Silikoninė tikrovė. Sam Jinks

Sam Jinks, Still Life (Pieta), 2007m.

Menininkai, norin­tys pabūti „Kūrėjais“, lipdo ypač tikro­viš­kas figū­ras, kurios įsiskver­bia į pasą­monę taip giliai, jog suabe­joji ar tik pats ne iš sili­kono būsi plaukęs.

Sam Jinks kūryba lygi­nama su Ron Muecko’s ar Patricia Piccini dar­bais. Pagrindinis pana­šu­mas tas, jog visi šie meni­nin­kai kuria hiper­rea­lis­ti­nes figū­ras. Ron Muecko kai kurie dar­bai labai rea­lis­tiški, tačiau juk šiuo­lai­ki­nio žiūrovo nei kiek neiš­gąs­dins tikro­viška sili­ko­ninė močiutė arba per­dė­tai dideli kūnai, visi žinome – tikro­vėje neeg­zis­tuoja mil­ži­nišo dydžio nau­ja­gi­miai susi­rau­ku­siais vei­dais nuo kurių norisi nusukti akis į kitą pusę. Patricia Piccini labiau­siai mane žavi savo rea­lis­ti­niais plau­kuo­tais gno­mais ir keletu epi­zodų iš žmonių gyve­nimo, tačiau vis­tiek jos kur­tos figū­ros iki galo neįti­kina kaip tai padaro Sam Jinks. Žinoma, jo kūri­niai per­žen­gia ribas, bet tai jis daro labai sub­ti­liai ir nesu­voki, kad tikrovė jau palikta už durų, o tu vis žiūri ir gal­voji – kada paju­dės bent blakstiena?

Patricia Piccini

Patricia Piccini

Sam Jinks

Jinks’as sub­ti­liai žnaibo tikrovę, įlie­da­mas į ją kūry­biš­kumo ir tam­sos. Jungdamas dali­mis sili­koną, dailę ir žmogaus plau­kus, meni­nin­kas suku­ria figū­roms ges­tus, kurie min­tyse pra­deda kelti klau­si­mus. Nenorėdamas pra­dedi nujausti, kad prieš figū­roms sus­tings­tant jos turėjo uni­ka­lius gyvenimus.

Skulptūrinis gru­bu­mas visiš­kai nevi­lioja Jinks’o. Turėdamas įgūdžius, kurie toli gražu len­kia vaš­ki­nių muziejų stan­dar­tus, Jinks’as kuria odą, atro­dan­čią visai kaip tikra. Paėmę mik­ro­s­kopą, galė­tu­mėme įžvelgti net poras ant veido.

Truputį išpur­tęs pil­vas, šonkau­lių kie­tu­mas, nenu­lai­komų kojų ištį­su­mas – visa tai beveik kaip tikrovėj.

Sam Jinks, „Tattooed Woman“, 2007m.

Sam Jinks, „Tattooed Woman“, 2007m.

Skulptūra galinga savo išraiška, kuri kar­tais yra pai­nio­jama su tikru žmogumi. Tai yra neįp­rasta skulp­tū­roms. Niekada nesu­mai­šy­site Gian Lorenzo Bernini skulp­tūrų su tikru žmogumi, jo skulp­tū­ras pri­im­site kaip žymaus, bet ne rea­laus žmogaus paveikslą. Kaip ir Ron Mueck’o rea­lis­ti­nės skulp­tū­ros, arti­mu­mas žmogaus struk­tū­rai yra labai keistas.

Skulptūros isto­ri­joje dau­ge­lis skulp­tūrų yra dides­nės arba mažes­nės negu gyve­nime. Tradicinio mąs­te­lio požiū­riu Jinks’o nuo­gas žmogus yra netin­kamo dydžio. Figūra yra per maža, kad būtų reali ir per didelė, kad būtų lėlė ar sta­tu­lėlė. Visgi nykš­tu­ki­nės skulp­tū­ros su tobu­lo­mis pro­por­ci­jo­mis nera­mina ir bau­gina, kai pra­deda veikti mūsų vaiz­duo­tėje kaip realios.

Sam Jinks, „The Hanging Man“, 2007 m.

Nuogas žmogus paka­bin­tas už pažastų. Ne dėl kabė­jimo absur­diš­kumo jis daro liūdną įspūdį, o dėl jo mažų pro­por­cijų. Visos sudžiū­vu­sios kūno mato­mos deta­lės yra vai­kiško dydžio.

Bauginantis pasi­ro­dy­mas: vyras, kurio burna visiš­kai ištir­pinta veide, atsi­ra­di­mas neįp­ras­tos, lygios ir švel­nios sri­ties tarp nosies ir šeriuoto smakro. Įstik­lin­tos, rau­do­nai dažytu įtūžiu akys, tary­tum išreiš­kia uždu­simą, pra­lo­šimą, taip turėtų jaus­tis žmogus po šner­vių ir bur­nos praradimo.

Gąsdinantis daly­kas dėl abiejų skulp­tūrų yra ne tai, kas galėjo joms nutikti, o jų leng­vai suvo­kia­mos deta­lės. Vaizdingoje tra­di­ci­nėje skulp­tū­roje, kan­ki­nio figūra – nuo Lorenzo Ghiberti iki Käthe Kollwitz mau­dosi este­ti­niame heroizme.

Sam Jinks, „Untitled“, 2007 m.

Jinks’o skulp­tū­ros yra bau­gi­nan­čios dėl dau­ge­lio prie­žas­čių. Kabantis vyras su nuleista galva pri­mena šventą Kristaus pro­to­tipą ant kry­žiaus. Jeigu tai ir yra šiuo­lai­ki­nio Kristaus sim­bo­lis, tai jis kabo dėl visiš­kai neaiš­kaus mūsų die­noms savęs nusi­že­mi­nimo ar kažko atper­kan­čiojo tikslo. Galvojate, kad gal­būt kaip ir Kristus, jis galėjo pasi­rinkti nusi­lei­dimą nuo pasto­lių, bet jo liki­mas kaž­kaip keis­tai reli­gin­gas, jis ken­čia su die­viška kantrybe.

Tuo tarpu vei­das, atro­dan­tis kaip po įvyk­dy­tos baus­mės elekt­ros kėdėje, tru­pu­tėlį sen­san­cin­ges­nis, pri­me­nan­tis mito­lo­ginę graikų būtybę Medūzą, kuri žvilgs­niu pavers­davo žmones akme­niu. Išskyrūs tai, kad susi­sukę spi­rale plau­kai yra suma­žinti iki seniai skus­tos barz­dos ir užuot paver­tęs dar ką nors į akmenį, paslap­tin­gas per­so­na­žas veido išraiška apstul­bina pats save.

Abu dar­bai pri­ski­riami sie­ni­nei skulp­tū­rai. Kūnas nėra tie­siog pri­tvir­tin­tas ant sie­nos – jis įtai­sy­tas abst­rak­čioje šven­to­vėje norint išreikšti uni­kalų tiksą – nuogo vyro pakabinimą.

Sam Jinks

Autorius be jokių skru­pulų kuria meną su kiek­vienu iš mūsų. Nykštukinėmis figū­ro­mis įtikina, kad tai tikra, kad prieš tave egzis­tuoja kaž­kas kitoks nei tu pats, bet toks pat tik­ras ir tik po kelių sekun­džių, kai svei­kas pro­tas grįžta, suvoki, kad esi apgau­tas. Nežinau dėl ko yra rei­ka­lingi meni­nin­kai rea­lis­tai (nes jie kuria tai, kas jau yra), bet tur­būt, kad badytų mums pirštu kokie buvome, esame, būsime; kad atsta­tytų mums prieš akis veid­rodį. Jinks’o kuriama „tikrovė“ sprau­džia į kampą.

Sam Jinks

Sam Jinks

Sam Jinks

Už straipsnį dėko­jame Ivetai Butkevičiūtei.