Kodėl man patinka Repas?

Paklausdami savęs kodėl mums patinka vie­nas ar kitas daly­kas daž­nai neži­nome stai­gaus atsa­kymo. Nusprendęs para­šyti šį straipsnį ilgai ati­dė­lio­jau, del­siau. Porą metų rin­kausi medžiagą, tarsi dažus ant pale­tės spau­džiau vieną po kito gaba­lus šiam straips­niui. It spal­vas rin­kausi iš įvai­rių atli­kėjų ryš­kias ir įsimin­ti­nas fra­zes. Dabar net pagal­vo­jau, kad jei taip ilgai būčiau ruo­šę­sis paveikslo tapy­mui — dažai būtų papras­čiau­siai uždžiūvę ant pale­tės. Smagu, kad šį savo paveikslą ruo­šiuosi „tapyti“ ne iš vie­na­die­nių, iš nesenstan­čių dažų. Lieka tik klau­si­mas kaip atrinkti, kuri repo muzika yra gera?! tai tas pats, kaip ir su gera tapyba ar kinu… Primityvu, skai­ty­to­jau, būtų teigti ir sakyti, kad tie­siog nemėgsti repo, kaip dau­guma nesu­si­mąstę taip padaro. Tikriausiai pirma reiktų pažinti šį sti­lių. Teigti nemėgstu, tas pats, kaip sakyti: nemėgstu aly­vuo­gių, juodų ikrų, duo­nos ar joduo­tos drus­kos. Juk tai tik mais­tas ir nereiktų to sureikš­minti. Žymiai svar­biau, kaip tas mais­tas yra gami­na­mas, patie­kalo paskir­tis ir idėja ir kaip jis patiekiamas…

Viena iš svar­biau­sių spalvų repo muzi­koje — ne juoda, nors ji ir yra labai svarbi isto­riš­kai repo kul­tū­roje (prie šios spal­vos mes dar sugrį­šim), saky­čiau svar­biau­sia yra atvi­ru­mas. Tai ryški ir šviesi spalva. Atvirumas, kar­tais visiš­kas papras­tu­mas ir nuo­šir­du­mas mano apta­ria­muose kūri­niuose tie­siog būti­nas, kitaip aš šio sti­liaus nesuvokiu.

Reperiai savo lyri­koje, skir­tin­gai negu Ala Pugačiova, kalba apie tai ką jie jau­čia ir išgy­vena iš tiesų. Pabandykime įsivaiz­duoti Ala dabar dai­nuo­jan­čią prieš 20–30 metų dai­nuo­tas dai­nas. Tai būtų visiš­kas gro­te­skas! Gal galėtų ką pana­šaus padai­nuoti apie jaus­mus, bet tai turėtų būti visiš­kai adap­tuo­tas varian­tas šiems lai­kams ir ji pati vis tiek nebe­ti­kėtų tuo ką dainuoja.

Cypress Hill rep­uoja apie tur­tingą žvaigž­džių gyve­nimą, apie tai koks jis gali būti lai­ki­nas…

Cypress Hill — Rap Superstar

Dar vie­nas atvi­rumo atspal­vis rep­e­rių kūry­boje yra tiesa. Neesu rea­lizmo šali­nin­kas, tačiau dau­guma jų galėtų žūti už savo įsiti­ki­ni­mus ir tai įtikina (nes nema­žai jų taip ir padarė).

Roots Manuva — Tears

Taigi rep­e­riai savo posmų eilu­tes pag­rin­džia rea­liais savo jaus­mais ir išgy­ve­ni­mais, o men­ku­tes, pri­mi­ty­vias klai­de­les kūry­boje atperka para­šas krauju, nes kas iš vir­tuo­ziš­kos kūry­bos — jei ji šalta ir bejausmė, mela­ginga. Kas iš mūsiš­kių žvaigž­džių ar kos­tiu­muotų vers­li­ninkų, inte­li­gentų, ofi­ciozų galėtų pri­si­pa­žinti, kad vis­kas ko jie trokšta tai dide­lis nuo­sa­vas namas, 5 maši­nos ir t.t.? Gal kas iš išsi­la­vi­nu­sių ar mokslo vyrų… galėtų pasa­kyti dėl ko jie gyvena?! Gyvendami savo dvi­vei­diš­kus gyve­ni­mus ir kurp­dami savo int­ri­gas, kitų žmonių sąskaita, siek­dami savo iškry­pė­liš­kos satis­fak­ci­jos — jie jums nie­kad to nepa­sa­kys. Skirtingai negu tai padarė Notorious BIG.

Tupac, Eazy E, Notorious BIG — I live and die for the funk

Jie bent gyveno tuo kuo tiki, o ne atvirkš­čiai. Bigy, apskri­tai, yra talen­tin­gas repo atli­kė­jas. Kokie pui­kūs jo kūri­nių intro, — tai tarsi maži teat­ra­li­zuoti muzi­kos spek­takliu­kai… Nežiūrint šio atli­kėjo gru­bios ir atšiau­rios lai­ky­se­nos, po šaltais teks­tais sle­piasi jautri būtybė.

Bet kam dai­nuoti apie tai kuo netiki?.. Deklaruoti vie­nas ver­ty­bes — gyventi pagal kitas. Tikriausiai tik dėl pinigų. Dainas su paverkš­le­ni­mais apie meilę visa­dos pui­kiai perka… Dabar ir repas išau­gęs į Hip — Hopo kul­tūrą uždirba mil­ži­niš­kus pini­gus. Bet tikrą repą vis­tiek galima atskirti!

Šiuo atveju galima numa­nyti, kad grupė gavo užsa­kymą sukurti dainą fil­mui „Gone in 60s“. O jie tą ir padarė. Visiškai nuo­gas atvi­ru­mas ir nepa­si­duo­dan­tis jokiems stan­dar­ti­niams ste­reo­ti­pams ritmas.

Netgi visiš­kai suba­na­lė­jęs Snoop Dogy Dog‘as, besi­dar­kan­tis vien tam, kad jo įkur­tos įmonės ir toliau neštų pelną ir toliau būtų per­kami neva jo sukurti dra­bu­žiai; visada apsvai­gęs (ar tik pri­lai­kąs tokį įvaizdį) yra geriau­sias tada, kai būna savimi. Kada nieko neslėp­da­mas, tie­siog atsklei­džia savo tuš­tu­mos nuo­tai­kas — sie­kia sti­liaus dėl sti­liaus savo kūry­boje ir taip geriau­siai išsi­reiš­kia paro­dy­da­mas tą tuš­tumą.

Snoop Dogg — Drop It Like It’s Hot

Arba 50ct jau seniai gyve­nan­tis tik iš įvaiz­džio, o ne iš gangs­te­rio gyve­nimo — geriau­siai ir įtiki­na­miau­siai skamba tuose kūri­niuose, kur yra abso­liu­čiai atvi­ras ir nuo­šir­dus. Nors ir ganė­ti­nai mažuose etiu­duose apie mote­ris ir socia­li­nius emo­ci­nius momen­tus, o ne apie išgal­vo­tus didžiuo­sius susi­šau­dy­mus.

50 cent — Get in my car

Repas yra drą­sus, švie­žias ir atvi­ras!

Salt N Pepa — Let’S Talk About Sex

Tai — tai kas nenu­val­kiota, tai švie­žia ir drąsi min­tis… Nesislapstoma po pase­nu­sių dogmų rūbu, kaip kad tai mėgsta pil­kos masės… Nebijoma spalvų. Taigi repas spal­vin­gas! Kūnas yra gra­žus.

Salt N Pepa — I am the body beautiful

Apie seksą tokioje lyri­koje kal­bama atvi­rai, kaip sakoma žodžiai nevy­nio­jami į vatą. Jei kal­bama apie jaus­mus, vyrai tai daro vyriš­kai, o never­kia, kaip kai kurie kitų sti­lių atli­kė­jai. Aišku žeriant tiesą į akis ne visai gali likti paten­kin­tos mote­rys (femi­nis­tės), bet ką pada­rysi jei tokia žiauri rea­lybė. Iš kitos pusės tie vyru­kai tik­rai gali atro­dyti, kaž­ko­kie apsvilę bei nela­bai paten­kinti socia­li­nės tikro­vės siū­lomu san­ty­kių asor­ti­mentu.

Run DMC — Dum Girl

Grand Puba — Honey Don‘t Front

Apie ritmą ir sti­lių. Kiekvienam rep­e­riui labai svarbu atrasti savo sti­lių ir turėti išskir­tinį savo braižą ir skam­besį. Repas — tai toks sti­lius, kuris ragina būti savimi. Tai tie­siau­sias kelias į save. Tai lyg pei­lio ašmenų dūris į širdį… Arba tu esi jame arba tavęs nėra. Ir jokie apsi­me­ti­nė­ji­mai nepa­dės, berei­ka­lingi tada ir pla­gi­juotų melo­dijų niu­an­sa­vi­mai ir ban­dy­mas būti populiariam!

House of Pain — ši airių kil­mės grupė turi savitą sti­lių ir skam­besį, jiems svarbu išlikti savimi, todėl jų airiš­kos šaknys tik dar labiau sutei­kia jų muzi­kai ori­gi­na­lumo. Jie neiš­puiksta, nors yra išgar­sėję.

Repe yra toks daly­kas, kaip melo­dijų pasi­sa­vi­ni­mas, skam­bių fra­zių panau­do­ji­mas. Bet tokiu atveju atli­kė­jai nesi­skel­bia, kad tai jie patys sukūrė, kaip nere­tai būna kitose meno šakose. Tokiu atveju melo­di­jos kar­po­mos, mik­suo­ja­mos, fra­zės inter­pre­tuo­ja­mos, iro­ni­zuo­ja­mos, sutei­kia­mas nau­jas kon­teks­tas. O kito­kių vagys­čių ir išda­vys­čių atve­jais daž­niau­siai skamba ginklai.

Apie drąsą. Man patinka repo sce­nose orga­ni­zuo­ja­mos impro­vi­zuo­tos spon­ta­niš­kos talen­tin­gumo dvi­ko­vos. Patinka spor­ti­nis sti­lius, breiko šokių kon­kur­sai… Šioje muzi­koje yra gyvas kovos ele­men­tas, kon­ku­ra­vi­mas per pačią kūrybą, o ne int­ri­ga­vi­mas užku­li­siuose ir pei­lio smei­gi­mas kole­goms į nugarą.

Back to the Beat — Rime the Cuts

Run DMC — My Adidas

Svarbiausia siekti savo tikslo, nes dau­gu­mos nuo­monė būna tik pavir­šu­ti­niška. Sociumas su savo ste­reo­ti­pais nesu­tei­kia indi­vi­dui lai­mės ir nelinki originalumo.

Juoda repo spalva tai visų pirma jo kilmė. Repo muzika, kaip ir nema­žai kitų muzi­ki­nių sti­lių yra sugal­vota juo­dao­džių, kurie visi yra kilę iš Afrikos. (Galima pami­nėti, kad pir­ma­sis žmogus taip pat yra iš Afrikos.) Todėl galima teigti, kad pri­mi­ty­vu­mas — tai papras­tu­mas, ener­gija ir eks­p­re­sija yra užko­duota repo kil­mės genuose. Saulė, van­de­ny­nas, gyve­nimo džiaugs­mas… visa tai repo išta­kose. Afroamerikiečiams repas tai kova su socia­li­nėm netei­sy­bėm, pasi­prie­ši­ni­mas rasizmui.

Juodaodžiams vai­kams gyve­nan­tiems getuose repas daž­nai būna vie­nin­telė gali­mybė ištrūkti iš kvar­talo, tai repo muzika, kitas kelias nar­ko­ti­kai ir riti­ma­sis žemyn. Todėl kita juoda spalva yra kri­mi­na­lai. Repo muzi­koje atsi­spindi ir socia­linė drąsa, iš kai kurių kūri­nių paste­bime ir socia­linę brandą. Matome, kad žmonės supranta, kad jie turi kovoti už savo teises.

Run DMC — Proud To Be Black

Tuo tarpu mes to dar tik sie­kiame. Atrodo jog lauk­tume, kol netei­sybė ir prie­spauda pasi­da­rys nebe­pa­ke­liama, net ir mūsų šiau­rie­tiš­kam tem­pe­ra­men­tui.

Beastie Boys — Fight For Your Right

Apie laisvę ir kovas. Repas neat­sie­ja­mas nuo žodžio lais­vės, lais­vės, kovos ir maiš­ta­vimo. Senamiesty ar nau­ja­miesty, pra­mo­ni­niuose rajo­nuose ar trau­ki­nių sto­tyse paplitę gra­fiti užra­šai — tai taip pat neat­sie­jama repo kul­tū­ros dalis. Lietuvoje gra­fiti menas nega­lėjo vys­ty­tis natū­ra­liai, nes anks­čiau už lais­vesnį žodį ar mintį žmogus būtų supū­dy­tas kalė­ji­muose, todėl visi turėjo gyventi bai­mėje arba mele. Vėliau pra­si­dėjo ne visai kūry­biš­kas pro­ce­sas vei­kiau vyko vaka­rie­tiškų reiš­ki­nių nesą­mo­nin­gas mėg­džio­ji­mas. Klausimas ar galėjo gra­fiti būti roko, gal hipių ar net roken­rolo kul­tū­ros dalis? Gal gra­fi­tai tik atsi­tik­ti­nai vys­tėsi para­le­liai, kaip repo ir hip hopo kul­tūra? Jokiu būdu ne! Nes nėra kito lais­ves­nio, maiš­tin­ges­nio ir tokio atviro sti­liaus, kaip repas. Prieš ką, tar­kim, galėjo maiš­tauti tur­tingų tėve­lių „gėlių vai­kai“? Arba roken­rolo kara­lius Elvis ir patys The Beatles?.. Juk Amerika tuo metu buvo laisva, kaip mano močiu­tės „triu­sikų“ guma. Man patinka, kad gra­fiti, kaip gat­vės menas apsuko ratą ir atsi­dūrė gale­ri­jose (nors būtent dėl šios prie­žas­ties ir gimė, kad nie­kas tokios kūry­bos neįsi­leis­davo į salo­nus). Dabar šiuo­lai­ki­nio meno cent­rai neįsi­vaiz­duoja savo gyva­vimo be tokios švie­žios gai­va­liš­kos ener­gi­jos dozės. Nenorėčiau kal­bėti apie mūsų lie­tu­viškų gra­fitų meninį — idė­jinį lygį, nes jis nėra geras. Tačiau būtų galima pagirti, kai kuriuos jau­no­sios kar­tos gra­fiti ink­liu­zus, kurie vie­to­mis labai orga­niš­kai įsipa­išo ir pagy­vina mano gim­tojo miesto Kauno urba­nis­tinį pei­zažą.

Mane gra­fi­tai labiau pakeri, kaip visuma. Įsivaiz­duoju juos, kaip vieną mil­ži­nišką augalą — vijoklį, kurio gijos apveja sie­nas, namus, gat­ves, jun­gia mies­tus. Patinka šis mis­ti­nis auga­las — tai ne koks griu­vė­siu pelė­sis. Jis vie­no­dai pagy­vina griu­vė­sius, kur gyvena var­guo­liai „bom­žai“ ir tur­tuo­lių tvo­ras; apleistą pastatą sujun­gia su aske­tiška kunigų semi­na­ri­jos siena ir nusi­drie­kia iki aukš­čiau­siojo teismo rūmų.

Primityvumą nie­kina daž­niau­siai viso­kių struk­tūrų ir sis­temų kler­kai ir paka­li­kai, — kiek žinau tai labai supuvę žmonės iš vidaus. Labiausiai jie bijo, kad gai­va­liška jėga nesu­griautų jų sis­te­mos iš vidaus. O repas kaip tik pri­mena, kad kiek­vie­nas žmogus yra lais­vas ir turi pri­gim­ti­nes teises.

Gyvename neįga­lioje visuo­me­nėje, tačiau nesi­jau­skime ampu­tuo­tais akro­ba­tais, tegul repas nup­ie­šia mums trūks­ta­mas kūno dalis. Repo kūry­boje atsi­spindi visos gyve­nimo spal­vos! Ir jos tokios tik­ros — nesu­me­luo­tos! Žavi šio sti­liaus drąsa ir atvirumas!

Primityvus nuo­gos socia­li­nės tie­sos sky­das pri­ver­čia pažvelgti ir į gyve­nimą ana­pus; pir­mykš­čių ritmų dėka žmogaus esybė pake­liama į aukš­tesnį lygį. Skatina Jį siekti ir tikėti… neskęsti bepra­s­my­bėje, o kovoti su ja.

Savo min­ti­mis pasi­da­lino Ričardas Milukas.