Apie Betsy Walton ir apie kūrybą sukeliančią kūrybą

Sveikinu visus su nepa­ste­bi­mai grei­tai atlė­ku­siais 2010-​aisiais metais. „Meno duo­bei“ ką tik sukako du metai ir ji vis dar nesi­ruo­šia trauk­tis užmarš­tin kaip dau­ge­lis prog­no­zavo, prie­šin­gai, entu­ziazmo ir naujų idėjų mums netrūksta. Tikimės ir toliau nepa­ils­dami dalin­tis meno bei kul­tū­ros nau­jie­no­mis su savo skaitytojais.

O dabar grįž­kime prie to apie ką iš esmės ir yra „Meno duobė“. Taip, kūry­bos. Šį kartą pasi­da­viau savo silp­ny­bei akva­re­lei ir nuspren­džiau pri­sta­tyti jums šios jaut­rios tech­ni­kos atstovę iš JAV, Betsy Walton. Išvydęs šios iliust­ra­to­rės dar­bus, viduje paju­tau seniai patirtą susi­do­mė­jimo ir bend­rumo jausmą, kurio veda­mas nega­lė­jau ati­traukti akių nuo kiek­vieno auto­rės paveikslo. Turiu pri­pa­žinti jie gan leng­vai ir ska­niai „susi­valgė“. Taip, lengva ranka, nuspren­džiau atverti spal­vingą nau­jųjų metų pus­lapį „Meno duobėje“.

Betsy Walton kaip dau­ge­lis šiuo­lai­ki­nių iliust­ra­to­rių savo tik­rąją karjerą pra­dėjo išsi­lais­vi­nusi iš eta­ti­nio mono­to­niško darbo gniaužtų. Nuo 2006 metų gry­nakraujė kan­za­sietė užsi­ima tik tuo kas jai patinka, t.y. pie­šia pie­šia ir pie­šia. Džiugu, kad bent jau kaž­kur žmonės gali gyventi pil­na­vertį gyve­nimą vien tik pieš­dami kas patinka. Neveltui sakau „kas patinka“ mat B.Walton viena iš tų kūrėjų, kuri retai atlieka kokius nors paruo­šia­muo­sius dar­bus ar eski­zus prieš kur­dama kurį nors iš savo darbų. Ji vado­vau­jasi filo­so­fija, jog pie­ši­nys gimsta pie­šimo metu. Aišku visada atsi­randa tam prieš­ta­rau­jan­čių, tačiau rei­kia pri­pa­žinti, jog spon­ta­niška kūryba turi kitokį tik jai būdingą jausmą ir yra dau­gybę kartų malo­nesnė pačiam kūrė­jui, nes gimsta iš tie­sio­gi­nės emo­ci­jos, pasą­mo­ni­nio min­čių srauto. Dažnai žiūrė­dami į dau­gybę kartų per­da­rytą darbą ir aki­vaiz­džiai nušli­fuotą idėją, kuri tie­sio­giai jums bando pra­nešti apie savo buvimą, nieko nejau­čiame išsky­rus nebent savi­mei­lišką panie­ki­nantį pasi­ten­ki­nimą, jog atskleidėme „paslėptą“ mintį.

Spontaniškos kūry­bos vai­siai man yra sal­desni, nes jie turi natū­ra­lią paslaptį, neuž­mas­kuotą, neuž­pud­ruotą taip kad anks­čiau ar vėliau vis vien ją įminsi. Simboliai padik­tuoti mums dar taip mažai pažįs­ta­mos pasą­mo­nės ir asme­ny­bės bran­dumo, pake­lia meno kūri­nio paži­nimo kar­telę į nepa­ma­tuo­jamą erdvę. Tokie dar­bai negali būti įver­tinti vien žinių bagažo svo­riu, jie apskri­tai negali būti įvertinti.

Siekdamas per daug neiš­liaup­sinti konk­re­čių darbų, grį­šiu nuo lyri­nio nukry­pimo pamąs­ty­mui prie B.Walton. Taip jie sukurti meni­nin­kės pasa­mo­nėje palaips­niui dedant detalę prie deta­lės, kli­juo­jant bendrą psi­cho­de­linį koliažą. Žvelg­da­mas į auto­rės dar­bus matai jos vidų, jai būdin­gas nuo­tai­kas, for­mas ati­tin­kan­čias jos asme­nybę, kurios for­ma­vi­muisi turėjo įtakos begalė veiks­nių jos gyve­nime. Darbai ska­tina įsižiū­rėti į dau­gias­luoksnį jų gylį, per­si­lie­jan­tys akva­re­lės tonai suku­ria fan­ta­s­ma­go­riš­kos erd­vės pojūtį. Autorė nesle­pia, jog jos dar­bams įtakos turi vis­kas: nuo įpras­ti­nių daiktų aplink ją iki bizan­tiškų ikonų vaiz­da­vimo sti­liaus keis­tai užsi­fik­sa­vu­sio jos gal­voje. Menininkė nag­ri­nėja dviejų atro­dytų visiš­kai skir­tingų dimen­sijų san­ty­kius, žmogaus paslap­tin­gos egzisten­ci­jos sąveiką su pačiais papras­čiau­siais jo kas­die­ny­bės ir aplin­kos sukur­tais arte­fak­tais. Žmonių silu­etai meni­nin­kės dar­buose lyg pasi­klydę šešė­liai alter­na­ty­vios rea­ly­bės miške.

Dar vie­nas aki­vaiz­dus visų B.Walton darbų bruo­žas tai formų kont­ras­tas. Minkštas lenk­tas for­mas karts nuo karto užpildo aštria­kam­pės geo­met­ri­nės figū­ros sustip­ri­nan­čios ir taip siur­rea­lis­tinį peizažą.

Nenuginčijamai B.Walton dar­bai yra tur­tingi dar­bai, tačiau neįp­a­rei­go­jan­tys mąs­tyti vien kai­riuoju sme­genų pus­ru­tu­liu, kaip kar­tais tenka nag­ri­nė­jant šiuo­lai­ki­nių meni­ninkų kūrybą. Jausmas, formų, dėmių emo­cija ir iš pirmo žvilgs­nio nieko nesa­kan­čios deta­lės, kurių visuma pra­tę­sia meni­ninko spon­ta­niš­kos pra­džios gyva­vimą žiūrovo įsilie­jimu, jo neva­linga, aki­mis nema­toma kūryba. Gyva gran­di­ni­ninė reak­cija. Na ir ar tai ne menas?

Autorės sve­tainė: www​.mor​ningc​raft​.com

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >