas, žaidi­mas, kuris vėliau peraugo į neiš­gy­domą ligą. Richard’ą Colman’ą galima pava­dinti nefor­ma­liu iliust­ra­to­riumi: tatuiruo­tė­mis išmar­gin­tas kūnas, agre­syvi eisena ir iššau­kianti apranga, dar­bai sukurti Burzum sukel­tame tranze.

Iš tiesų retai kada tarp šiuo­lai­ki­nių jau­nųjų iliust­ra­to­rių galima rasti radi­ka­lesnį gyve­nimo sti­lių pasi­rin­kusį, pasi­se­kusį, įdomiai savo dar­bus atlie­kantį pie­šėją. Žvel­giant R.Colman dar­bus nerei­kia įgudu­sios akies ar meno­ty­ri­nio įžval­gumo tam, kad pajus­tum chao­tišką auto­riaus asme­nybę ir pama­ty­tum šiuo­lai­ki­niams iliust­ra­to­riams būdingą este­tiš­kumą ir švel­numą supai­niotą su atviru, iškry­pu­siu žiau­rumu. Šis bruo­žas ir suteikė R.Colman uni­ka­lią vie­telę tarp tokios bega­lės iliust­ra­to­rių šiame pasau­lyje. Galima drą­siai teigti, jog nedaž­nas turi drą­sos bent šiek tiek nukrypti nuo šių dienų nuty­limų vaiz­da­vimo kanonų, bet tuo pačiu išlikti, nepa­bi­jo­kime to žodžio, rinkoje.

Gimęs ir užau­gęs ramioje Vašingtono subur­bi­joje jau­na­sis R.Colman daž­nai ištrūk­davo į sos­tinę išlieti savo ver­dan­čio maiš­tingo būdo ant sienų ir sun­kio­sios muzi­kos kon­cer­tuose. Jam patiko kun­ku­lio­janti miesto masė, jo civi­li­zuo­tu­mas per­so­tin­tas užs­lėpta, kar­tais ištrykš­tan­čia agresija.

Tą pačią dieną iliust­ra­to­rius galė­davo lan­ky­tis nemo­ka­muose muzie­juose ir paro­dose, mėgau­tis tau­rio­mis skulp­tū­ro­mis ir paveiks­lais, o vėliau išnykti kokiame turistų nepa­sie­kia­mame miesto užkam­pyje tam, kad įgyven­dintų savo vaiz­duo­tėje atsi­ra­du­sius vaiz­di­nius ant nepri­žiū­rimų, žaiz­duotų miesto sienų.

Besikartojantys per­so­na­žai bei orna­men­tai auto­riaus dar­buose dėlio­jami imi­tuo­jant hie­rog­li­fus ir Bizantiškus paveikslus.

R.Colman pri­si­pa­žįsta pasi­ju­tęs labai keis­tai nepa­ste­bė­jęs to lai­ko­tar­pio, kai trum­pa­am­žiai jo gra­fiti dar­bai po tru­putį per­si­kėlė į rėmintą popie­rių ir gale­ri­jas. Gyvename tokiame amžiuje, kai netgi anks­čiau nak­ti­mis besi­slap­stan­čių „van­dalų“ nusi­kal­ti­mai tampa gale­rijų puoš­me­no­mis. Savotiškas para­dok­sas, savęs nei­gi­mas, tačiau tai jau kita isto­rija ir diskusija.

Šiuo metu, po aud­ringų ir nepa­vyz­dingų meno stu­dijų Bostone ir darbo New Yorke, R.Colman ramiai gyvena įsikū­ręs stu­diją Holivude, jo paro­dos visada susi­lau­kia dide­lio susi­do­mė­jimo ir gerų atsi­lie­pimų. Niekada rim­tai apie savo liguistą norą piešti negal­vo­jęs iliust­ra­to­rius dabar būtent iš to ir gyvena. Daugiau auto­riaus darbų galite rasti čia.

Aleksandr Pasevin
Apie autorių:
Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >
Šis įrašas publikuotas kategorijoje: Vaizdas
Tavo Komentarų vieta Skaityk - Reaguok
Jei išdrįsi
  • Penintu
    liepos 26, 2009
    11:10 am

    Straipsnis įdomus, bet apta­ria­mas auto­rius kaž­koks vie­no­das. Ir ta sti­lis­tika matyta ‘n’ kartų, nors gal čia vei­kia tie pami­nėti rin­kos dės­niai. Taikliai pasa­kyta, kad pie­ši­mas auto­riui kaip liga, nes atrodo, kad viską jis daro auto­ma­tiš­kai, be jokių ieš­ko­jimų, kaip koks kon­ve­je­ris. Blogai.

    P.s. Aleksandr, būtų smagu jei ir toliau rašy­tum straips­nius. Aš asme­niš­kai dau­giau norė­čiau suži­noti apie įdomius tapy­to­jus, nes apie iliust­ra­to­rius duo­beje ir taip daug prirašyta.

  • gogelmogel
    liepos 27, 2009
    1:18 pm

    nekeista, kad bur­zum klauso. šeto­niz­mas visur

  • Rūta
    rugpjūčio 27, 2010
    3:20 pm

    Gal ir šiek tiek kitoks šis “iliust­ra­to­rius”, bet jei kas matė Gilbert&George, tai jie tokį sti­lių sukūrė dau­giau nei prieš 40 metų. Ir jei jums čia atra­di­mas, tai dau­giau domė­ki­tės menu, o ne tai kas ant pop­si­nės bangos.