Autostorija

Aleksandr Pasevin iliustracijia

Atsiguliau gat­vėje. Per vidurį atsi­gu­liau. Atsiguliau taip, kad neper­va­žiuoti manęs prak­tiš­kai būtų neįma­noma. Atsiguliau, aišku, naktį, nes dieną atsi­svei­kinti su šiuo pasau­liu svei­kai mąs­tan­čiam žmogui neįma­noma, diena kvie­čia gyventi: švie­čia saulė arba pila kaip iš kibiro, vis­kas juda, mig­ruoja, rai­bu­liuoja, vibruoja. Verda gyve­ni­mas, kun­ku­liuoja, kaip čia susi­kaupsi didin­gam, įsime­nan­čiam veiksmui.

Juk mirti rei­kia gra­žiai, kaip teatre, ta aki­mirka turi būti paruošta, iki jos dar turi įvykti įvai­rūs pasi­sa­ky­mai, atsi­svei­ki­ni­mai, pra­šy­mai, mal­da­vi­mai, nuty­lė­ji­mai, įsižei­di­nė­ji­mai, aša­ros. Ašaros yra svar­biau­sia. Dieną to nepa­sieksi. Naktį kas kita, vis­kas sus­tingę, kažko lau­kia, gili, visuo­tinė ir neap­skun­džiama pauzė, kaž­kas turi įvykti, kaž­kas reikš­mingo, nepa­vir­šu­ti­niško, nekas­die­niško. Dirigento mos­tas ir spek­taklis pra­si­deda, uždanga pakyla. Tokia turi būti mir­tis, toks išėji­mas, toks pas­ku­ti­nis pasi­ro­dy­mas, tre­čias veiks­mas, finalas.

Naktis apskri­tai ramy­bės metas. Klysta tie, kurie naktį links­mi­nasi, mušasi, aiš­ki­nasi ir vėl mušasi, po to dul­ki­nasi ir kitaip pra­mo­gauja. Naktį rei­kia ilsė­tis — mie­goti arba mirti. Nenori mirti, tai mie­gok, jei nesi­miega, tai būk malo­nus, numirk. Taip yra sutverta ir šven­tame rašte taip rašoma (kaž­ku­ris puslapis).

Taigi, pasi­rin­kau naktį, bet nuta­riau apsi­ri­boti kuk­lio­mis iškil­mė­mis. Tiesą sakant, nuspren­džiau apsi­eiti išvis be pom­pa­sti­kos, nek­vie­čiau net arti­mųjų, ir atsi­svei­ki­nimo raš­te­lio irgi nepa­ra­šiau, kam be rei­kalo iš anksto jau­dinti namiš­kius, pra­bus ryte ir tada suži­nos. Gal per radiją praneš.

Pasirinkau tokią neap­šviestą nuo­ša­lią gat­velę, nes cent­ri­nėse net atsi­gulti, pri­imti pozą nespėsi, ten net ir naktį kas nors zuja, ką jau kal­bėti apie pas­ku­tinį apmąs­tymą, sąži­nės ata­skaitą ir panašiai.

Taigi, įsitai­siau, lau­kiu. Savijauta „oriška“ (vis­kas ore!), tiesa, asfal­tas per kie­tas, kad jį kur vel­nias, dešinę mentę žiau­riai paskaudo. Bet nie­kis, juk neil­gai liko laukti, grei­tai jau nieko neskau­dės. Tylu, ramu, tyras oras, tru­putį, žinoma, asfaltu atsi­duoda, kas be ko, juk mies­tas; katė kaž­kur kniau­kia, gal mirtį pra­na­šauja, tai į gera, vadi­nasi pavyks. Nusiraminu. Laukiu.

Paskui pra­dedu gal­voti, gal vis­tik per­ne­lyg jau nuo­ša­lią gat­velę pasi­rin­kau, nie­kas neva­žiuoja, lai­kas eina, visą gyve­nimą kaip ir per­žvel­giau, kau­lus skauda. Gal rei­kėjo geriau Lunatikų pro­s­pekte pri­gulti, aišku, ne kažin kokia to pro­s­pekto rep­u­ta­cija, bet galgi daž­niau kas pra­va­žiuoja? Ir tuo metu išgir­dau tolu­moje sire­nas, jos, kaip iškart supra­tau, artėjo, padangė vis ryš­kiau švie­tėsi nuo mirk­sin­čių žibu­rė­lių. Pirmiausiai pagal­vo­jau, gal poli­cija, būtų neblo­gai, kad būtent jie pada­rytų man tą paslaugą, tai yra, išsiųstų į dau­sas, kaž­kaip pasi­rodė, kad jiem toks dar­bas visai tiktų, suka­rinta orga­ni­za­cija, uni­for­muota, gink­luota, tik žudyk ir dėl nieko nesi­jau­dink; o jeigu grei­toji, tai irgi būtų labai sim­bo­liška, kad važiuo­dami gel­bėti kokį nelai­mėlį, pake­liui per­va­žiuoja kitam nevy­kė­liui galvą, tuo išva­duo­dami pasta­rąjį nuo gali­my­bės kada nors gydy­tis peršalimą.

Bet greit supra­tau (iš varik­lių gausmo, sirenų šaižumo), kad važiuoja bent kelios gais­ri­nės maši­nos. O, tai jau visai nuo­stabu. Taip ir įsivaiz­da­vau, kaip dide­lės, sun­kias­vo­rės maši­nos (jų turėtų būti kokios pen­kios) leng­vai per­si­rita savo R19 dia­metro (o gal dides­nio) padan­go­mis per mano tobulą, tre­ni­ruotą kūną pirma prie­ki­niais, po to supo­ruo­tais gali­niais ratais, vėl prie­ki­niai kitos maši­nos ratai ir supo­ruoti gali­niai, ir taip dar tris kar­tus, kol per­va­žiuoja visos maši­nos, traiš­ky­da­mos kau­ko­lės, dubens, rankų ir kojų kau­lus, krū­tin­kaulį ir stu­burą, viską pavers­da­mos traiš­kytų kaulų su kraujo padažo ir tru­pu­čiu (tikiuosi) rie­balų dre­bu­čių rinkiniu.

Aš, žinoma, nieko nejau­siu, mir­siu iškart vos pri­si­lie­tus pir­mai maši­nai prie­ki­niais ratais prie mano krū­ti­nės ląs­tos, triokš­te­lės šonkau­liai, plyš plau­čiai, kaulų atplai­šos susmigs į širdį, suspaus­tas krau­jas plūs­tels į galvą ir išsi­verš per burną, nosį ir ausis, gyvybė jau bus išėjusi, aš nieko nejau­siu, didžiulė mašina irgi nieko nepa­jus, jai tai bus leng­vas gro­bis, vai­ruo­to­jas gal pagal­vos, kad per­va­žiavo šaką arba „gulintį poli­ci­ninką“, o kitos maši­nos visiš­kai nesu­rea­guos, nes aš jau būsiu susi­plo­jęs į blyną, įsigė­ręs į asfaltą, tad inci­den­tas, ko gero, bus paste­bė­tas tik rytą, kai saulė nušvies miestą ir visas net nuo­ša­lias gat­ve­les, kai anks­ty­vas laik­raš­čių išne­šio­to­jas užsi­mie­go­ju­siom akim ieš­kos pašto dėžu­čių nuo­ša­lioje gat­ve­lėje arba dai­ry­sis rei­kiamo namo nume­rio ir jo žvilgs­nis užklius už kaž­ko­kios neaiš­kios mėsos ir kaulų masės (gal kas mieste sume­džiojo briedį, išda­ri­nėjo, pasi­ėmė ragus, o kitką paliko surinkti gat­vių prie­žiū­ros tar­ny­boms?), arba gal nuo­ša­lią gat­velę savo išpro­tė­ju­siu nuo siaubo lojimu pri­ža­dins prikly­dęs bena­mis šuo, gai­lė­da­ma­sis, kad ryti­niam pasi­vaikš­čio­ji­mui pasi­rinko tokią nie­kam tiku­sią vietą su pri­skre­tu­siu prie asfalto lavonu (šito­kio vaizdo anks­tyvą rytą jis nelin­kėtų ir didžiau­siam savo prie­šui, tar­kim rai­nai katei, kad ją kur galas).

Taigi, taip bemąs­ty­da­mas įsiki­bau visais nagais į asfaltą, kad pasi­ry­ži­mas manęs nea­p­leistų, net pirš­tai iki pir­mųjų sąna­rių sulindo į žemę, palik­dami grin­di­nyje aiš­kiai mato­mus kaž­ko­kio nema­tyto žvėries pėd­sa­kus, užsi­mer­kiau ir… jau… tuoj… Kodėl dar ne? pakė­liau galvą, ogi visos ketu­rios (ne pen­kios, deja, bet vis­tiek neblo­gai) maši­nos visai netoli manęs pasuko į kaž­kokį kiemą. Tai vel­nias, nese­kasi. Nuotaika iškart sub­juro, kaip oras rudenį.

Net atsi­sė­dau; trum­pam; po to vėl atsi­gu­liau, lauk­siu. Sirenos nutilo, tik buvo gir­dėti kaž­koks šurmu­lys. Staiga šalia savęs išgir­dau žings­nius, tiks­liau atsargų sėli­nimą, pra­mer­kiau akį, prie manęs pasi­lenkė kaži koks tipas, nuo jo trenkė deg­tine. Apsimečiau miręs. Tipas paju­dino mane, tvar­koj, miręs, tada įkišo savo ranką į prie­kinę dešinę mano kel­nių kišenę, ten pama­ka­lavo, tur­būt, kad įsiti­kintų, kad ji tik­rai tuš­čia, užka­bino mano pim­pi­liuką, ho ho ho, vos nesu­si­žven­giau nuo kutu­lio, tada tokiu pat būdu patik­rino prie­kinę kairę kišenę, ho ho ho, vėl tas pat – tuš­čia. Pajutau, kad čiupi­nėja užpa­kalį, ten užpa­ka­li­nėje kiše­nėje buvo pini­ginė, tru­pu­tis pinigų, jei kar­tais nepa­vyktų mano suma­ny­mas, kad turė­čiau kuo grįžti į namus, ir asmens doku­men­tai, kad iškart iden­ti­fi­kuotų, infor­muotų ir užre­gist­ruotų, kad nerei­kėtų glaus­tis kokiuose šaldy­tu­vuose, kol kas nors pasi­ges, suras, atpa­žins ir užkas, mėgstu tvarką ir greitą aptar­na­vimą, todėl įtem­piau rau­me­nis ir pri­spau­džiau sėd­me­nis prie asfalto, kad tipas nega­lėtų pri­eiti iki pini­gi­nės. Tas nei kiek nenu­siste­bėjo, kad numi­rė­lis toks įsitem­pęs, jam tai pasi­rodė natū­ralu, todėl ėmė mane versti.

Na, to jau buvo per daug, aš sugrie­biau jo ranką, kai tas jau turėjo joje pini­ginę, trumpa kova ir aš atsi­ėmiau savo turtą. Tipas lyg ir norėjo atsi­pra­šyti, bet matėsi, kad yra šiek tiek sutri­kęs, juk tikė­josi, kad aš negy­vas, o čia, pasi­rodo, dar ir koks gyvas, tad tik kažką sule­meno apie tai, jog norėjo par­vežti mane su taksi į namus, todėl ir ieš­kojo pini­gi­nės, bet dabar, kai mato, kad galiu pats savimi pasi­rū­pinti, tai jis gal eisiąs, nebent aš norė­čiau pabend­rauti su juo prie bute­liuko, jis galėtų tuoj atnešti, žino čia arti „tašką“. Aš, savo ruožtu, kaip išauk­lė­tas žmogus, kadangi ir opo­nen­tas paaiš­kino man savo elge­sio moty­vus, irgi jau­čiau pareigą pasi­aiš­kinti dėl tokio savo guli­nė­jimo nuo­ša­lioje gat­ve­lėje nak­ties metu, girdi, aš vyk­dau socia­linį eks­per­i­mentą, kurio esmė nusta­tyti neabe­jingų pilie­čių pro­centą.… Išgirdęs žodį „socia­linį“, mano pašne­ko­vas mane per­traukė ir panie­ki­namu tonu ėmėsi kri­ti­kuoti val­dan­čio­sios par­ti­jos socia­linę poli­tiką, gre­tin­da­mas ją su, jo manymu, sek­tina skan­di­navų poli­tika socia­li­nėje srityje.

Žodžiu, supra­tau, kad gali išsi­vys­tyti įdomi dis­ku­sija, todėl pasi­siū­liau pats atnešti kokį bute­liuką, tik, aišku, ne iš „taško“, o iš Lunatikų pro­s­pekte esan­čio nak­ti­nio baro, o jis, jei nori, gali pasau­goti eks­per­i­mento vietą, kol grį­šiu, kad jos neuž­imtų kiti, sie­kian­tys tokiu būdu atlikti visuo­me­nės apklausą, eks­per­i­men­ta­to­riai, į ką jis atsakė, kad abe­joja, ar aš grį­šiu, o aš mie­lai pali­kau jam savo pini­ginę su doku­men­tais vie­toj užs­tato, išėmęs tik pini­gus, kurių man pri­reiks apsi­pirkti, juk dėl paso ir tei­sių aš tik­rai grį­šiu, tada jis sutiko mane paleisti, o aš teki­nas nulė­kiau į arti­miau­sią taksi sto­telę, iš anksto sma­gin­da­ma­sis min­ti­mis apie būsimą nepa­kar­to­jamą poli­tinę polemiką.

Grįžau kaip tik laiku, viską mačiau savo aki­mis, galė­jau paly­ginti su savo įsivaiz­da­vimu. Gaisrinės maši­nos baigę darbą paei­liui išva­ži­nėjo iš kiemo atbu­los, nes kieme, matyt, nebuvo vie­tos apsi­sukti. Pirmoji mašina pasuko į tą pusę, kur nese­niai gulė­jau, nes jai rei­kėjo grįžti ten, iš kur atva­žiavo, todėl suk­dama iš kiemo atbula ir pava­žiavo kiek prie­šinga kryp­timi, kažką per­va­žiavo gali­niais supo­rin­tais ratais, leng­vai kres­te­lė­dama, vai­ruo­to­jas neat­kreipė į tai dėme­sio, gal pagal­vojo, kad tai šaka arba „gulin­tis poli­ci­nin­kas“, jis juk nematė, kas yra užpa­ka­lyje jo sunk­ve­ži­mio, prie­ki­niais ratais iki kliū­ties nepri­va­žiavo ir iškart šovė į priekį dar kartą gali­niais supo­rin­tais ratais per­va­žiuo­da­mas kaž­ko­kią kliūtį, kuri jau nebe­at­rodė tokia iškili, vadi­nasi tai tebuvo šaka, nusi­ra­mino vai­ruo­to­jas ir įjun­gęs sireną nulėkė visu grei­čiu į postą, kuriame jau laukė budė­tojo išvirta karšta kava.

Kiti sunk­ve­ži­miai (dar trys) lygiai taip pat išva­žiavo iš kiemo ir nurūko iš pas­kos pir­mojo. Niekas nieko nepa­ste­bėjo. Tik aš pri­ėjęs arčiau įsiti­ki­nau, kad vis­kas įvyko taip, kaip ir buvau įsivaiz­da­vęs, kad nutiks man. Mano poli­ti­nis opo­nen­tas, grei­čiau­siai, bus užmi­gęs, belauk­da­mas manęs, todėl jam buvo dar papras­čiau išeiti — be pom­pa­sti­kos, gėlių ir atsi­svei­ki­nimo raš­te­lių. Ko gero, geres­nės baig­ties jis ir nega­lėjo tikė­tis, juk bus palai­do­tas, o ne užkas­tas vals­ty­bės lėšo­mis ir ant jo kapo pui­kuo­sis mano pavardė ir vardas.

O aš jau­čiausi šiek tiek nu-​orintas.

Virgilijus Veršulis (Svoloč)