Emil Alzamora, iš kairės 1,2 pav. „Afterlife afterthought“ („Pomirtinė pavėlavusi mintis“), 2005m.; 3pav. „Tether“ („Grandinė“), 2008m.
Jo skulptūros kaip nusileidusios iš dangaus (ar bandančios ten patekti), nors autorius tikina, kad per tokią išraišką bando suprasti pačius žmones. Kūnas siejamas su siela, tačiau sielai leidžiama prabilti per pačią formą išorėje. Tokios kompozicijos priverčia žiūrovą susimąstyti ir pabandyti jausmą sutapatinti su materija. Autorius dirba su įvairiomis medžiagomis – gipsu, bronza, stiklu, vašku. Po meno studijų bandė pabėgti nuo mokslų pasiplaukiojimui į jūrą, bet susipažino su mergina, kurios tėvas dirbo su viena didžiausių pasaulyje skulptūrų liejyklų Beacon’e, New York’e. Čia ir buvo žengti pirmi žingsniai kūrybos link.
Iš kairės: 1,3 pav. „Masochist“ („Mazohistas“), 2004 m.; 2pav. „Big Black Man“, 2007 m.
„Žmogaus forma mano kūryboje yra nekintanti konstanta. Mane domina kaip įpūsti į formą gyvybės, apgyvendinti ją iškraipant, perdedant ir sukeičiant skirtingas išraiškas. Taip siekiu perteikti emocinę ar fizinę būseną, kartais pasakoju istoriją apie nemalonią padėtį, kasdienį įvykį. Ribotumas ir galimybės yra lygiai tokios pačios žmogiškos savybės kaip ir mūsų kūnas, tačiau jos nėra apčiuopiamos. Savo darbuose siekiu atskleisti šių skirtingų žmogiškų savybių sąveiką, padaryti ją vizualia.“
„Mano kūryba nėra skirta atskirai žmonių klasei, viskas, ką sukuriu – jei jūs turite dvi rankas, dvi kojas, ir žmogaus formos galvą, yra skirta jums. Žinoma, Amerikoje yra fundamentalistų, kurie sako, kad Irako ir Irano žmonės būtų šokiruoti mano darbų nuogumu. Žmonės žvelgia į tuos pačius dalykus skirtingai, tačiau visus mus sieja bendras pagrindas, nuo to nepabėgsi. Per skulptūrą radau kelią susieti šiuos prieštaravimus ir bendrumus, mėginu komunikuoti skirtinguose lygiuose, suprasti žmogaus galimybes keistis.”
1pav. „King“ („Karalius“), 2008 m.; 2pav. „Other“ („Kitas“), 2009 m.; 3pav. „The Progenate“ („Protėvis“), 2007 m.
E. Alzamora gal niekuomet nebūtų tapęs tokiu laisvu, jeigu jo šeimos moterys, kurios ir pačios buvo menininkės, berniukui nuo mažens nebūtų skiepijusios minties, jog jis gali daryti ir padaryti ką norįs, nesvarbu ar iš to uždirbs pinigų. Tuo tarpu įkvėpimo menininkui suteikė Mikelandželas, Berninis ir Rodinis.
„Mikelandželas, Rodinis ir Berninis iš tikrųjų sukūrė kažką už materialumo ir dirbtinumo ribų. Jie kūrė portretus, kurie turėjo galią skirtingais būdais mus išjudinti kito žmogaus kelyje, žmogaus, kuris yra visai kita asmenybė, tačiau gali judėti visai kaip tu. Tai buvo gyvenimo medžiojimo iliuzija, kuri skatino mane nesustoti ir toliau aiškintis kas norėta pasakyti.“
1pav. „Minotaur“, 2006 m.; 2pav. „Bird in flight“, 2005 m.
1pav. „Voluptuary“ („Gašlus žmogus“); 2005 m., 2pav. „Current“, 2009 m.
Emil Alzamoro darbuose jaučiasi ne tik idėja, bet ir technika – atidirbta ir profesionali. Neįprastoms idėjoms jį įkvepia Salvadoras Dali, o neatsilikti nuo šiuolaikinio meno padeda Antony Gormley ir Kiki Smith.
Menininkas nėra pakilęs toli nuo žemės ar įklimpęs giliai į ją, jam rūpi kaip žmonės reaguoja į jo darbus, rūpi aplinka, kurioje gyvena, jis nori ją paversti geresne vieta, siekia kažką keisti. Savo darbais, manau, bando mums parodyti kokie netrukus, jei viskas ir toliau eis ta pačia linkme, tapsime – išstypę, šalti ir be vilties.
„ Mėgstu kurti dalykus, kurie sujungia žmones. Tai meno paskirtis pasaulyje, kuriame gyvename. Aš nežinau ar menas turi gabumų keisti politiką, bet jis gali keisti žmoniją. Jeigu pakeisime žmoniją, politika vysis ją.“
Už straipsnį dėkojame Ivetai Butkevičiūtei.
rugpjūčio 31, 2009
10:09 am
Kiek baisoka, bet patinka, idomu :)
rugpjūčio 31, 2009
11:25 am
Patiko, ne tik skulptoriaus darbai, bet ir straipsnis, kuris nors ir ne tiesiogiai, tačiau kalba apie galimybes ir ribotumą. Labai įdomi vieta, kai autoriaus biografijoj ribotumas virto galimybėmis… Jis susipažino su mergina, kurios tėvas dirbo liejikloje Beacon.
rugsėjo 6, 2009
6:01 pm
Fantastiski darbai, tokie teisingi ir tikri, perspejantys…