Edward Sharpe and The Magnetic Zeros atsigręžę atgal

„Home“

Dvylikos žmonių grupė, važi­nė­janti iš miesto į miestą per­da­žytu mokyk­li­niu auto­busu, gyve­nanti lyg didelė šeima, kurios dau­giau nei 40 metų nepa­lietė šiuo­lai­ki­nės visuo­me­nės negan­dos. Jų gyvi pasi­ro­dy­mai užvaldo savo atviru nuo­šir­dumu ir pozi­ty­via ener­gija, o albu­mai įrašomi per juos­tinį mag­ne­to­foną. Tai Edward Sharpe and the Magnetic Zeros ir jie gyvena 60-​ųjų dvasia.

Alex Ebert pag­rin­di­nis gru­pės įkūrė­jas ir idė­ji­nin­kas iki vidi­nės ramy­bės atra­dimo buvo pasie­kęs tiek mora­linį, tiek fizinį „dugną“. Prieš mokyk­linį auto­busą ir širdį šildan­čius pasi­ro­dy­mus A.Ebert buvo tik­ras roke­ris, „Ima robot“ gru­pės narys. Sutartys su „Virgin records“, nuo­la­ti­niai turai ir palai­das gyve­ni­mas nugramz­dino dai­ni­ninką į alko­ho­lizmo bei nar­ko­tikų liūną. Po kurio laiko, lyg roman­ti­niame kino filme, pažin­tis su Jade Castrinos apvertė jo gyve­nimą aukš­tyn kojo­mis. Jade atlieka vokalo par­ti­jas kartu su Alex’u taip pui­kiai papil­dy­dama gru­pės skam­besį. Kaip bebūtų keista, toks kli­ši­nis žvaigž­dės gyve­ni­mas nesi­baigė tra­giš­kai, o prie­šin­gai padėjo atrasti save. Po vieną po du, draugų drau­gai jun­gėsi prie Alex’o ir Jade, jie nusprendė grįžti laiku ten kur kara­liavo atvira meilė, laisvė ir leng­va­bū­diš­ku­mas. Reikia paste­bėti, jog šiuo, kaip nie­kad mate­ria­lizmu bei per­dėtu var­to­jimu per­s­melktu lai­ko­tar­piu, vis dau­giau žmonių, ypač jau­nimo tarpe, vėl grįžta prie aske­tiško gyve­nimo filo­so­fi­jos, nusi­grę­žia nuo var­to­to­jiš­kumo, pra­deda ver­tinti nuo­šir­dumą ir papras­tumą. Be abejo daug kas tai sugeba panau­doti komer­ci­niais tiks­lais, tačiau nega­lime neigti, kad lūžio tašką apčiuopti įmanoma. Galbūt tai gera pradžia?

Taigi per­si­so­tinę šio amžiaus tei­kia­mo­mis „gėry­bė­mis“ Alex ir Jade sukūrė savo­tišką laiko kap­sulę, kurioje gali pabu­voti kiek­vie­nas. Patys jie neva­dina savęs muzi­kine grupe, kadangi nieko tra­di­ciško, kas būdinga šiuo­lai­ki­nėms gru­pėms jie neturi. „Mes grei­čiau meni­ninkų trupė, kuri groja muziką“ — tei­gia gru­pės įkūrė­jas. Iš tiesų skamba be galo žaviai ir norisi tikėti jų žodžiais, tačiau lai­kas paro­dys savo.

Kaip jau supra­tote Edward Sharpe tai fik­ci­nis var­das, iš tiesų tai paties Alex’o sukur­tas per­so­na­žas iš jo kny­gos, kuris savo­tiš­kai atgyja nau­juose gru­pės muzi­ki­niuose kli­puose. Video kli­pai tai dar vie­nas gru­pės išskir­ti­nu­mas, kiek­vie­nas jų lyg trumpa ištrauka iš ilgo kino filmo, pasa­ko­jan­čio keis­tus E.Sharpe nuo­ty­kius. Pateikimas gan įdomus, patrau­kia neaiš­kia isto­rija, kuri ska­tina šiek tiek pamąs­tyti apie tai kas ten rodoma, o ne bukai žiūrėti į madin­gai apreng­tus „žvaigž­dū­nus“ kas 3 sekun­des besi­kei­čian­čiame fone. Turiu paste­bėti, jog išvy­dęs dvi dalis, su nekant­rumu lau­kiu tęsinio.

Jeigu pažvelg­tume kri­tiš­kai, tai Edward Sharpe and The Magnetic Zeros šiek tiek pana­šūs į pla­čiai pagar­sė­ju­sius Arcade Fire, tiek ritmu, tiek muzi­kantų gausa. Netgi gru­pių bran­duo­liai pana­šūs — A.Ebert’as ir J.Castrinos, W.Butler ir R.Chassagne. Tačiau didelį ir labai svarų skir­tumą suku­ria abiejų gru­pių voka­lis­tai. A.Ebert’o dai­na­vimo maniera ir balso temb­ras uni­ka­lus ir nepa­ly­gi­na­mas, bent jau kol kas jau­čia­mas nuo­šir­des­nis dainų išgy­ve­ni­mas nei Arcade Fire voka­listo W.Butler’io.

Tiek „keru­akiškų“ muzi­ki­nių žinių iš vakarų, arti­miau su Edward Sharpe and The Magnetic Zeros galite susi­pa­žinti šioje sve­tai­nėje.

P.S.: dau­giau dainų paklau­syti galite „Meno duo­bės“ pate­fone.

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >