„Keblu – kebliau – kebliausia”, — trečiojo laipsnio tematika bet kurioje meno srityje negauna vidutiniškų vertinimų. Arba kūriniai stipriai kritikuojami, arba sulaukia ypač pozityvių komentarų. Jei greta stovi politika, skirtumas tarp vertinimų dar ryškesnis. Spalio pabaigoje Stokholme įvykusi spektaklio „Kitoje veidrodžio pusėje“ premjera pristatė būtent tokį darbą. Lapkričio 11 dieną (penktadienį) „Menų spaustuvėje“ spektaklis bus rodomas antrą – greičiausiai paskutinį kartą. Proga tad vienintelė, juo įdomiau pakalbėti su dviem jo kūrėjomis – dramaturge Gabriele Labanauskaite ir režisiere AnnaLina Hertzberg.
Gabrielę pirmiausiai norisi sieti su audiovizualinės poezijos festivaliu „Tarp“, kol kas vieninteliu Lietuvoje, pristatančiu modernias lyrikos formas. Greta yra ir „AVaspo“, vėlgi tarpdisciplininis projektas, neseniai pristatęs pirmą savo klipą, žinoma, ne mažiau svarbios sritys – dramaturgija, literatūros kritika, poezija. AnnaLina Švedijoje dirba režisiere ir dramaturge, yra alternatyvaus teatro „Drammalabbet“ vadovė, sukūrusi ir pastačiusi keletą pjesių, taip pat dirbanti Karališkajame Dramos teatre.
Pirmą kartą spektaklis „Kitoje veidrodžio pusėje“ buvo pastatytas Londone, „Southwark Playhouse“ teatre ir vadintas „Skaudžiausia“. Pavadinimo ir didesnės dalies medžiagos transformacija įvyko, kai Švedijos „Dramalabbet“ teatras, statantis šiuolaikines pjeses, pradėjo ieškoti dramaturgų Lietuvoje. Galima sakyti, jog AnnaLina ir Gabrielė dirbti kartu pradėjo atsitiktinai. Pirmą kartą į Lietuvą atvykusiai režisierei buvo siūlomos įvairių jaunų dramaturgų pjesės, bet nebuvo „lipimo“, kai žinai, kad tikrai norisi su gauta medžiaga dirbti. Pradėjusi ieškoti kitko, AnnaLina gavo el. pašto adresą.
„Parašiau Gabrielei laišką. Į kurį ji neatsakė!“, — nusijuokia AnnaLina. Čia galima pašlovinti „Facebook‘ą“, kadangi jame ne tik gali sužinoti, „ant kiek“ esi iš „Salamos“ ar kas šiandien yra tavo geriausias draugas, bet ir rasti norimus kontaktus. Taip užsimezgė bendradarbiavimas, didžiausia problema, žinoma, atstumas; sudėtinga, kai negali tiesiogiai dėlioti detalių, kurios suformuoja bendrą spektaklio jausmą. Abi pašnekovės sutinka, kad norėjosi abi puses – tiek patį tekstą, tiek režisūrinį jo išpildymą – labiau sulieti, kad jie stipriau papildytų vienas kitą. Pildymas vyko dar prieš spektaklį, kadangi didžiąją dalį teksto Gabrielė perrašė. Švedijoje pjesės tema – homoseksualumas ir „kitokių“ žmonių vertinimas visuomenėje – išgvildenta pakankamai, kad pradinis jos variantas būtų tarsi prieš 20 metų sukurto filmo siužetas, todėl reikėjo pridėti aštrumo, tekstą „prikelti“. AnnaLina pjesę papildė ironija, padarė „lengvesne“, net džiugesne nei pirminis variantas.
Ilona. Apie ką jums šis spektaklis ir kokias emocijas jis kelia savo kūrėjams? Sudėtinga vertinti savo darbą, bet visgi įdomu, ar autorės savo darbą laiko iššūkiu, kurį įveikė, šedevru ar dar kažkuo?
Gabrielė. Galima sakyti, jog tai istorija apie auksinę žuvelę ir tris norus.
AnnaLina. Istorija apie žmones, kurie siekia savo tikslo, bet aplinkybės pasiūlo tam tikrus kitus variantus, kurie nukreipia veiksmą į kitą pusę, gyvenimas juda zigzagu ir niekada nežinai, ar tam tikras sprendimas nuves į laimingą pabaigą.
Gabrielė. Iš tiesų, spektaklis jos neturi – pagal „pusiau pilnos“ stiklinės taisyklę jį bus galima interpretuoti ir sukurti savo versiją.
AnnaLina. Tai — bendradarbiavimo pradžia, natūralu, jog yra dar, kur judėti tolyn. Kiti bendri darbai bus labiau išplėtoti. Po premjeros pastebėjau dalykų, kuriuos norėjau tobulinti iki pasirodymo Lietuvoje.
Gabrielė Labanauskaitė (kairėje) ir AnnaLina Hertzberg (dešinėje)
Ilona. Pjesė buvo rodyta skirtingose šalyse. Pirmasis ir antrasis jos variantai gerokai skiriasi. „Kitoje veidrodžio pusėje“ pastatymas truko apie 6 savaites, tikriausiai kilo sunkumų, pritaikant pjesę skirtingoms auditorijoms?
Gabrielė. Žinoma, yra tam tikrų kultūrinių skirtumų. Vienu didžiausių keblumų galima laikyti kalbą. Pjesę rašiau angliškai, ir verčiant ją į švedų kalbą kartais atsirasdavo detalių, kurios skirtingose kultūrose turi skirtingas reikšmes.
AnnaLina. Pavyzdžiui, ta vieta, kai veikėjas sako „eisiu pas nykštukus“. Švedijoje nėra tokio pasakymo kaip „I‘m going to trolls“. Per premjerą visiems tai rodėsi labai juokinga.
Pjesėje daug politinio konteksto, ji buvo perrašoma tuo metu, kai LR Seimas dėliojo oficialiuosius prioritetus kalbant apie netradicinės orientacijos žmones. Švedijoje šia tema daug polemizuojama, lietuviškasis variantas mažiau kovingas nei Serbijoje, kur kovos prieš „kitokius“ žmones atviros. Jei nėra karo, žmogaus prigimtis vis viena nori turėti atpirkimo ožį? AnnaLina po premjeros jaučiasi ne mažiau menininke nei politike, kadangi ir atlaidžioje Švedijoje sulaukta įvairių vertinimų, nuo „not my thing“ (ne mano skonio) iki aršesnių. Kas nutinka menui, kai jis reiškia socialiai aktyvią poziciją? Tokiu atveju svarbesnis tampa performansas ar jo skleidžiama žinia? Daugeliu atvejų atrodo, kad kūryba užleidžia vietą realybei, todėl legendos, kad po spektaklio Lietuvoje kas nors gali paleisti į tave akmenį, yra daug realesnės, nei tos, kuriose kalbama apie skandinavų trolius.
Straipsnį ir interviu parengė Ilona Klimaitytė.
Nuotraukos iš AnnaLina Hertzberg archyvo.
Jei išdrįsi