Priit Pajos ir psichodeliniu šamanizmu įvardinta tapyba

Taip jau esti, jog kūry­bi­nėje plot­mėje gyvuoja mažiau­siai dvi sto­vyk­los — kla­sikų, supra­s­kite senojo meno mylė­tojų ir moder­nistų arba kitaip vadi­namų šiuo­lai­ki­nio meno atstovų. Tos gi dvi sto­vyk­los mėgsta regzti įvai­rias int­ri­gas, kovoti tar­pu­sa­vyje, papikt­žo­džiauti ir kitaip pra­links­minti savo ir aplin­ki­nių kas­die­nybę. Tačiau šį kartą kal­bė­sime ne apie juos, o apie tautą ar tiks­liau tau­tos atstovą, kuri mažų mažiau­siai api­bū­di­nama tokiais epi­te­tais kaip keis­toka ar neįp­rasta. Taip jau tur­būt atspė­jote, jog kalbu apie estus. Nori nenori, bet estus supa begalė mitų, tipažų, juo­ke­lių ir nuti­kimų. Panašu, jog tapy­to­jas Priit Pajos nėra išim­tis, o savo kito­niš­kumą jis išreiš­kia tapy­bos kalba, kuri tapo didžiau­sia mįsle ne tik kad kla­si­kos ar moder­nizmo mylė­to­jams, bet ir patiems ger­bia­mie­siems goti­kos specialistams.

Siužetai saky­tume pri­mena tūks­tan­čius kartų maty­tus iko­no­gra­fi­nius siu­že­tus, tūlam neke­lian­čius nieko dau­giau kaip nuo­bo­dulį, tačiau šio auto­riaus kuria­mas pasau­lis yra šiek tiek kito­niš­kes­nis, ryš­kes­nis, kitaip tai įvar­din­tas psi­cho­de­li­nis šama­niz­mas. Tiesą pasa­kius tokios tapy­bos šakos gir­dė­jusi dar nebu­vau ir šiek tiek abe­joju dėl tokio žodžių jun­gi­nio korek­tiš­kumo, tačiau skamba int­ri­guo­jan­čiai ir rei­kėtų paste­bėti, jog toks jun­gi­nys gero­kai pra­ple­čia pačios tapy­bos tech­ni­kos suvo­kimo ribas.

Priit Pajos labiau­siai patrau­kia savo kuria­mais per­so­na­žais — jeigu mėgstate sim­bo­lius ar kry­žia­žo­džius, galė­tu­mėte pasi­mė­gauti ir ban­dyti išspręsti šio auto­riaus rebu­sus, kadangi pilni ale­go­rijų paveiks­lai neabe­jo­ti­nai turi sąsajų su pačia biblija, jos per­so­na­žais ir siu­že­tais. Tik vaiz­duo­ja­mas čia ne tas šven­ta­sis pasau­lis, bet jo prie­šin­gybė tam­sioji pusė. Nagrinėjant esto tapy­tojo kuria­mus siu­že­tus rei­kėtų neap­si­gauti ir nepa­mesti vos apčiuo­pia­mos gijos, kuri ski­ria egzis­tuo­jan­čio siu­žeto ir paties kūrėjo fan­ta­zi­jos pasaulį.

Naudojamas kolo­ri­tas tik padeda kurti iliu­ziją, kar­tais net baltų folk­lorą pri­me­nantį pasaulį ir jo per­so­na­žus. Sakoma, jog tapy­to­jams daž­nai trūksta dar­nos, išski­rian­čio sti­liaus, galima paste­bėti, jog Priit panau­do­da­mas tokį atro­dytų aki­vaizdų ele­mentą kaip kolo­ri­tas ir savo­tiška paletė, garan­tavo savo kūry­bai išskir­ti­numą, patrauk­lumą ir be abejo per­ka­mumą. Spalvų gama nėra labai apri­bota, tačiau paste­bi­mos sutirš­tin­tos ir supur­vin­tos spalvos.

Kalbant apie per­ka­mumą, rei­kėtų dar kartą įsiti­kinti, jog žmones trau­kia kraš­tu­ti­nu­mai — jeigu vieni pameta galvą dėl vai­skių spalvų ir nuo­tai­kingų siu­žetų, tai kiti su malo­numu perka tik paslap­tin­gus, anot var­to­tojų net bai­sius ir atstu­mian­čius paveiks­lus. Reikėtų pami­nėti, jog pri­sta­to­mas auto­rius nėra vie­nin­te­lis kurian­tis pana­šius siu­že­tus ar atsi­grę­žian­tis į kito­kią iko­no­gra­fi­jos pusę, neabe­jo­tina įtaką jam darė tokie meni­nin­kai kaip Akseli Gallen-​Kallela ir Eduard Wiiralt. Grįžtant prie per­ka­mumo, tokie paveiks­lai labai mėgs­tami, smal­ses­niems siū­ly­čiau atsi­versti keletą auk­cionų ir įsiti­kinti patiems, nors tiesa pasa­kius mane šiek tiek ste­bina toks kainų svy­ra­vi­mas, nuo keleto šimtų iki keleto tūks­tan­čių dolerių.

Pamiršus finan­si­nius rei­ka­lus norė­čiau ir vėl grįžti prie meni­nės tokios kūry­bos ver­tės. Įdomiau­sias tokios kūry­bos aspek­tas — mano galva, — šiuo­lai­ki­nio meno ir kla­si­ki­nės tapy­bos mokyk­los sin­tezė. Priit dar­bai net pačiam griež­čiau­siam kon­cep­tu­alizmo atsto­vui turėtų sukelti bent kiek smal­sumo. Gilinantis į auto­riaus kuriamą pasaulį galima paste­bėti ne tik keis­tus per­so­na­žus, iko­no­gra­fi­nes užuo­mi­nas, bei tam­sio­sios pusės grožį, bet ir šiuo­lai­ki­nių dienų ale­go­ri­jas, drįs­čiau teigti, jog tokia tapyba atve­ria ir pla­čius klo­dus inter­pre­ta­ci­jai, kai gali ne iš karto pagauti esmę, bet stab­te­lėti, pamąs­tyti, pasi­gi­linti ir galų gale vis­tiek pama­nyti, jog norė­tum užduoti keletą klau­simų auto­riui arba blo­giau­siu atveju kaip vai­kys­tėje prie paveiks­lė­lių rasti isto­riją su per­so­nažų charakteristikomis.

Pabaigdama savo trumpą pri­sta­tymą pri­dur­siu, jog per­prasti ar suprasti kas pavaiz­duota šio auto­riaus tapy­boje nebus labai lengva, gal­būt net nerei­kėtų to siekti, nes panašu, kad ir patys iko­no­gra­fi­jos spe­cia­lis­tai suklysta many­dami, jog kad ir kokia sunki lyg­tis ji pri­valo būti išspren­džiama. Neveltui šie paveiks­lai apkal­tinti šama­nizmu — jokios rea­ly­bės ir logi­kos čia nera­site, panašu, jog nau­din­giau bus tie­siog pamik­linti abu sme­genų pus­ru­tu­lius, sugre­tinti fan­ta­ziją su žinio­mis ir galų galiau­siai nepa­da­ryti jokių išvadų, nebent susi­kurti uni­ka­lią asme­ninę interpretaciją.

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >