Tūkstantmečius menanti Graikija ir šiuolaikinis menas

Pamaniau, kad jau seno­kai kal­bė­jome apie dabar visame pasau­lyje „ant ban­gos” esantį gat­vės meną. Na, o ne tik manyti, bet ir para­šyti apie Alexandros Vasmoulakis mane pri­vertė pats fak­tas, jog kūrė­jas kilęs iš Graikijos. Gerą pus­metį man teko gyventi nedi­de­lėje, pop turizmu pagar­sė­ju­sioje Graikijos saloje pava­di­nimu Kreta. Atsimenu, kaip var­gau ban­dy­dama ten rasti bent kažką šiuo­lai­kiš­kes­nio nei dviejų tūks­tan­čių metų senumo meno kūri­niai ir isto­rija. Turbūt buvau prasta ieš­ko­toja, o gal man nesi­sekė — galiu pri­durti tik tiek, jog Graikija mano gal­voje užs­t­rigo kaip labai tra­di­ciška, nuo­bodi ir vis dar Aristotelio lai­kais gyve­nanti vals­tybė. Praėjo jau metai ir tik dabar, atra­dusi šiuo­lai­ki­nius meni­nin­kus iš Graikijos (beveik visada iš Atėnų), pra­dedu vėl susi­do­mėti šiomis žemė­mis ir įsiti­kinu, jog gyve­ni­mas saloje nie­kuo­met neat­stos gyve­nimo žemyne, o salos sind­ro­mas labai rea­lus negalavimas.

Alexandros Vasmoulakis visų pirma pasi­žymi savo išskir­ti­niu sti­liumi, kurį jau jeigu įsidė­mė­site, tai su nie­kuo kitu nesu­pai­nio­site. Daugiausiai reak­ci­jos ir ova­cijų suke­lia jo gran­dio­ziški pie­ši­niai ant apg­riu­vu­sių ir neap­g­riu­vu­sių namų sienų. Galbūt jums pasi­ro­dys, jog meni­ninko sukurti hero­jai per daug vie­nodi, neiš­reiš­kia konk­re­čios idė­jos ir tėra tik gra­žūs pie­ši­nu­kai iš eili­nės spal­vi­nimo kny­ge­lės. Tačiau, jei kal­bė­tume apie mies­tus ir jų gyven­to­jus, tur­būt paste­bė­tume, jog kiek­vie­nas iš jų turi savo ypa­tu­mus, savo cha­rak­terį, sim­bo­liką ir išraiš­kas. Šie spal­voti per­so­na­žai taip pat yra miesto gyven­to­jai, galima sakyti eidami per gat­ves ir ieš­ko­dami kur pasi­slė­pęs vie­nas ar kitas per­so­na­žas, atsek­site siu­žetą, jų pokal­bius ir int­ri­gas. Kaip ir rea­liame pasau­lyje šie hero­jai gyvena ant juo­des­nių — labiau apleistų bei bal­tes­nių — pabliz­gintų sienų. Labai norė­dami galė­site atspėti jų nuo­tai­kas, kas­tas ir net stereotipus.

Turbūt paste­bė­jote, jog mūsų krašte tokių gra­fiti pie­ši­nių daž­nai, o gal ir visai nesu­tik­sime. Ryškios spal­vos, išraiš­kin­gos lini­jos ir siu­že­tai — teks pri­pa­žinti labiau būdingi šiltų kraštų gyven­to­jams. Atrodo, mene tai atsi­sklei­dža ryš­kiau­siai. Jei paim­tume lie­tu­vių gra­fiti ir suly­gin­tume su šiltųjų kraštų, galė­tume surasti daug skir­tumų tiek pačioje pie­šimo manie­roje, tiek siu­že­tuose — pas mus daž­niau vyrauja niū­res­nės, ne tokios sod­rios spal­vos, moty­vai ir siu­že­tas ne tokie išraiš­kingi ir atkrei­pian­tys dėmesį, papras­tes­nis atli­ki­mas. Beje, gar­sieji Brazilai, pra­ei­tais metais lan­kęsi Kaune ir papuošę gat­ves, kaip ne keista taip pat pasi­žy­mėjo ryš­kiu kolo­ritu bei išraiš­kin­gumu. Nesu gra­fiti eks­pertė, tačiau drįs­čiau teigti, jog šių pie­ši­nių nepri­skir­sime prie tra­di­ci­nio gra­fiti sti­liaus, čia jau­čia­mas ir ati­to­li­mas nuo van­da­lizmo, ir ypa­tin­gas pri­ar­tė­ji­mas prie este­ti­kos. Įdomu ar kiti, save vadi­nan­tys „tik­rai­siais“ gra­fiti meis­trais, pri­skirtų tokią kūrybą prie tra­di­ci­nio gat­vės grafiti?

O koks gi šių per­so­nažų auto­rius? Žmogus jis papras­tas, dar jau­nas, ne tiek daug matęs gyve­nime. Jis džiau­giasi, jog jo menas suke­lia emo­ci­jas, tei­gia, jog tai pag­rin­di­nis jo tiks­las — „nesvarbu tei­gia­mos tai emo­ci­jos ar nei­gia­mos, kai tavo kūryba suke­lia labai daug skir­tingų reak­cijų, tuo­met gali būti tik­rai lai­min­gas“ — tei­gia gatve ir jos atvi­rumu besi­mė­gau­jan­tis vaikinas.

Įkvė­pimą jis randa labai ori­gi­na­liai ir… papras­tai. Teigia, jog geriausi įkvė­pimo šalti­niai yra sek­sas ir geras mie­gas. Na, ką gi kaip sakoma tobu­lu­mas paprastume.

Nors Alexandros gat­vėje išsi­ko­vojo pri­pa­ži­nimą ir šiuo metu įgyven­dina nema­žai komer­ci­nių užsa­kymų, pats tei­gia, jog mėgia­miau­sios jo vie­tos mieste yra kuo pur­vi­nesni, labiau apleisti ir nepri­žiū­rimi taš­kai. Tokiose vie­tose jauti ypa­tingą norą ar netgi pareigą pada­ryti kažką gero.

Turbūt dau­ge­liui kyla klau­si­mas kiek laiko užtrunka išpiešti tokius mil­ži­nus, vie­name iš inter­viu vai­ki­nas pasa­koja, jog daž­niau­siai užtrunka iki trijų savai­čių, žinoma, oro sąly­gos ir asme­ninė nuo­taika taip pat labai svarbūs.

Na, o mane šis kūrė­jas malo­niai nuteikė tuo, jog neap­si­ri­boja vien gra­fiti, jis kuria ir insta­lia­ci­jas, pie­šia, ieško įvai­rių formų ir išraiš­kos būdų. Manau, neuž­si­cik­linti ir visuo­met ieš­koti kažko naujo, dar neiš­ban­dyto ir kito­kio — yra patys svar­biausi ir daž­nai sudė­tin­giausi užda­vi­niai jau­nam žmogui. Lauksime ir dau­giau graikiš­kos kūry­bos, na o jums siū­lau užsukti į asme­ninę meni­ninko sve­tainę ir įver­tinti kito­kių tech­nikų, tačiau ne mažiau įdomius jo darbus.

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >