Žmogus, kuris gėrė šlapimą

Aleksandr Pasevin iliustracija

Kai man buvo dvi­de­šimt su vir­šum metų, aš gyve­nau gana palaidą gyve­nimą ir to pasė­koje susir­gau džiova. Šalia visų medi­ci­ni­nių prep­a­ratų aš nuta­riau išban­dyti ir netra­di­ci­nes liau­dies medi­ci­nos prie­mo­nes. O viena jų reko­men­davo gerti kūdi­kių arba vaikų šlap­imą. Nežinau, kuri prie­monė man padėjo, bet aš pasveikau.

Gerti šlap­imą iš pra­džių buvo koktu, nega­lė­jau paska­ninti jo cuk­rumi, nes ser­gant džiova sal­du­mynų rei­kia apskri­tai vengti, nes didelė tiki­mybė susirgti dar ir cuk­ra­lige, todėl ban­dy­da­vau pri­slo­pinti nema­lonų skonį pienu arba deg­tine ir užkąs­da­vau duona.

Iš pra­džių gauti šlap­imo man nebuvo sunku, buvau nese­niai vedęs ir turė­jau pir­ma­gimį. Prikišdavau jam stik­linę ir palauk­da­vau kol pada­rys. Turiu pasa­kyti, kad jo šlap­i­mas buvo die­viš­kas. Aišku, pir­mus kar­tus aš biau­rė­da­vausi, bet pri­si­vers­da­vau gerti, nes tikė­jau visais būdais ir vais­tais, kuriuos gir­dė­jau esant veiks­min­gus. Vėliau paste­bė­jau, kad min­tis apie šlap­imą man neiš­ei­davo iš gal­vos, vis ban­dy­da­vau pri­si­minti jo skonį, kuris užgė­rus ir užkan­dus, ding­davo, aš nespė­da­vau jo užfik­suoti savo sąmo­nėje. Tada pra­dė­jau gerti šlap­imą vieną, iš lėto, tir­da­mas ir įvar­din­da­mas visas to skys­čio ypa­ty­bes. Jis buvo rūgš­to­kas, bet visai nedaug, gan sau­sas ir aro­ma­tin­gas, jei taip galima api­bū­dinti šlap­imą. Sakydamas sau­sas aš turiu gal­voje, kad drėgmė labai grei­tai išga­ruo­davo bur­noje ir lik­davo tik druskų nuo­sė­dos, ne taip kaip geriant alų.

Ilgainiui pamė­gau šį pro­duktą, jo man norė­josi vis dau­giau. Po kaž­ku­rio laiko jau nebe­ga­lė­jau jo gauti iš savo sūnaus, jis augo ir šlapi­nosi pats į puo­duką, vėliau į klo­zetą. Su puo­duku aš kar­tais dar galė­jau sugud­rauti, bet pas­kui likau be tiekimo.

Būdamas banko tar­nau­toju su bend­ra­dar­biu išvy­kau į koman­di­ruotę po peri­fe­ri­nius filia­lus vesti semi­na­rus vie­ti­niams kler­kams apie nau­jąją sąskaitų tvar­kymo prog­ramą. Mes nak­vo­da­vome mažuose viešbutukuose.

Kartą smar­kiai pri­si­gė­rėme kavi­nėje ir nešini ati­da­ry­tais alaus bute­liais lin­ga­vome į lovas. Prie mūsų pri­ėjo vie­ti­nis zom­bis ir paprašė alaus. Aš ati­da­viau jam savo butelį, tuo labiau, kad jis buvo beveik tuš­čias. Paėjus kiek man šovė į galvą min­tis ir aš papra­šiau draugo, kad jis priš­la­pintų į savo nenu­gertą butelį. Jis taip ir padarė nuėjęs į krū­mus ir pastatė butelį prie arti­miau­sio suo­liuko. Pasukus už kampo aš neva pri­si­mi­niau, kad dar turiu paskam­binti žmonai, todėl pasiū­liau jam grįžti vie­nam, o aš, reiš­kiasi, paple­pė­siu tru­putį gry­name ore.

Ir teki­nas grį­žau prie suo­liuko. Butelys, ačiū die­vui, sto­vėjo nepa­lies­tas. Aš nusi­ra­mi­nau ir pato­giai atsi­d­rė­bęs ėmiau lyg ir iš tik­rųjų kal­bėti tele­fonu, o kita ranka apčiuo­piau butelį. Iš šalies vis­kas atrodė labai natū­ra­liai – sėdi žmogus ir kalba, gurkš­no­da­mas alų. Tai, kas kitiems buvo panašu į alų, tąkart man žiau­riai patiko – sko­nis buvo kur kas ašt­res­nis, nei vaiko, be to visos šlap­imo savy­bės pasi­reiškė dides­niu laips­niu, lyg būtų pakel­tos kvad­ratu. Butelys buvo arti­pil­nis, aš gėriau ir svai­gau nuo palaimos.

Dabar aš jau žino­jau, ko man nuo­lat reiks. Mano palai­mingą būseną neti­kė­tai per­traukė iš už nuga­ros išni­ręs drau­gas, kuris su siaubu akyse pra­le­meno: ką tu darai? ir tuoj vėl dingo už kampo. Tą naktį jis negrįžo į vieš­butį, o pas­kui ir pasi­prašė per­ve­da­mas į kitą sky­rių. Ir tegul, nors jo šlap­imo, žino­jau, ilgė­siuos. Man jis patiko.

Bet svar­biau­sia dabar aš žino­jau, ko man rei­kia. Gerai per­gal­vo­jęs pir­miau­siai nukrei­piau savo pastan­gas į miesto polik­li­ni­kas, visose susi­ra­dau tyrimų kabi­ne­tus, į kuriuos pacien­tai neša savo šlap­imą. Taikydavau atsi­durti tenai, kai nieko nebū­davo, ir susi­pil­da­vau ana­li­zus į atskirą tarą arba vie­toj viską išger­da­vau. Gan grei­tai mane jau paži­nojo visos labo­ran­tės ir vary­davo šalin.

Maždaug tuo metu jau išsi­sky­riau su žmona, nes jai kėlė įtarimą smarvė, neiš­ei­nanti iš mano bur­nos, nors uoliai valiausi dan­tis bei kram­čiau gumą, ir mano gyve­ni­mas nuo to tik paleng­vėjo, tariau sau: ačiū die­vui, ir dar labiau įnikau į savo pomėgį.

Dabar šlap­imui gauti nau­do­jau ir savo butą. Iš pra­džių vedžio­jausi pas save gerti viso­kius padug­nes ir saky­da­vau jiems, kad tuale­tas suge­dęs, todėl vary­kit į kibirą. Bet grei­tai nutrau­kiau su jais pažintį (dėl ko jie aiš­kiai įsižeidė), nes jų šlap­i­mas buvo labai jau pras­tos koky­bės, mat dau­guma buvo seniai, o senų žmonių myža­luose vie­nas amo­nia­kas, be to, neaišku, kokių ligų jie galėjo man pri­nešti, taip pat ir kai­my­nai ėmė į mane krei­vai spok­soti, nes jų aki­mis žiūrint paver­čiau savo butą landyne.

Tad susi­tvar­kęs butą pri­ėmiau į jį kartu gyventi vieną stu­dentą, jam taip pat pasa­kiau apie lai­ki­nus nepa­to­gu­mus. Studentai ilgai pas mane neiš­bū­davo, bet tai man netgi savo­tiš­kai patiko, nuo­la­tinė kaita, geros koky­bės myžalai.

Darbe aš palengva stū­miausi karje­ros laip­tais į viršų, tada jau vado­va­vau pas­kolų depar­ta­men­tui, nes mano keis­te­ny­bės ten dar nebuvo žino­mos, už tai, beje, buvau dėkin­gas savo buvu­siam drau­gui. Skirdamas pas­ko­las jau­niems vyru­kams užsi­min­da­vau apie gali­mybę padėti mano sun­kiai ser­gan­čiai uošvie­nei, kuriai stu­buro išvar­žos masa­žui rei­ka­lin­gas spe­cia­laus kon­cent­rato šlap­i­mas, ir jei jūs sutik­site duoti savo šlap­imo pavyzdį, ir, jeigu jis pasi­ro­dytų kaip tik mano myli­mai uošvie­nei, dar kar­tais, bent vieną per mėnesį, jo atnešti į banką, tai, manau, galima būtų kal­bėti apie gero­kai palan­kes­nes palūkanas.

Šioje vie­toje noriu pasi­sa­kyti dėl moterų šlap­imo. Aš jo ven­giau, išsky­rus tuos atve­jus, kai šlaviau nesi­rink­da­mas ana­lizų pavyz­džius; nes pagrįs­tai maniau, kad moterų myža­lai gali turėti savyje ir kraujo, juk neaišku nei kada pra­si­deda ar bai­giasi jų menst­ru­aci­jos, o gerti kraują lai­kiau esant nepri­im­tinu dalyku, be to, prieš ište­kė­dami jie per­eina tokius var­tus ir kana­lus, į kuriuos kas nori ir kada nori gali užeiti ir neaišku ką palikti, žodžiu, teat­lei­džia man dai­lioji lytis, jų šlap­i­mas vargu ar tin­ka­mas gėri­mas, nebent prieš tai būtų filtruojamas.

Taigi, šlap­imo susi­kom­bi­nuo­da­vau ir darbe. Mano gydy­toja kartą nuste­busi pakėlė į mane akis ir pra­nešė džiu­gią žinią, kad tbc sukė­lėjų mano plau­čiuose nėra, lyg jų ten nie­kada ir nebūtų buvę.

Vienas neti­kė­tas atra­di­mas pakreipė mano gyve­nimą nauja linkme. Rytais mane nema­lo­niai paža­din­davo vie­nas pler­pian­tis auto­mo­bi­lis kieme. Jo varik­lis siau­bin­gai čiau­dė­davo, spring­davo ir dus­davo, tad nuta­riau įpilti jam į baką šlap­imo, kad jis apskri­tai numirtų ir duotų paga­liau man ramybę. Taip slap­čia ir pada­riau, bet koks buvo mano, o dar labiau mano kai­myno nuste­bi­mas, kai varik­lis uždai­navo kaip nau­jas, tyliai, lygiai ir melo­din­gai. Tuoj pat paban­džiau tą patį atlikti ir su savo bim­balu. Efektas buvo nenu­sa­ko­mas, mašina net važiavo kur kas grei­čiau, nei prieš tai. Po kai kurių ban­dymų aš atra­dau geriau­sią šlap­imo ir ben­zino san­tykį ir nuspren­džiau pra­dėti verslą. Tam tiks­lui paėmiau iš savo banko soli­džią pas­kolą ir nedel­siant išėjau iš darbo, dargi taip sku­bė­da­mas, kad net pali­kau savo kabi­nete kaž­kiek bute­lių neiš­gerto šlapimo.

Ai, vis­tiek, numo­jau ranka ir ėmiausi veik­los. Pirmiausia nusi­pir­kau vie­šąjį tualetą netoli sto­ties, kur didžiau­sias judė­ji­mas, ir arti­miau­sią ben­zino kolo­nėlę. Po tualetu įren­giau didelį rezer­vu­arą, į kurį iš vyriškų pisu­arų subėg­davo šlap­i­mas. Rezervuaro apa­čioje įtai­siau kra­nelį, kad būtų galima pri­si­pilti myžalų.

Kolonėlėje par­da­vi­nė­jau įprastą ben­ziną eili­niams klien­tams ir savo gamy­bos kurą geriems pažįs­ta­miems, aišku, už didesnę kainą, nes jis to buvo ver­tas ir nie­kas dėl to nesi­gin­čijo. Žodžiu, šlap­imą aš gau­da­vau dykai, page­rintą ben­ziną par­da­vi­nė­jau bran­giau, tokiu būdu pel­nas buvo šimtaprocentinis.

Tuo metu pirmą kartą suar­tė­jau su vyru. Studentas netu­rėjo kuo mokėti už nuomą, nes pra­rado teisę į sti­pen­diją, tai pasiūlė save, aš jį pri­ėmiau. Jis užsi­buvo ilgiau už kitus, tad netu­rė­jau gali­my­bės nuo jo visko slėpti, ir galų gale įtrau­kiau į savo užsi­ėmimą ir jį. Jam irgi patiko šlap­i­mas, mes kartu juo mėga­vo­mės, be to jis gerai tvar­kėsi ir komer­ci­nėje veikloje.

Norėdamas plėsti verslą turė­jau lega­li­zuoti nau­jąjį ben­ziną, o tam rei­kėjo gauti val­džios pri­ta­rimą. Tad pir­miau­sia nuspren­džiau užpa­ten­tuoti išra­dimą; ir ne vieną, su stu­dentu atra­dome, kad deg­tinė paga­minta iš myžalų, yra netgi geresnė už kvie­tinę arba ruginę. Tad iškart nuspren­džiau vys­tyti verslą dviem kryp­tim arba tik ta, kuriai gau­siu leidimą.

Tada ir pra­si­dėjo mano nelai­mės. Manau, atsi­rado suin­te­re­suotų mano išra­di­mais asmenų, juk naf­tos ir alko­ho­lio biz­niai yra patys pel­nin­giausi. Pirmiausia abi mano įmones, tualetą ir kolo­nėlę, užg­riuvo tik­rin­to­jai. Aišku, norint visada galima ką nors rasti. Gavau nere­alaus dydžio bau­das, dėl kurių nuspren­džiau byli­nė­tis. Kolonėlė lai­ki­nai buvo areš­tuota, gyve­nau tik iš tualeto. To dar negana, mane paliko stu­den­tas pirma, aišku, gerai mane apšva­ri­nęs: prieš pat areš­tuo­jant kolo­nėlę, išėmė iš kasos visus pini­gus kiek buvo, susi­grobė kas ver­tin­giau­sia iš buto ir dingo, nei labas, nei sudie. Negalėjau net kreip­tis į poli­ciją, nes neži­no­jau nei jo duo­menų, nei kur jis mokosi, o ir paaiš­kinti kokiu sta­tusu jis pas mane gyveno — būtų buvę keblu.

Tad likau įpykęs ant viso saule tvis­kan­čio pasau­lio ir kūriau pla­nus, kaip jį visą išsprog­dinti po vel­nių. Supratau, kad grei­čiau­siai netek­siu ir tualeto, todėl padė­jau po myžalų rezer­vu­aru kelis kg tro­tilo, į rezer­vu­arą įmečiau plūdę, prie kurios pri­ri­šau ati­tin­kamo ilgio virvę, sujungtą su sprog­me­niu. Kadangi ben­zino verslo jau netu­rė­jau, tai rezer­vu­aras pil­dėsi gana grei­tai. Mačiau, kad neuž­ilgo, vir­vei įsitem­pus, įvyks gar­sus fejerverkas.

Netrukus atsi­tiko tai, ko aš ir tikė­jausi — teis­mas atėmė iš manęs dar ir tualetą ir paskyrė jo val­dymą lai­ki­nai iki naujo pri­va­ti­za­vimo savi­val­dy­bei. Buvo vasara, pats ato­stogų karš­ty­me­tis, neato­sto­gavo vie­nin­te­lis kul­tū­ros sky­rius, jam ir pavedė tualeto per­ėmimą savo žinion. Man paskam­bino to sky­riaus vedė­jas ir paprašė, kad gera­no­riš­kai per­duo­čiau įmonės turtą. Aš suti­kau ati­duoti visus rak­tus, bet tam vedė­jui to buvo maža ir jis pri­myg­ti­nai mane spyrė per­duoti tualetą iš rankų į ran­kas. Aš bijo­jau artin­tis prie išvie­tės, nes žino­jau, kad ji bet kada gali išlėkti į orą, bet to kul­tū­ri­ninko nie­kaip nega­lė­jau atsi­kra­tyti, buvo neper­kal­ba­mas. Tada apsi­spren­džiau – kadangi vis­tiek jau viską pra­ši­kau, jei dar išlėk­siu į dau­sas, tai bus natū­ra­lus visų vargų pasibaigimas.

Apsirengiau bal­tai ir išva­žia­vau pasi­tikti likimo. Vedėjas jau laukė, irgi buvo bal­tai apsi­ren­gęs. Buvau ste­bė­ti­nai ramus, ilgai vedžio­jau val­džios atstovą po visas kabi­nas, drauge už len­ciūgo nulei­di­nė­jome van­denį, kal­bė­jo­mės apie vasa­ros muzi­kos fes­ti­valį. Į požemį nesi­lei­dome, pasa­kiau, kad ten gamy­bi­nės patal­pos, kele­tas šluotų ir kibi­rai, nėra labai švaru, vedė­jas sutiko, kad žiūrėti ten nėra ko, ir galų gale mes šiltai atsisveikinome.

Tuo metu, kai tie­siau jam rak­tus, kaž­koks vidi­nis bal­sas sugriau­dėjo man į pilvo sritį: bėk, ir aš staiga apsi­su­kęs pasi­lei­dau bėgti; rak­tai nukrito ant žemės, nes vedė­jas nespėjo jų sugauti iš neti­kė­tumo, pas­kui vis dėlto juos pačiu­pęs lei­dosi mane vytis, tur­būt pagal­vojo, kad jį apmo­viau, ir labai laiku, nes kitaip nebūtų išsi­gel­bė­jęs. Nugriaudėjo galin­gas spro­gi­mas, o dar po aki­mir­kos visa aplin­kui sken­dėjo šlap­imo jūroje, kurioje kur ne kur plū­du­riavo žmonių gal­vos, uni­tazų dang­čiai ir nuo­gos subi­nės, kaip klai­kiame siur­rea­lis­ti­niame pasau­lio pabai­gos paveik­sle, kurį dar vai­ni­kavo neįsi­vaiz­duo­ja­mas ir jokiais žodžiais nenu­sa­ko­mas šlap­imo tvai­kas, kaip fina­li­nis akcen­tas, pas­ku­ti­nis potė­pis ar bai­gia­ma­sis akor­das. Mano vedė­jas iš susi­ža­vė­jimo neteko žado, aš irgi jau­čiausi kaip tikrų tik­riau­siame insta­lia­cijų paro­dos ati­da­ryme. Mes abu bal­tai apsi­rengę atro­dėme kaip svar­biausi šio meni­nio veiksmo kal­ti­nin­kai, didele dalimi tai ati­tiko tikrovę.

Teismui nepa­vyko rasti šio teroro akto tie­sio­gi­nių mano kal­tės įrodymų, todėl nuteisė mane už netie­sio­gi­nius įkal­čius, kurių svar­biau­sias buvo kul­tū­ros sky­riaus vedėjo liu­di­ji­mas apie mano neti­kėtą pabė­gimą prieš pat spro­gimą, neva tai buvo galima sieti su tuo, kad aš kažką žino­jau arba nujau­čiau, kas, tiesą sakant, buvo tiesa. Vienok man paskyrė paly­ginti nedi­delę bausmę ir aš atsi­dū­riau kalė­jime. Ten iškart įsipra­šiau pri­žiū­rėti tuale­tus ir, nors dir­bau mėgs­tamą darbą, vis dėlto šio savo gyve­nimo tarps­nio nega­lė­čiau pava­dinti labiau­siai pavy­ku­siu. Iš tik­rųjų neno­riu jo net prisiminti.

Dar būda­mas kalė­jime suži­no­jau, kad abu mano išra­di­mai sėk­min­gai pri­tai­kyti visuo­me­nės reik­mėms: ben­zi­nas pava­din­tas eko­lo­gi­niu ir yra par­da­vi­nė­ja­mas su mėlyna žyme, o deg­tinė… bet geriau nesa­ky­siu jos pava­di­nimo, neno­riu vėl būti tam­po­mas po teis­mus, ger­kit į svei­katą, tai geras pro­duk­tas ir, kiek gir­dė­jau, popu­lia­rus visuose sluoksniuose.

O aš pats dabar esu bene lai­min­giau­sias žmogus pasau­lyje, todėl kad paga­liau man nieko nerei­kia. Esu lais­vas nuo visų potroš­kių, kurie daž­nai neduoda mums užmigti nak­ti­mis, nuo visų sie­kių ir berei­ka­lingų tikė­jimų: atei­timi, vyriau­sybe, dievu ir lai­mingu atsi­tik­ti­numu. Taip pat esu nuo nieko nepri­klau­so­mas, nes nieko ir netu­riu kas man pan­čiotų ran­kas ar kojas: butą – ir tą, pas­ku­tinę mano ver­tybę kon­fis­kavo vals­tybė teismo spren­dimu, todėl dėjau ant vals­ty­bės, išsi­lai­kau savo jėgo­mis ir nemoku jai jokių mokes­čių, kaip ir ji nieko man nemoka, mes igno­ruo­jame vie­nas kitą ir deda­mės, kad nieko apie vie­nas kitą nežinome.

Kažkada atėjęs prie upės ten, kur į ją išteka kana­li­za­ci­nės nuo­tė­kos ir žvejai susi­būrę mer­kia į ją savo meš­ke­res, o laisvo oro gene­ro­lai išti­ki­mai palaiko jiems kom­pa­niją, tikė­da­miesi už tai savo kaulo, aš irgi susto­da­vau ir neva taip pat ste­bė­da­vau žvejybą, aišku, nelauk­da­mas savo kaulo, man tada jo dar nerei­kėjo, o iš tik­rųjų sva­jo­da­mas kada nors pasi­nerti visa galva į tą pil­kai drumz­liną pasaulį, kur vis­kas tikra, nepag­ra­žinta ir neper­fil­t­ruota, kur nėra visuo­me­nės, pinigų ir su jais susi­ju­sių santykių.

Dabar aš kas rytas pasi­ne­riu į savo pasakų kara­lystę ir vie­nin­te­lis daly­kas, kurio trokštu — tai, kad nie­kada nie­kam nešautų į galvą nukreipti mano kana­li­za­ci­jos vamzdį į nuo­tėkų valymo įren­gi­mus. Žino­da­mas mūsų val­džios dvi­vei­diš­kumą pagrįs­tai tikiuosi, kad grei­tai taip neatsitiks.

Virgilijus Veršulis (Svoloč)