Įkvėpimas, robotai ir Matthew Lyons

Pasitaiko vaizdų, kurie įsišak­nija kaž­kur giliai giliai atmin­tyje ir nė nemano palikti tei­sė­tai iško­vo­tos pozi­ci­jos. Kasdienybės reiš­ki­niai, lėkš­tės, tuši­nu­kai, sunk­ve­ži­mių pro­vė­žos, pieno pakuo­čių dizai­nas, iliust­ra­ci­jos ir visa tai, ką mums šian­dien sutei­kia pūgos ar post­mo­der­naus meno erdvė. Laikui bėgant jų atsar­gos kau­piasi ir tam tikru metu netie­sio­giai pra­si­ver­žia įvai­riais kūry­bi­niais spren­di­mais ar min­čių spie­čiais — pasta­rojo apsi­reiš­kimo pasek­mes, ko gero, dabar jau­čiu ir aš. Bet kodėl Matthew Lyons? Šio jauno iliust­ra­to­riaus dar­bus įsidė­mė­jau jau seniai. Ir nuo tada jie yra neabe­jo­tini lyde­riai atmin­ties vaizdų krau­tu­vėje. Nenumaldomi ir akty­vūs. Skatinantys per­ne­lyg daž­nai atverti nar­šyk­lės book­marks meniu ir ieš­koti jų inter­ne­ti­nės gūžtos.

Minėtas min­čių spie­čius pasiūlė kelias idė­jas ir vieną pri­mi­nimą, ska­ti­nantį ieš­koti sąsajų tarp kūri­nio įkvė­pėjų, paties kūri­nio ir povei­kio, kurį jis suke­lia ste­bė­to­jams, tam tikro prie­žas­ti­nio ryšio. Kokie būtų šio auto­riaus dar­bai, jei jis neži­notų, kas yra „2001: A Space Odyssey“ arba Pablo Picasso? Suprantama, kad dabar į tokį klau­simą beveik neįma­noma atsa­kyti. Nemanau, kad kūrė­jai gali visiš­kai lais­vai pasi­rinkti, kokio sti­liaus bus jų dar­bai – tokie daly­kai susi­klosto savaime, kaip ir san­ty­kis tarp kūri­nio bei jo įkvė­pimo. Gauname gali­mybę laisva valia pasi­mesti infor­ma­ci­jos gau­soje, bet čia rei­ka­lin­gas fil­t­ras, pade­dan­tis atskirti tai, kas arti­miau­sia ir priimtiniausia.

Kalbant apie Matthew Lyons prieš akis iškyla vin­ta­ži­niai pla­ka­tai, sep­tin­tojo dešimt­me­čio bal­dai bei inte­rje­ras ir gau­sybė filmų, kuriuos sieja kos­mo­sas. Daugiausia tai ’60-’80 metų lai­ko­tar­pio fil­mai, pra­de­dant gar­siuoju „2001: A Space Odyssey“ ir bai­giant „Lost in Space“ ar „The Black Hole“. Astronominiai aspek­tai turi patrauk­lumo savo neapi­brėž­tumu ir didybe – visa­tos dydį apskri­tai sunku suvokti, o neat­ras­tos erd­vės, pla­ne­tos ir ast­ro­nauto pro­fe­si­jos hero­iz­mas padi­dina norą kažką išsi­gal­voti. Kino filmų įtakos aki­vaiz­dumą Matthew kūry­boje paliu­dija ir serija pie­ši­nių, pava­di­nimu „Movie title screens“. Tai yra išgal­voti pava­di­ni­mai, datos, išgal­voti vei­kė­jai ir numa­nomi sce­na­ri­jai, bet tik­rai norė­čiau, kad tokie fil­mai ištiesų egzis­tuotų. Na, bent jau trum­pa­met­ra­žių pavidalu.

Apie patį auto­rių infor­ma­ci­jos labai stinga. Aišku tiek, kad jam yra tik 21 metai ir kad jis vis dar stu­di­juoja iliust­ra­ciją ir ani­ma­ciją vie­name Didžiosios Britanijos uni­ver­si­tete. Nors iš pra­džių maniau, kad šie dar­bai pri­klauso kokiam vidu­ti­nio amžiaus iliust­ra­to­riui, kuris ilgus metus for­mavo savo sti­lių, suži­no­jus tik­rąją situ­aciją nuspren­džiau dau­giau nepa­si­kliauti pirmo įspū­džio apgaule. Nuolatinis domė­ji­ma­sis paska­nin­tas talentu gali duoti pui­kių rezul­tatų, net jei dar esi aštun­toje kla­sėje. Be abe­jo­nės, šiam jau­nam kūrė­jui fan­ta­zi­jos netrūksta. O dau­gelį iliust­ra­cijų lydi ori­gi­na­lumo nesto­ko­jan­tis aprašymas.

„He is an int­repid exp­lo­rer has no boun­da­ries. I’m an int­repid inter­net exp­lo­rer sur­fing the world wide web. Riding all the best waves from Slime sports to Line flyer. From Neopets to Runescape. One time I got was­ted and caught a mas­sive wave sur­fing the world wide web to Newgrounds. Just ima­gine in the future eve­ry­one will have face­book and parents will spy on their kids going out. I’d have a decoy page.“

Matthew Lyons dar­buose per­si­pina moks­li­nės fan­ta­s­ti­kos įkvėpti sce­na­ri­jai, iro­nija, konk­re­čios, užaštrin­tos for­mos ir itin stip­rus retro-​futuristinis pojū­tis. Tokiam įspū­džiui pasi­tar­nauja moder­nūs inte­rje­rai bei įdomios spalvų sche­mos. Svarbus vaid­muo suteik­tas ir robo­tams, kurie jo dar­buose gyvena savi­tame pasau­lyje, kažko ieško ir tikisi. Gal atei­ties? Robotizuota vikingų atei­tis arba kūrė­jas ir jo robo­tas, kuriam dar tik rei­kia įpūsti gyvybę. Atrodo, kad iliust­ra­to­rius pats tarpsta savo susi­kur­toje, jau pra­ėju­sio amžiaus erd­vėje, ir jo asme­ni­nis futu­riz­mas yra tai, kuo ir kame mes ištiesų gyve­name dabar. Tik dau­ge­liui mūsų kai kurie daly­kai jau pri­miršti, o nuo­la­ti­nės kos­moso odi­sė­jos nebe­at­rodo toks sun­kiai įmano­mas dalykas.

Manau, kad Matthew susi­kūrė įdomią kūry­binę stra­te­giją, iš kurios galima nema­žai ko pasi­mo­kyti. Kai dau­guma dalykų jau atrodo savaime supran­tami ir kai bene kiek­vie­nas gali turėti savo asme­ninį robotą, gal verta bent trum­pam atsi­gręžti atgal ir paban­dyti įsivaiz­duoti, kaip atro­dytų dabar­ti­nis pasau­lis bei jo deta­lės asmens, gyve­nan­čio 1973 metais aki­mis? Ir nie­kas gerai nežino, ar (ne)tolimoje atei­tyje robo­tai iš Matthew iliust­ra­cijų nesu­da­rys nemen­kos dalies žmoni­jos populiacijos.

Apie autorių:

Kristina Alijošiūtė
Kristina Alijošiūtė yra Meno Duobės straipsnių redaktorė ir tinklaraštininkė, taip pat prisidedanti dizaino darbais. Daugiausia dėmesio ji skiria kokybei ir tematikų aktualumui, bet ne ką mažiau vertina motyvuotą ironiją bei gebėjimą išsiskirti. Rašymas jai visuomet buvo labiau pomėgis, nei pareiga. Gerbia nebijančius rašyti su... Skaityti toliau > >