Louis Reith. Žiemiška geometrija

Olandų dizai­nas arba dutch design. Kažin, ar iš bent mini­ma­liai besi­do­min­čiųjų gra­fi­niu dizainu rato atsi­rastų asmuo, kuris nėra gir­dė­jęs šio žodžių jun­gi­nio? Drįsčiau abe­joti. Olandų menų aka­de­mi­jos iki šiol gar­sėja kaip vie­nos geriau­sių būsi­mųjų dizai­ne­rių kal­vių, trau­kian­čios minias inte­re­santų, o konst­ruk­ty­vu­sis dizaino sti­lius tapo Olandijos ski­ria­muoju ženklu. Vienu ar kitu būdu tenka nuo­lat susi­durti su dizainu iš šios šalies. Ir kas­kart malo­niai nustebti. Atrodo, kad olan­dai neke­tina leisti šiam pel­ny­tam koky­bės sta­tu­sui apdul­kėti. Tačiau šį kartą siū­lau pažvelgti į vieno iš gal­būt mažiau žinomų šiuo­lai­ki­nių šalies pio­nie­rių Louis Reith dar­bus ir suteikti sau por­ciją konst­ruk­ty­vios gra­fi­kos vaizdų.

Louis Reith yra jau­nas meni­nin­kas ir gra­fi­kos dizai­ne­ris iš Olandijos. Tačiau prie Louis Reith kūry­bi­nio vys­ty­mosi yra pri­si­dė­jusi ir Belgija, kur jis dirbo vie­noje rekla­mos agen­tū­roje ir buvo įkvėp­tas Belgijos iliust­ra­to­rių. Ten iš dalies for­ma­vosi jo, kaip gra­fiko, sti­lius. 2007-​aisiais jis per­si­kėlė gyventi atgal į Olandiją, kur derina Art & Crossmedia stu­di­jas, lais­vai sam­domo gra­fi­kos dizai­ne­rio darbą ir daly­va­vimą įvai­riose gru­pi­nėse bei per­so­na­li­nėse paro­dose. Pastaraisiais metais šis kūrė­jas yra suda­ly­va­vęs šešiose gru­pi­nėse paro­dose, o jei keti­nate vykti į Nashville, JAV, turite gali­mybę apsi­lan­kyti pir­moje jo per­so­na­li­nėje paro­doje „Nashville‘s Smallest Art Gallery“ iki sau­sio 30-​os dienos.

Gan ilgai žiūrė­dama į Louis Reith dar­bus ban­džiau suvokti, kas juose yra tokio pri­kaus­tan­čio dėmesį ir kartu žavin­čio. Jo kūry­bos for­mulė, rodos, pakan­ka­mai paprasta: senas kny­gos vir­še­lis su ati­tin­ka­mai seno­vine tekstūra ant kurio ranka pie­šia­mos geo­met­ri­nių formų ir linijų kom­po­zi­ci­jos, kai kur įvedant spal­vas ir pagal­bi­nius vaiz­dus. Pažįstami ir įprasti kaip žemė kvad­ra­tai bei tri­kam­piai čia įgyja visai naują pavi­dalą. Pageltęs kny­gi­nis popie­rius savo ruožtu sutei­kia vin­tage gra­fi­kos pojūtį. Jaučiama ir olandų dizaino iko­nos Piet Zwart sti­lis­ti­kos, taip pat Bauhaus‘o įtaka. Kai dau­guma kūrėjų bando antrą kartą išrasti dvi­ratį, gal­būt esmė slypi tokiame papras­tume, kurio net nesitikėjai?

Visgi Reith dar­bai man labiau­siai pri­mena žiemišką minus pen­kio­li­kos šaltį, tam­sius, niū­rius metalo pra­mo­nės agre­ga­tus ir dis­ti­liuotą van­denį idė­jine prasme. Galima pri­dėti ir brai­žy­bos paskaitų atmos­ferą. Tai yra aiš­kiai pateik­tas, san­tū­rus ir neap­krau­tas meta­fo­ro­mis dizai­nas. Supaprastintai bei nelie­tu­viš­kai tariant — bold ir true. Arba dar vie­nas įrody­mas, kad vien tik formų įmant­ru­mas bei spalvų gausa nėra tie ker­ti­niai, vie­na­reikš­miš­kai stiprų įspūdį lemian­tys veiks­niai dizaine ir gra­fi­koje. Ta proga palin­kė­siu mums visiems kar­tais itin rei­ka­lingo konst­ruk­ty­vumo. Ir ne tik dizaine.

Apie autorių:

Kristina Alijošiūtė
Kristina Alijošiūtė yra Meno Duobės straipsnių redaktorė ir tinklaraštininkė, taip pat prisidedanti dizaino darbais. Daugiausia dėmesio ji skiria kokybei ir tematikų aktualumui, bet ne ką mažiau vertina motyvuotą ironiją bei gebėjimą išsiskirti. Rašymas jai visuomet buvo labiau pomėgis, nei pareiga. Gerbia nebijančius rašyti su... Skaityti toliau > >