Rusijos kinematografija tebelaiko iškeltą vėliavą

Pastaruoju metu kino teat­rai negaili filmų ciklų, skirtų visa­pu­siš­kai apro­dyti nema­ty­tus reži­sie­rius ir nau­jau­sius jų dar­bus. „Scanorama” štai jau porą metų nori visus įtikinti, kad trys poso­vie­ti­nės sesu­tės gali rim­tais vei­dais sto­vėti vie­noje prog­ra­moje su bri­tais, pran­cū­zais ar skan­di­na­vais. „Naujojo Baltijos kino” sąraše buvo du pilno metro dar­bai ir trys trum­pa­met­ra­žio kino sesi­jos. Dalį lie­tu­viš­ko­sios prog­ra­mos bus galima dar­kart per­žiu­rėti gruo­džio mėnesį „Kinas@​trumpai.​com“ NEfestivalyje, kartu su 2008 metais šen bei ten maty­tais kitų jaunų reži­sie­rių dar­bais. Gruodį taip pat bus galima pama­tyti Ramunės Čekuo­ly­tės filmą „Stiklainis uogie­nės“, kartu su juo „Skalvijoje“ rody­sis Donato Vaišnoro ir Igno Miškinio dra­mos. Trys kūrė­jai sujungti pasmal­sa­vimo — „Nauja lie­tu­vių kino karta?“. Nuo penk­ta­die­nio toje pačioje salėje pra­si­dėjo „Naujojo Rusijos kino die­nos“. Viskas taip švie­žia, kad sti­liaus atžvil­giu net nepa­doru sudėti visus pava­di­ni­mus į vieną pastraipą.

Savaime supran­tama, var­dai turi ati­tikti turinį. Beveik visi pasta­rojo fes­ti­va­lio fil­mai sukurti šiemet (išim­tis tik 2008 m. „Popierinis karei­vis“ (Бумажный солдат). Iš viso prog­ra­moje — šešios dra­mos. Pasak orga­ni­za­to­rių, šie metai ski­riasi nuo anks­tes­nių – nebus maršų ir užsie­nio sve­čių, sean­sai ren­giami norint nenu­vilti rusišką kiną mėgs­tan­čios pub­li­kos, subur­tos per ket­ve­rius metus. Pirmasis rody­tas fil­mas — „Pusantro kam­ba­rio, arba Sentimentali kelionė tėvy­nėn“ (Полторы комнаты или сентиментальное путешествие на Родину) parem­tas poeto ir eseisto Josifo Brodskio biog­ra­fija ir kūriniais.

„Pusantro kam­ba­rio…“ galima pri­skirti kelio fil­mams (road movies). Tačiau tai nėra įpras­ti­nis „keliau­dami vei­kė­jai daug išmoko apie save“ požan­ris — čia judė­ji­mas vyksta tik vei­kėjo viduje. Veiksmas pada­lin­tas į dvi laiko lini­jas. Pirmojoje – dabar­ties – ger­bia­mas rašy­to­jas Josifas Brodskis min­ti­mis iš Niujorko keliauja į Sankt Peterburgą. Jis mano, jog kelionė yra pats geriau­sias lai­kas pri­si­mi­ni­mams, kadangi tada atmin­tis gali ryš­kinti pri­pil­dytą juos­telę. Šią mintį kar­to­davo tėvas, grį­žęs iš Kinijos, kur dirbo karo foto­grafu. Jis par­ke­liavo į poka­rio Leningradą, pas savo žmoną ir sūnų Josifą. Prisiminimai apie tėvus, vai­kystę ir jau­nystę sudaro antrą filmo sluoksnį, per­si­pi­nantį su pir­muoju ir kur­dami leng­vai nostal­gišką atmosferą.

Josifas Brodskis

Brodskio san­ty­kiai su tėvais ir yra labiau­siai vys­toma tema. Šeima – sovie­ti­nės val­džios „nubur­žu­azinti“ inte­lek­tu­alai, gyve­nan­tys pra­ban­giame bute, po revo­liu­ci­jos taip „sutan­kin­tame“, kad fane­ri­nė­mis sie­no­mis jai atskirta pusan­tro kam­ba­rio ir gali­mybė bend­rauti su kai­my­nais dali­nan­tis bend­rais pato­gu­mais ir nau­jie­no­mis. Anksti į atsargą išėjęs tėvas (Sergėjus Jurskis (Серге́й Ю́рский) daug laiko lei­džia su vaiku, kartu vaikš­čio­jant po miestą for­muo­ja­mas požiū­ris į archi­tek­tūrą ir kūrybą, futbolą ir bend­ra­vimą. Mama (Alisa Freindlich (Али́са Фре́йндлих) gali įkūnyti bet kurią pasau­lio motiną, besi­rū­pi­nan­čią savo vyrais ir visas jiems kylan­čias prob­le­mas gydan­čią ste­buk­lingo grybo užpilu.

Režisierius Andrėjus Chržanovskis (Андрей Хржановский) yra lai­ko­mas labai stip­riu Rusijos ani­ma­to­riumi, todėl nieko ste­bė­tino, kad jo filme lai­kas nuo laiko įsiter­pia piešti per­so­na­žai. Beveik kiek­vieną ryš­kesnį įvykį rea­ly­bėje papildo ani­muo­tos siu­rea­lis­tiš­kos isto­ri­jos. Visi svar­biausi per­so­na­žai turi save atspin­din­čius gyvū­nus – pats Brodskis tapa­ti­na­mas su katinu, jo tėvai – dvi var­nos. Kai dėl „para­zi­ta­vimo“ sis­te­moje rašy­to­jas ištre­mia­mas į „kaimą“ (rea­ly­bėje – Archangelsko regiono darbo sto­vyklą), jis rašo laiš­kus į Leningradą, teig­da­mas, jog jam labai patinka gamta, tik norė­tųsi šiek tiek kito­kio maisto. Jo alter-​ego paišo laiš­kus savo myli­moms katy­tėms, pasi­guos­da­mas, kad norėtų gars­ty­čių. Pieštas Brodskis pavirsta dar­bi­niu ark­liu, kuriam galiau­siai išdygsta spar­nai, ir Pegasas rašy­tojo veidu skrenda. Sparnai – svar­bus ir daž­nas sim­bo­lis filme. Būdamas mažas Broskis pamatė angelą ir suprato, kad nori skrai­dyti, jo piešta ver­sija tai ir padarė. Netoli sava­dar­biame apa­rate skris­da­mas kati­nas galiau­siai užkliūna už Lenino skulp­tū­ros. Politinių para­le­lių neįžvelgti neįmanoma.

Siurealizmas filme ne vien pieš­tas. Vyresnysis Brodskis yra žydas, o dėl tuo metu pagar­sė­ju­sios „Gydytojų bylos“ šeima gali būti ištremta. Tenka atsi­sa­kyti pia­nino, jį beke­liant inst­ru­men­tas pakyla dan­gun. Šalia skrenda smui­kai ir vio­lan­če­lės, arfos ir sak­so­fo­nai. Visi turi vieną kryptį, galima įtarti, kad tai Tolimieji Rytai, kur žydai turėtų būti ištremti. Kitu pavyz­džiu galima lai­kyti iro­niš­kai sudė­liotą sceną apie maistą. Pokario Rusijoje popu­lia­riau­sias patie­ka­las, kaip žinia, buvo vir­tos bul­vės. Bet recep­tai iš „Knygos apie skanų ir sveiką maistą“ taip pat masina – terei­kia gerai įsižiū­rėti į iliust­ra­ci­jas. Jose sve­tin­gas gru­zi­nas siūlo deš­re­lių su miš­riu faršu (!) ir paš­tetų, prie pilno stalo sto­vė­da­mas maža­sis Brodskis norėtų visko. Gaila, nepa­vyks, nes virė­jas api­bend­rina to meto padėtį: „Tu juk žydas, o žydai valgo tik macus“. Iš vizi­jos grį­žęs ber­niu­kas negauna macų, užtat mama jau kvie­čia prie stalo, nes atšals bul­vės. Skanaus!

Minėtas „ato­sto­gas“ kaime Josifas Brodskis užsi­tar­navo tiek savo kūryba, tiek elge­siu. Visų svar­biau­sias menas jo jau­nys­tės metais buvo kinas, nes juk salėje būna užge­si­na­mos švie­sos. Muzika taip pat svarbi, vini­li­nių plokš­te­lių indust­riją pakeitė DIY „kaulų muzika“ – ant rent­geno nuo­traukų įrašy­tas roken­ro­las. „Ar tu poe­tas?“, — klau­sia mer­gaitė vaka­rė­lyje, o Brodskis iro­ni­zuoja, kad tokie tarp­tau­ti­niai žodžiai kaip „poe­tas“ ar „biliar­das“ jam nesu­pran­tami, mat svar­biau­sia – suma­nymo užmo­jis. Plačiai žiūrint nesunku pama­tyti sis­te­mos klai­das, o jas kri­ti­kuo­jant galiau­siai gali būti išva­ry­tas iš šalies ir grįžti ten tik per prisiminimus.

Nors „Pusantro kam­ba­rio, arba Sentimentali kelionė tėvy­nėn“ norisi žiūrėti kaip biog­ra­fiją, nerei­kia pamiršti, kad Josifas Brodskis ir jo kūryba buvo tik postū­mis, idėja. Jos įgyven­di­ni­mas pavyko pui­kiai, fil­mas inten­sy­vus ir kon­cen­truo­tas; panašu, jog dau­giau nei dvi valan­dos buvo pats mini­ma­liau­sias lai­kas, kurio rei­kėjo norint ją išreikšti. Pavadinimas, ypač ant­roji jo dalis api­brė­žia, ko gali tikė­tis, bet ta nostal­gija nutei­kia pozi­ty­viai. Dailus, iro­niš­kas, įvai­ria­pu­siš­kas fil­mas – Rusijos kine­ma­to­gra­fija tebe­laiko iškeltą vėliavą.

Apie autorių:

Ilona Klimaitytė
Renginių organizavimas, rašymas ir gardus alus visą laiką buvo Ilonos mėgstamiausi užsiėmimai, sklandžiai papildantys vienas kitą. Greta jų – domėjimasis postindustrine muzika, antropologija ir kreivu kinu. Šiuo metu ji baigia kultūros istorijos ir antropologijos studijas ir daro tyrimą apie industrinę elektroninę muziką Lietuvoj... Skaityti toliau > >