Idealus pasaulis (Skiriu savo vardo dienai, kuri jau praėjo, pažymėti)

A. Pasevin iliustracija

Liko ketu­rios minu­tės, pasku­bė­kit, pavė­luo­sim.
Robertai, tu nie­kada nepa­vė­luoji, kam gąs­dini vai­kus?
Aš negąs­dinu, tie­siog pra­tinu juos prie punk­tu­alumo, jie turi suprasti minu­čių ir sekun­džių svarbą.
Tėvai, tu pamir­šai man duoti pinigų už baseiną.
Nieko nepa­mir­šau, Kristau, turiu paruo­šęs; kai būsim maši­noj, paduo­siu.
Baik mane taip vadinti, neken­čiu savo vardo.
Puikus var­das, įsiterpė mama, visi labai pri­tarė, kai tau jį parin­kom.
Tada pri­tarė, o dabar visi iš manęs tyčio­jasi. Kitaip neva­dina — arba Jėzumi, arba Kolumbu.

Liko viena minutė, bėgte pro duris. Sudie, bran­gioji, pasi­bu­čiuoja nepri­si­lies­dami.
Šeštą kaip visada lau­kiu prie stalo. Girdi, Marija?
O ką aš, ar kada vėla­vau?
Na ir šeimy­nėlė!
Kristau, o tavo baseino krep­šys!
Po vel­nių!
Pirmas minu­sas.
Dar už vaka­rykš­čius esu sko­lin­gas.
Tai viską sudė­jus išeis, kad turėsi vakare suplauti indus.
Prakeikimas!
Tarkim, šito aš negir­dė­jau, sten­gėsi būti atlai­dus Robertas.
Sumautas gyve­ni­mas, ar kada bus geriau?

Lauke švietė saulė, nors buvo iškri­tęs pir­mas snie­gas, ir žolė, kuri iki šiol neži­nojo ką jai daryti: toliau žaliuoti ar nuvysti, todėl vie­to­mis buvo nei šiokia nei tokia — pusiau žalia, pusiau paru­da­vusi iš gėdos — dabar leng­viau atsi­pūtė ir pasi­slėpė po sniego apklotu.

Nieko neįp­rasto, užbėgo Kristaus nuo­sta­bai už akių tėvas, žiemą ir turi snigti, čia jau nieko nepa­keisi, bent kol kas. Bet saulė, kaip matot, švie­čia, ir tai jau yra pastovu. Štai ką gali žmogaus pro­tas ir valia. Galų gale, snie­gas yra gražu, jis sim­bo­li­zuoja švarą, steri­lumą ir mora­linį tyrumą.

Prie išva­žia­vimo į gatvę jų jau laukė paš­ti­nin­kas ir pro pra­virą vai­ruo­tojo lan­gelį sugrūdo visą kore­s­pon­den­ciją ir spaudą kartu su įprastu tekstu:

Laba diena, pone K… , pui­kus rytas, jūs kaip visada tiks­lus, pagal jus galima tik­rinti laikrodį.

Geros die­nos, atsakė Robertas ir įsiliejo (buvo paslau­giai įsileis­tas) į mašinų eilę, lėtai judan­čią centro kryp­timi. Malonu buvo ste­bėti tvar­kin­gai judan­čius auto­mo­bi­lius, kurių pilo­tai šypso­da­miesi link­čiojo vieni kitiems; šali­gat­viuose ener­gin­gai plušo žmonės su sniego kas­tu­vais, nepa­mirš­dami pasvei­kinti sku­ban­čius pra­ei­vius; par­duo­tu­vės ir kavi­nės ati­den­gi­nėjo vit­ri­nas ir taip pat malo­niai kvietė užsukti; gat­vių san­kry­žose išsi­šiepę sto­vėjo poli­ci­nin­kai ir mojavo pra­va­žiuo­jan­čioms maši­noms tau­ti­nė­mis vėlia­vė­lė­mis, tiesa, jie buvo mane­ke­nai, bet atrodė kaip tikri ir pri­si­dėjo prie visuo­ti­nės gera­no­riš­kumo atmos­fe­ros. Tokia buvo vals­ty­binė poli­tika, paremta prin­cipu, kad gera nuo­taika yra vals­ty­bės gero­vės ir pilie­čių asme­ni­nės lai­mės sąlyga.

Pakabintuose ant stulpų vazo­nuose žydėjo gėlės, kve­pėjo pava­sa­riu, nors buvo lap­kri­čio mėnuo.

Radijas trans­liavo nau­jau­sias žinias, jos buvo tipinės:

nau­jie­nos iš res­pub­li­kos: vakar mūsų poli­ti­kai pri­ėmė šūsnį naujų įsta­tymų, turė­sian­čių ženkliai page­rinti pilie­čių ger­būvį, kuris ir taip jau len­kia kai­my­ni­nes šalis;

užsie­nio nau­jie­nos: daug kur pasau­lyje tęsiasi nera­mu­mai, vie­to­mis perau­gan­tys į atvirą priešpriešą, taip pat kai kur paste­bima eko­no­minė krizė ir finan­si­nis nestabilumas;

mūsų šalyje dole­rio kur­sas vie­no­dai palan­kus tiek par­duo­dan­čiai, tiek per­kan­čiai pusei;

sporto nau­jie­nos: devy­nias­de­šimt pro­centų res­pub­li­kos gyven­tojų regu­lia­riai mankš­ti­nasi, dešimt pro­centų yra arba dar neįga­lūs spor­tuoti, arba tam yra jau pasenę;

orai: kaip visada bus šilta, nors vie­to­mis jau pasi­rodė snie­gas, bet jis netu­rės įtakos tem­pe­ra­tū­ros kai­tai. Geros jums die­nos, mieli klau­sy­to­jai! Dabar aštuo­nios valan­dos ir dvi minutės.

Netikėtai prieš pra­va­žiuo­jan­čias maši­nas į gatvę išbėgo vyriš­kis, o pas­kui jį dar kele­tas besi­ve­jan­čių žmonių. Sužviegė auto­mo­bi­lių stab­džiai, kaž­kas nespėjo to pada­ryti, todėl pasi­girdo dūž­tan­čio stiklo ir besi­lanks­tan­čio metalo garsų har­mo­nija, kurią nustelbė žmonių bal­sai: lai­ky­kit pedo­filą! Persekiojamasis vik­riai nardė tarp mašinų, kol viena pastojo kelią staiga pava­žiuo­dama pir­myn, žmogus tren­kėsi į sparną ir per­si­ver­tęs per maši­nos kapotą atsi­dūrė ant grin­di­nio. Bėglį tuoj apspito per­se­kio­to­jai. Jie mik­liai pastatė jį ant kojų, pasi­tei­ravo ar tas nesu­si­žeidė, ir drau­giš­kai ėmė plekš­noti per nugarą, juok­da­miesi ir kar­to­dami: Nepabėgai, a? mes tave paga­vom, paga­aavom, ir laikė už rankų, kad jis nepa­bėgtų, kaž­kas tele­fonu kvietė grei­tąją, o paslau­gaus veido mote­riškė rūbų šepe­čiu valė dul­kes nuo nelai­mė­lio drabužių.

Pasigirdo — pra­si­skir­kit, ir į įvykio vietą atsku­bėjo poli­ci­nin­kas. Robertas irgi buvo jau čia. Eismas gat­vėje sustojo, per atda­rus auto­mo­bi­lių lan­gus visi gyvai apta­ri­nėjo įvykį, nie­kas nesi­ner­vino ir nesig­na­lino auto­mo­bi­lių sire­no­mis. Bėglys apsi­verkė ir kažką vebleno apie tai, kad vel­nias jam protą susuko. Tuo metu pra­ei­viai atvedė prie poli­ci­ninko nuken­tė­ju­sią mer­gaitę. Jai buvo ne dau­giau dvylikos.

Ar yra liu­di­ninkų? pasi­do­mėjo poli­ci­nin­kas.
Aš aš aš, vie­nas per kitą siū­lėsi žmonės.
Aš viską mačiau, siū­lėsi liu­dyti senyva mote­riškė, mačiau, kaip tas ger­bia­mas iškry­pė­lis nut­vėrė mer­gaitę.
O aš dar mačiau, kaip jis jai sal­dainį per jėgą grūdo, sku­bėjo pasi­da­linti savo paste­bė­ji­mais antra. Ir kiti gar­siai patei­ki­nėjo savas ver­si­jas, kol neiš­ken­tęs parei­gū­nas šūkte­lėjo: gana, pra­šau po vieną. Visų apklausti nega­lė­siu, o ir nerei­kia tiek daug paro­dymų, tad pir­mieji dešimt arčiau­siai manęs galite pasi­likti, visi kiti laisvi, ačiū už sąmoningumą.

Liudininkai greit atsi­skai­čiavo lai­min­gąjį dešim­tuką ir svei­kino vie­nas kitą drau­giš­kai apsi­ka­bin­dami, o liku­sieji nusi­minę grįžo į savo auto­mo­bi­lius. Jų tarpe atsi­dūrė ir Robertas, nuei­da­mas dar išgirdo poli­ci­ninko klau­simą: ponas pedo­file, jūsų var­das ir pavardė? Bet atsa­kymo jau neišgirdo.

Kas ten nutiko, tėte? maši­noje paklausė sūnus.
Pedofilą sugavo.
O kas yra pedo­fi­las?
O Dieve, mažvai­kis. Tai tas, kur tvir­kina vai­kus.
O iš kur tu žinai, Marija? nustebo Robertas.
Jai jau pra­si­dėjo mėne­si­nės, gir­dė­jau kaip tele­fonu kal­bėjo su drauge, pasi­mė­gau­da­mas atsi­ker­šino bro­lis.
Skundikas.
Ša, vai­kai, nesi­py­kit. Tuoj būsim.

Maši­nos vėl paju­dėjo gatve, ava­rijų daly­viai jau spėjo apsi­keisti drau­dimo poli­sais ir palin­kėti kits kitam geros die­nos, todėl pra­stova tetruko pen­kias minu­tes. Manekenai ir toliau mojavo pravažiuojantiems.

Prie mokyk­los Robertas trum­pam stab­te­lėjo. Iš pas­kos važiuo­jan­tieji irgi sustabdė savo judė­jimą – jiems toks pri­vers­ti­nis susto­ji­mas atrodė suprantamas.

O už baseiną? vėl pri­minė Kristupas.
Ak taip, atleisk tos gau­dy­nės, per jas pamir­šau. Štai.
Ačiū.
Būkit geri.
Ir nepa­mirš­kit suval­gyti sriubą, pamėg­džiojo Kristupas, visada tas pats.
Taip taip, būti­nai – sriuba gerina virš­ki­nimą, neno­rėjo nuleisti juo­kais tokio rimto pamo­kymo tėvas.
Prie para­di­nių durų Marija sustabdė brolį: Pasidalink su manimi pini­gais, kitaip tėvai suži­nos, kad jau nelan­kai baseino.
O iš kur tu žinai?
Negalvok, kad tik tu vie­nas moki šnipi­nėti.
Gerai, kiek tu nori?
Pusę.
Še, bet lai­kyk lie­žuvį, nes aš apie tave atka­siu dau­giau komp­ro­mato.
Eik šikt.

Robertas atėjo į savo kabi­netą, kai lau­kia­ma­jame dar nebuvo inte­re­santų. Ačiū die­vui, pasakė jis sek­re­to­rei ir ranka parodė, kad sektų jam iš pas­kos. Pirmiausiai įsisiurbė į jos lūpas tai nespė­jus net padėti bylų ant stalo, netru­kus jos iškrito ant grindų, ran­kos iškart įlindo po men­ko­mis kel­nai­tė­mis ir skau­džiai suspaudė stan­grius sėd­me­nis, mer­gina aik­te­lėjo: skauda, po to su ja nulin­gavo ligi sofos ir visa burna įniko į jos gaktą, plau­ke­liai švel­niai kuteno skruos­tus, o ašt­rus kva­pas smel­kėsi į nešvan­kiau­sius pasą­mo­nės kampelius.

Robertai, gana, gali kas nors užeiti, alps­tan­čiu balsu sukuž­dėjo Larisa, bet Robertas lie­žu­viu buvo pasi­ry­žęs pasiekti gimdą ir dar aukš­čiau. Tada suskam­bėjo tele­fo­nas, sek­re­torė pakėlė ragelį ir dus­liu balsu suvai­tojo: jo dar nėra, pas­kui staiga susi­tvardė ir atsakė daly­kiš­kai: palau­kit, štai jis kaip tik įeina, ir padavė tele­foną į apa­čią šefui. Šefas labai nepa­ten­kin­tas pri­dėjo ragelį prie ausies ir grei­tai atra­por­tavo į vaginą: K… klauso. Tada mer­gina per­si­vertė kartu apvers­dama ir jį, Robertas gulėjo ant nuga­ros ir prieš akis ant krū­ti­nės jam buvo padė­tos Larisos gro­žy­bės, kurias galėjo paliesti burna, jis tą ir darė, ir atsa­ki­nėjo pašne­ko­vui kitame laido gale:

taip, man jau pra­nešė…
Aišku, …
Gerai, tiesą sakant, jau vakar pasi­ruo­šiau…
Tiesiog buvo aišku, kad gali pri­reikti, todėl iš anksto susi­ra­dau…
Stengiamės, o kaip kitaip…
Dėkoju, už valan­dos, puiku.
Kodėl tu man nesa­kei apie skubų posėdį? paklausė jau ne vagi­nos, bet sek­re­to­rės.
O kada aš galė­jau? užpuo­lei kaip bepro­tis. Dešimtą sku­bus posė­dis dėl nebaigto vieš­bu­čio, dabar paten­kin­tas? nulip­dama nuo šefo kan­džiai mes­te­lėjo Larisa.
Tu mane varai iš proto, Lara, per tave nega­liu dirbti ir nor­ma­liai gyventi.
Susirask kitą sek­re­torę.
Tu išpro­tė­jai, aš gyventi be tavęs nega­liu.
Na kam tie skam­būs žodžiai, nebūk juo­kin­gas. Be to žinai, kad aš turiu draugą.
Velniop draugą. Beje, kur sakei jis dirba?
Kazino, jis kru­pje.
Būtų gerai ten nueiti ir pažiū­rėti tam asi­lui į akis, ar jis žino, kad turi ragus?
Net neban­dyk, lygiai taip pat aš galė­čiau pažiū­rėti tavo žmonai į akis, Larisa baigė tvar­ky­tis savo apa­tinį gar­de­robą.
Taip taip. Tu paruo­šei man medžiagą apie tą sušiktą vieš­butį?
O ką ten ruošti, jis dešimt metų stovi nepri­baig­tas ir nie­kam jo nerei­kia. Galiu eiti? koke­tiš­kai išsi­viepė sek­re­torė.
O tos bylos?
Aaa, ir Larisa sku­biai užrašė ant tuš­čio popie­riaus lapo: „3 apmo­kė­tos, o ši ne“. Robertas atrašė: kodėl? „Nežinau, jis bus netru­kus, tu ir kal­bėk“. Kokia suma? „800, pasi­li­kau 300“.
Tu iš proto…, nebaigė sakyti gar­siai Robertas ir užrašė: kodėl? Ji brūkš­te­lėjo, „nebūk šykš­tus, aš dau­giau rizi­kuoju“. Tada tarė gar­siai: Jau susi­pa­ži­not su medžiaga?
Taip, ir sudraskė į sku­te­lius jų susi­ra­ši­nė­jimo lapą, po posė­džio užeik pas mane.
Turėsiu daug darbo.
Tada kartu papie­tau­kim.
O ne, mus gali paste­bėti, nesi­liovė mai­vu­sis.
Gerai eik.

Larisa iškišo galvą į pri­ima­mąjį ir iškart įtraukė ją atgal: Na va, jau sėdi tas, ir galva parodė į bylas.

Mokykloje tvy­rojo tyla ir ramybė, net budė­toja Onutė nesi­ryžo gar­siai pasa­koti tele­fonu savo namo kai­my­nei vakar maty­tos nau­jos „Meilė neklysta“ seri­jos, kurios ana nebaigė žiūrėti, nes neti­kė­tai užs­nūdo, todėl tik šnypštė į ragelį ir nera­miai dai­rėsi, ar nede­ma­skuos jos direk­to­rius arba pava­duo­toja. Bet viską papa­sa­koti nespėjo, nes laik­ro­dis, kaban­tis prieš jos stalą ant sie­nos po šūkiu „Mylėk savo artimą, gerbk tėvą ir motiną“, rodė tą laiką, kai ji turėjo skam­binti į per­trauką. Vargšė kai­mynė dar kartą per­gy­veno įvykių dramą ligi tos vie­tos, kada užmigo, o kas atsi­tiko pas­kui, jai vėl nelemta buvo sužinoti.

Marija išėjo iš kla­sės kartu su Diana ir nusi­tempė ją į „paskalų kam­pelį“, kaip visa mokykla vadino kelių kvad­ratų erdvę kori­do­riaus gale už posūkio.

Pasakok, ką vei­kėt?
Oi, neklausk, tai buvo taip faina, aš visko net nepri­si­menu.
Tu baik išsi­ka­li­nėti, kokie jo namai?
Tokie…, žodžiu, vis­kas fai­nai, o muziką kai paleido, tai ant viso namo.
Namie nieko nebuvo?
Ne.
Eik tu sau kaip „klio­vai“, bučia­vo­tės?
Oi, tai čia tik pra­džia.
Kaip jis bučiuo­jasi?
Na žinai, taip nenu­sa­ko­mai, jis tik­ras spe­cas, Diana tir­tėjo iš malo­numo.
Kas buvo toliau?
Jis norėjo visko, bet aš pasa­kiau, kad ne, man dar anksti, aš netu­riu ir pen­kio­li­kos.
Taigi turi jau, pri­minė draugė.
Na ir kas, tegul gal­voja, kad aš jau­nesnė.
Tai kas buvo toliau?

Bet tuo metu atėjo dešim­to­kės ir pra­vijo jas: Ei, neuž­au­gos, din­kit, ir jos buvo pri­vers­tos įsilieti į visuo­tinę eiseną kori­do­riuje. Viduryje sto­vėjo budin­tis moky­to­jas, šį kartą juo buvo jau­na­sis fizi­kas, ir pri­žiū­rėjo lėtai ratu judan­čius mokinius.

Tai jis tau nieko ir nepa­darė? nusi­vylė Marija.
Padarė, ora­linį.
Fui, kaip šlykštu.
Nieko pana­šaus, iš pra­džių ir aš maniau, kad apsi­vem­siu, grei­to­mis kuž­dėjo Diana, pra­šiau jo, kad paleistų, bet jis pri­myg­ti­nai siūlė paban­dyti, sakė, jei nepa­tiks, iškart nutrauks, bet, žinok, kaip man patiko – aš pri­ėmiau iki galo. Ir jis buvo lai­min­gas, sakė bet kada galės pakar­toti. Tau irgi reiktų tai išban­dyti, daug geriau negu ati­duoti nekal­tybę – ją geriau pasau­goti būsi­mam vyrui.
Aš bent būčiau pinigų už tai papra­šius.
Eik tu, būtų per daug, juk prieš tai jis mane į kiną nusivedė.

Pertrauka bai­gėsi ir vaikų tei­sių kont­ro­lierė, kuri tą dieną revi­zavo šią mokyklą, lai­minga ste­bėjo, kaip vai­kai tvar­kin­gai suei­di­nėja į kla­ses, o jai ir vėl nėra ką įrašyti į juodą pastabų žurnalą.

Labas rytas, žmogus gan žvaliai ir pasi­ti­kin­čiai žengė prie stalo.
Sveiki, labas, pra­šom užei­kit, sės­ki­tės, Robertas ištiesė ranką, grei­to­mis pasi­svei­kino ir vėl pasi­nėrė į popie­rius. Tuoj pažiū­rė­sim jūsų pro­jektą.
Jūsų sek­re­torė labai graži.
Kuria prasme? pakėlė galvą Robertas.
Tiesiogine, ji labai patraukli, ieš­kojo kon­takto žmogus.
Keista, kaž­ko­dėl to nepa­ste­bė­jau, daug darbo, nėra kada dai­ry­tis. Taigi, jūs pra­šote leisti rekonst­ruoti palėpę, pasku­bėjo grįžti prie rei­kalo Robertas.
Taip, čia yra visi para­šai ir su visais sude­rinta.
Matau, gais­rinė, sane­pids­to­tis, higiena, gyven­tojų suti­ki­mas. Puiku, bet pažy­mos, patvir­ti­nan­čios, kad šie žmonės tik­rai gyvena šiame name, deja, nėra. Taigi, kai atne­šit tokį doku­mentą, tada vėl susi­tik­sim. Geros die­nos.
Bet…
Atleiskit, turiu kitų darbų, sek­re­torė įpils nemo­ka­mos kavos, iki malo­naus, sugriebė inte­re­santo ranką ir stip­riai ją papurtė.
Aš nege­riu kavos, trin­da­mas delnu nuspaustą dešinę susi­rau­kęs iš skausmo pra­le­meno sve­čias.
Negalit atsi­sa­kyti, toks reg­la­men­tas. Viso, ir išstūmė apstul­busį pilietį pro duris.

Mokyklos tualete ant sie­nos rie­bio­mis raidė­mis buvo užrašyta:

„Prašau nera­ši­nėti ant sienų. Direktorius“.

Šone šio teksto kuk­liai įsipa­išė kitas skelbimas:

„Pjaunu žolę. Kam rei­kia, užra­šy­kit tel.“,

o po juo kol kas buvo užra­šy­tas tik vie­nas nume­ris – 911.

Aštuntokas, kurį visi vadino Makenziu, sto­vėjo viduje prie durų ir kišo įeinan­tiems jau­nes­niems vai­kams po gaba­lėlį tuale­tino popie­riaus, už tai rei­ka­lau­da­mas iš jų dvi­de­šimt pen­kių centų. Kurie neno­rėjo pirkti popie­riaus arba netu­rėjo centų, gau­davo po spyrį į užpa­kalį nuo Makenzio sėbro devin­toko, kurį visi vadino Šlamštu.

Kristus, nors buvo tik penk­to­kas, nie­kada nepirk­davo popie­riaus, todėl ir šį kartą gavo savo spyrį į užpa­kalį, ir, kaip visada, įsiu­tęs atsi­suko į Šlamštą: Kada nors, pydare, aš tave priplosiu.

Prekeiviai, kaip visada, sma­giai pasi­šaipė: Jėzau, pasigailėk.

Apie dešimtą Jolanda nusprendė nebe­kan­kinti savęs ir trum­pam užsukti į kazino. Daug pinigų neims, tik kokį šimtą, paban­dy­mui – gal kar­tais for­tūna šian­dien bus jai palanki. Bet labiau negu sėkmė rule­tėje ją viliojo tas nau­ja­sis kru­pjė, kokių dvi­de­šim­ties metų, fak­tiš­kai dar ber­niu­kas, įžūlios lai­ky­se­nos gra­žuo­lis. Ji iškart jį paste­bėjo, pačią pirmą jo darbo dieną, ją nuste­bino vai­kino gro­žis, tokį retai pama­tysi, ir tą aki­mirką ją nusmelkė ašt­rus savo pra­ėju­sios jau­nys­tės suvo­ki­mas. Jis sėdėjo prie black jack sta­le­lio ir aptar­navo seną damą. Jolanda kaip visada atsi­sėdo prie rule­tės, bet taip kad matytų black jacką. Žaisti nesi­sekė, nes ji nenu­leido akių nuo kru­pjė, tad kai jis liko vie­nas, per­ėjo prie jo sta­le­lio. Ji atsi­sėdo lais­vai, nerū­pes­tin­gai ir lyg nie­kur nieko išsi­traukė veid­ro­dėlį: patempė lūpas, po to jas išpūtė, patik­rino vieną skruostą, kitą, per­ėjo prie akių, jos buvo savo vie­toje, pakilo aukš­tyn, ten rei­kėjo šiek tiek patvar­kyti nek­lus­nią sruogą, o tada įmetė veid­ro­dėlį į ran­kinę ir padėjo kelis žeto­nus ant stalo, nežiū­rė­dama į kru­pje, kartu su žodžiais: ko lau­kiam? Jūs pasi­ruo­šusi, ponia? įžūliai šypte­lėjo vai­ki­nas; ji nematė jo šypse­nos, nedrįso pakelti į jį akių, bijojo, kad jos būti­nai ją išduos, todėl atsakė ran­koms, nuo kurių nega­lėjo ati­traukti žvilgs­nio, buvo grakš­čios su ilgais lai­bais pirš­tais, staiga ji užsi­geidė susi­kišti juos į tarp­kojį: Aš visada pasiruošusi.

Po to kas­kart atsi­sės­davo prie blak jacko, prieš tai sulo­šusi ruletę, ir kiek­vieną kartą įsimy­lė­davo vis kitą vai­kino kūno dalį: kai jau išdrįso žiūrėti jam į akis, norėjo išlupti jas ir pasi­ka­binti sau ant kaklo, ne, geriau ant riešo, taip ji geriau jas matytų; kitą kartą norėjo nukąsti jo švariai nuskustą smakrą; pas­kui numauti kel­nes ir įsisiurbti lūpo­mis į iškilų užpa­ka­liuką, dieve ji svaigo nuo jo artumo ir man­da­gaus šaltumo. Tų kartų kol kas tebuvo penki, bet pasi­stū­mėta nebuvo nei per žingsnį arčiau nuo pirmo susitikimo.

Tiesa, penkto karto galima net neskai­tyti, nes jis pasielgė kaip labai paty­ręs širdžių dau­žy­to­jas – prieš pat jai pri­ei­nant paprašė kole­gos, kad jį pakeistų, ir pats nulin­gavo klu­bais į tar­ny­bi­nes patal­pas, tada būtent Jolanda ir užsi­manė nuplėšti jam kel­nes, bet vie­toj to visą pus­va­landį turėjo pra­leisti su šlykš­čiu neuž­auga jo kolega ir ste­bėti sto­rus, trum­pus ir plau­kuo­tus pirš­tus, gal­vojo, kad apsi­vems, kol visiš­kai pra­si­lošė ir gėdin­gai turėjo apleisti kazino, nesu­lau­kusi savo skriau­diko. Buvo nuta­rusi dau­giau nie­kada ten neiti, bet šian­dien suprato, kad negali ilgiau kovoti su savimi.

Kristupas slam­pi­nėjo po parką ir gai­lė­josi, kad jau du mėne­siai nelankė baseino. Laikas slinko bepra­smiš­kai ir nuo­bo­džiai, rūkyti jam nepa­tiko ir jis greit atsi­sakė šitos kvai­lys­tės, todėl buvo išmes­tas iš kla­sės kie­tuo­lių kom­pa­ni­jos, moks­liu­kai jo taip pat šali­nosi, tad liko nesu­pras­tas ir vie­nas. Ilgėjosi pašil­dyto baseino van­dens, gra­žio­sios tre­ne­rės ir draugų, su kuriais mie­lai užka­bi­nė­davo po tre­ni­ruo­tės ves­ti­biu­lyje besi­bu­riuo­jan­čias gim­na­stes. Galėtų vėl grįžti, bet jau netu­rėjo pinigų susi­mo­kėti už tre­ni­ruo­tes, o viso­kie pasi­aiš­ki­ni­mai jam atrodė mažai įtiki­nami ir gėdingi, tad beliko parke laukti sutar­tos valan­dos, kai tėtis veš juos namo.

Sniego, kuris gau­siai iškrito naktį, jau nebuvo nei ženklo, galingi pro­žek­to­riai ir šildy­tu­vai padarė savo – visur vėl žaliavo sodri vita­mi­ni­zuota žolė. Paukšteliai skabė ją ir kažko čirškė tar­pu­sa­vyje, matyt, apta­ri­nėjo die­nos nau­jie­nas; balan­džių ir varnų mieste seniai nebuvo, jie bendru mies­te­lėnų spren­dimu prieš keletą metų buvo depor­tuoti į kaimą, tad parke vyravo idilija.

Vienoj parko alė­joj Kristupas pamatė rytinį pedo­filą, kurį dešim­ties metrų atstumu lydėjo du poli­ci­nin­kai, matyt, teis­mas skyrė jam prie­žiū­ri­nio arešto bausmę. Kitoj alė­joj ant nuo­ša­laus suo­liuko pamatė Makenzį, pažino jį iš pan­kiš­kos vai­vo­rykš­tės spalvų skiau­te­rės, užgu­lusį kaž­ko­kią mer­gelę, pri­ėjęs arčiau pažino seserį, jie buvo įsigi­linę į „lai­žiaką“ ir Kristupo nepa­ste­bėjo. Ant take­lio prie jų kojų sto­vėjo du tušti sidro bute­liai ir mėtėsi kele­tas nuo­rūkų, kurias jau ruo­šėsi atsar­giai, kad nesu­truk­dytų įsimy­lė­jė­lių, sušluoti atsku­bė­jęs parko pri­žiū­rė­to­jas. Nors Makenzis nie­kada nespardė Kristupo, bet buvo aišku, kad Šlamš­tas tik vykdė savo boso įsakymą, todėl Kristupas pasi­š­lykš­tėjo dabar savo sese­rimi. Gaila, nebuvo sniego, būtų mie­lai apšau­dęs neken­čiamą porelę.

Robertas dar turėjo pus­va­landį laiko iki susi­ti­kimo su vai­kais, tad nuva­žiavo ligi ato­kaus pašto sky­riaus, kuriame turėjo abo­nen­tinę dėžutę, ir išsi­ėmė iš jos voką, paliktą sek­re­to­rės. Žvilg­te­lė­jęs vidun, su apmaudu konsta­tavo, kad Larisa neme­lavo, ten buvo tik 500, vadi­nasi ji tik­rai pasi­glemžė 300. Kita ver­tus, žinojo, kad pasi­prie­šinti jai nega­lės, jis visas buvo jos valioje. Ir ne tik todėl, kad ji bet kada gali jį įskųsti, bet labiau­siai dėl to, kad gali jo prie savęs nebe­pri­si­leisti, o šito Robertas jau nebe­iš­tvertų, todėl tik sugniaužė voką pik­tai ir įsidėjo į kišenę.

Kai Jolanda ati­darė duris, Robertas net išsi­žiojo, tokia ji buvo visa švytinti ir seksuali.

Sveiki sugrįžę, išdai­navo Jolanda visus išbu­čiuo­dama.
Mama, tu kaž­ko­kia šian­dien keista, vėl pri­si­žiū­rė­jai serialų? skep­tiš­kai sutiko jos entu­ziazmą Kristupas ir nutrenkė į kampą baseino krepšį.
Reikės vakare grįžti prie vyriškų prie­der­mių, pamanė Robertas gro­žė­da­ma­sis žmona.
Renkitės ir plau­kite ran­kas, po pen­kių minu­čių lau­kiu prie stalo.

Virgilijus Veršulis (Svoloč)