Tapydamas esu kaip Kolumbas. Pokalbis su dailininku Pranu Lape apie meną.

Sausio 13 dieną mirė tapy­to­jas, iliust­ra­to­rius, dai­lės peda­go­gas Pranas Lapė. Skaitytojams siū­lau inter­viu, kurį pada­riau visai nese­niai, meni­ninko bute Vilniuje, Tilto gatvėje.

Vidas Poškus: Pradėsiu nuo ker­ti­nio klau­simo. „Meno“ sąvoka yra plati ir dis­ku­tuo­tina. Turbūt tai yra vie­nas iš tų ter­minų, dėl kurių galima gin­čy­tis iki užki­mimo ir vis tiek pasi­likti su savo asme­ni­niu ir kitų nepa­keistu požiū­riu. Klausimas „kas yra menas?“ gal­būt skamba netgi pre­ten­zin­gai ir be galo įparei­go­jan­čiai. Tad visgi, Jūsų nuo­mone — kas yra menas?

Pranas Lapė: Iš tik­rųjų. Apie meną galima kal­bėti filo­so­fiš­kai ir isto­riš­kai. Filosofijoje nenu­sa­komi yra devyni žodžiai. Menas, kaip Laimė ar Meilė, taip pat yra viena iš sun­kiai nusa­komų ar net nenu­sa­komų sąvokų. Svarbiausia, kad įvai­riais lai­kais, šis reiš­ki­nys yra suvo­kia­mas skir­tin­gai. Kai pats susi­do­mė­jau meno prob­lema, pra­dė­jau tyri­nėti — kaip susi­for­mavo ter­mi­nas. Jau žino­jau, kad loty­niš­kai ars reiš­kia gebė­jimą. Bet kodėl? Pradėjau šniukš­ti­nėti. Baisiai sunku. Niekas nega­lėjo atsa­kyti — kiek su kokiais filo­so­fais iš įvai­riau­sių uni­ver­si­tetų kal­bė­jau. Kiekvienas reikš­davo skir­tin­gas nuo­mo­nes. Bet nie­kas taip ir neat­sakė į patį klausimą.

Istoriškai menas, be abejo, pra­si­dėjo akmens amžiuje. Būtent tada įvyko meni­nis išsi­ver­ži­mas. Jau tada ką nors pada­ręs žmogus tapo kūrėju. Reikia paste­bėti, kad nuo akmens amžiaus pie­ši­nių nie­kur toliau nenu­eita, nes pro­g­reso mene nėra. Tai, kas daroma dabar, yra tas pats. Gal tik apvilkta kito­kiu rūbu.

Tačiau kūry­bos kaip tokios suvo­ki­mas atsi­rado tik Renesanse. Iki tol nieko pana­šaus nebuvo. Nes juk iš tik­rųjų — ne vis­kas, kas yra suku­riama, yra menas. Visa bėda slypi tame, kad kal­bė­dami apie kūrybą, tuo­jau pat gal­vo­jame apie meną. Įdomu, kad šiais lai­kais meno sam­prata yra atmesta ir visi pasi­darė kūrė­jais. Pavyzdžiui, kas nors po Naujųjų metų pra­deda savo naują kūry­bos etapą, kuria naują ciklą — mezga koji­nes Kaziuko mugei. Ir negali prie­šin­tis, kad toks žmogus nėra kūrė­jas. Bet ne apie tokią kūrybą kal­bėjo neo­pla­to­ni­kai, iš Platono pasi­sko­linę geni­jaus sąvoką. Kas tai yra? Kūryba yra degi­mas die­viš­kąja ugnimi. Kūryba yra degimo veiks­mas. Posakis „dirba su užsi­de­gimu“ yra atėjęs iš neo­pla­to­niš­kos sampratos.

V.P.: Ar Jūsų kūry­boje degi­mas yra svarbu? Ar turite laukti ypa­tin­gos pro­gos, vadi­na­mojo įkvėpimo?

P.L.: Taip nėra, kad sėdi ir lauki, kuo­met ta die­viš­koji ugnis ant tavęs nusi­lei­džia. Pradedi tapyti ir tiek.

V.P.: Bet gal rei­kia save kaip nors stimuliuoti?

P.L.: Žinoma, kad rei­kia. Visų pirma — rei­kia skai­tyti. Reikia daug žinoti. Reikia daug žiūrėti ir įsisą­mo­ninti. Ir kai pra­dedi gyventi tokį gyve­nimą, tai jis nėra jau toks ir sun­kus. Galbūt tas noras kažką pada­ryti, vie­naip ar kitaip, tokiu ar kito­kiu būdu, ir yra kūryba. Svarbu yra pats pama­ty­mas. Dar akmens amžiaus mene, urvų tapy­boje daug kas pri­klausė nuo pama­tymo. Žmonės pasi­nau­do­davo natū­ra­liais iški­li­mais — ir išei­davo įdomūs daly­kai. Jeigu toks atvaiz­das apšvies­tas iš kai­rės — tai matyti tik šešė­lis, o jeigu iš deši­nės — ark­lio galva. Jau urvų mene suge­bėta pama­tyti ir tuo pasinaudoti.

Man pačiam šį požiūrį sufor­mavo J.Zikaras. Jis buvo mano pie­šimo moky­toju. Laikyčiau J.Zikarą tik­ruoju savo Mokytoju. Tuo, kuris davė dau­giau­sia. Apie pie­šinį J.Zikaras kal­bė­davo iš aka­de­mi­nio taško, tačiau visuo­met saky­davo: „Žiūrėti gali kiek nori, bet nieko nepa­ma­tysi. Reikia žiūrėti ir matyti. Juk pieši ne tai, ką žiūri, o tai, ką matai“. Taigi esmi­nis daly­kas, kurį jis man davė, tai buvo žiūrė­jimo ir pama­tymo lavi­ni­mas. Atkartoti gali išmo­kyti bet kurį žmogų. Net nebū­ti­nai dai­li­ninką. (Vieną kartą grupė mote­rė­lių paprašė, kad aš jas būti­nai pamo­ky­čiau piešti. Pradėjome nuo puo­de­lio ant ket­vir­tai­nio popie­riaus gaba­liuko. Puodelis buvo su ran­kena. Norėjau, kad būtų aiš­kios lini­jos, kurias pie­šian­čios galėtų sekti, kad jų pagalba pajėgtų tei­sin­gai padėti puo­delį ant popie­riuko. Be galo lengva užduo­tis! Tai buvo gry­nai mecha­niš­kas daly­kas. Žiūriu — visos jos dau­giau mažiau tą padarė. Jeigu būčiau dau­giau su jomis dir­bęs, būtų kažką pasie­ku­sios. Aišku, ne viską, kadangi pas­kui atsi­randa viso­kių sub­ti­ly­bių, kurioms rei­kia dides­nio lavi­nimo ir laiko. Tačiau vie­nos moters, vardu Merė, atėju­sios dėl kom­pa­ni­jos — nesu­pra­tau. Ji tik šnekė­da­vosi su kito­mis, nela­bai ir žiūrė­davo į pie­šiamą daiktą. Merė nup­iešė puo­delį su ran­kena, nors šios nematė. Aš jos paklau­siau, ar ji mato tą ran­ke­nėlę. Moteris pasakė, kad ne, bet kad ji žinanti, jog ta detalė yra).

Augintinių žemė (1984)

V.P.: Ką dar lai­ky­tu­mėte savo mokytojais?

P.L.: Keramikoje šiek tiek davė L.Strolis. Bet tai buvo pra­džia. Todėl daž­nai jo tie­siog nesu­pras­da­vau. O V.K.Jonynas buvo toks auk­sa­bur­nis, kuris galė­davo šnekėti ir šnekėti valan­das. Jis mus pakel­davo nuo grindų į kokių pen­kių metrų aukštį. Ir mes plau­kio­da­vome ten kaž­kur, patys neži­no­dami. Visą laiką gal­vo­da­vome: „Kaip tas Jonynas tei­sin­gai šneka!“. Bet kartą Jonynas atėjo į kera­mi­kos dirb­tuvę ir pra­dėjo kal­bėti apie lie­tu­višką kera­miką. Jis kal­bėjo apie liau­diš­kus moty­vus, kad juos galima pamėg­džioti ir pačiam kurti, ir taip toliau. Tada jis tarė: „Kai jūs tik­rai išmok­site kera­mi­kos, tai ant jūsų puo­dy­nės nup­ieš­tas kiniš­kas paukš­čiu­kas pra­dės čiul­bėti lie­tu­viš­kai“. Pagalvojau: „Kaip tei­sin­gai užka­bino“. Bet kai per­mąs­čiau, pagal­vo­jau, kad tai yra tik graž­by­lystė. Gražiai pasa­kyta, bet jeigu išmoksi kera­mi­kos, tai nerei­kės nei to kiniško paukš­čiuko — lie­tu­viška kera­mika pasi­da­rys tokia, kokią tu ją padarysi.

Mano bėda sly­pėjo tame, kad visą laiką, stu­di­juo­da­mas, turė­jau dar ir užsi­dirbti stu­di­joms. Tik pra­dė­jau stu­di­juoti Kauno meno mokyk­loje, kuri netru­kus buvo paversta Taikomosios dai­lės ins­ti­tutu, ir vokie­čiai areš­tavo mano tėvą (įtarė, kad padeda žydams). Kad užsi­dirb­čiau pinigo, pra­dė­jau dirbti su V.Manomaičiu. Tai šiek tiek truk­dy­davo, kadangi neleis­davo susi­kaupti moks­lams. Iš kitos pusės — tam tik­ros spra­gos net ir padė­davo, jos ska­tin­davo eks­per­i­men­tuoti, pačiam išban­dyti nau­jus daly­kus. Kai jau po karo mokiausi Švedi­joje, A.Beckmano mokyk­loje, gavau užsa­kymą sie­ni­nei tapy­bai. Kiti, pro­fe­sio­na­lai, to kra­tėsi, nes rei­kėjo daug laiko sąnaudų, o aš pabandžiau…

Svarbiu moky­toju buvo muzie­jai — ori­gi­nalų stu­di­jos daug ką davė…

V.P.: O į abst­rak­tųjį eks­p­re­sio­nizmą kryp­tin­gai ėjote? Ar buvo kokie išori­niai impul­sai? Kodėl pasi­rin­kote būtent jį?

P.L.: Nepasakyčiau, kad tas būtų atėjęs iš manęs. Niekas neat­si­randa iš nieko. Viską dik­tuoja gyve­na­mas lai­kas ir patir­tis. Gyvenau dau­gybe pasi­kei­timų pasi­žy­mė­ju­siame dvi­de­šim­tame amžiuje. Šia prasme ypač ver­tin­gas buvo gyve­ni­mas Niujorke. Amerika apskri­tai daug davė, kadangi ten pra­gy­ve­nau dau­giau nei pusę savo amžiaus. Amerika mane sufor­mavo. Penktajame-​šeštajame dešimt­me­čiais Niujorke vyko pas­ku­ti­nis tapy­bi­nis pro­ver­žis, vadi­na­ma­sis abst­rak­tu­sis eks­p­re­sio­niz­mas. Buvo pada­ryta nepa­pras­tai daug pavei­kių darbų. Kai atvy­kau į Niujorką, abst­rak­tu­sis eks­p­re­sio­niz­mas tik for­ma­vosi. J.Pollocką pirmą kartą pama­čiau kai­lių krau­tu­vėje Penkiasdešimt sep­tin­to­joje ave­niu. Tuo metu ši gatvė buvo pats Niujorko meni­nio gyve­nimo cent­ras. Joje veikė begalė dai­lės gale­rijų, aplink kurias vis­kas ir sukosi. Vieną dieną einu gatve ir žiūriu — gat­vių kampe sto­vin­čios krau­tu­vės, kurioje par­da­vi­nė­jami mote­riški kai­li­niai, lange stovi du mane­ke­nai. Už jų — kaž­kas labai įdomaus. Pradžioje nesu­pra­tau, kad tai paveiks­las. Dėmesį patraukė keis­tas — lyg taš­kuo­tas, lyg lais­ty­tas, lyg tep­tas — fonas. Jis pasi­rodė gra­žus, jame pui­kiai atrodė net tie mane­ke­nai. Pagalvojau: „Na, kaip langų deko­ra­to­rius pui­kiai sugal­vojo!“. Vėliau, kai jau pra­si­dėjo kal­bos apie J.Pollocką, supra­tau, kad jo darbą ir mačiau, nes buvo pasi­ra­šyta: Jackson Pollock. Jis ir buvo visko pradžia.

Netrukus atra­dau W.de Kooningą. Taip pat A.Gorky‘į (nors jis ir nebuvo visiš­kai abst­rak­tus, tačiau darė įspūdį gra­žios spal­vos, for­ma­tai ir kad vis­kas judėjo) bei F.Kline‘ą. Man šie meni­nin­kai pakeitė dar mūsų mokyk­loje diegtą požiūrį, kad tapant būti­nai turi egzis­tuoti koks nors objek­tas. Pradėjau suprasti, kad to abso­liu­čiai nerei­kia, kad rei­kia tik pra­dėti tapyti ir tapyba tęsias pati…

V.P.: Ar sutik­tu­mėte su api­bū­di­nimu, kad Jūsų tapyba pri­skir­tina abst­rak­čia­jam ekspresionizmui?

P.L.: Aš esu daręs abst­rak­čiai eks­p­re­sio­nis­ti­nių darbų. Vis tik mano tapyba visą laiką buvo susi­jusi su gamta. Negalėjau ati­trūkti nuo jos. Gamta daug reiškė. Nuo jos nie­kada ir nie­kur nepa­bė­gau. Net jeigu nebū­davo konk­re­čių figūrų, spal­vos ir for­mos atei­davo iš aplin­kos. Manau, kad apskri­tai — abst­rak­čia­jame eks­p­re­sio­nizme gamta yra labai svarbi. Niujorke dirbę meni­nin­kai matė gamtą. Tik kokia yra tą gamta? Tiltai, gat­vės, dan­go­rai­žiai. Iš čia juk vis­kas ir kilo. Kaip juodu-​baltu parem­toje F.Kline‘o tapy­boje — aiš­kiai matyti tune­liai, pože­mi­niai per­ėji­mai, met­ro­po­li­te­nai ir kito­kios struktūros.

Pats nesu urba­nis­ti­nis žmogus. 1949 metais atvy­kęs į Ameriką Niujorke išgy­ve­nau tik tris metus. Kažkiek pagy­ve­nau ir atsi­bodo. Kai apsi­pranti su tuo mil­ži­nišku miestu, gyve­ni­mas susi­kon­cen­truoja tik aplink tą namą, kampą, kur pats gyveni. Vaikštai tais pačiais marš­ru­tais. Vieną pava­sarį mane išgąs­dino toks atve­jis. Penktajame-​šeštajame dešimt­me­čiais buvo popu­liari Kanados čiuo­žėja, olim­pinė čempionė Barbara Ann Scott. 1950 metais ji (ar jai) parašė gyve­nimo isto­riją — knygą Skate with me. Tuo metu dir­bau su Doubleday kom­pa­nija. Vieną dieną man paskam­bino iš šios lei­dyk­los, pasakė, kad į Niujorką yra atvy­kusi B.A.Scott, ir pasiūlė iliust­ruoti tą jos knygą. Turėjau sukurti čiuo­žian­čią B.A.Scott vaiz­duo­jan­čias iliust­ra­ci­jas. Pasakiau: „Kaip aš galiu ją nup­iešti nema­ty­da­mas? Man rei­kia žiūrėti kaip čiuo­žia!“. Leidėjai puolė orga­ni­zuoti. Bet jau buvo vėly­vas pava­sa­ris. Pagrindinę čiuo­žyklą Rokfelerio centre ištir­pino, ten žmonės važi­nėjo su rie­du­čiais. Pačiame mieste čiuo­žyk­los nebe­rado, tebuvo Niu Džersyje, anoje Hudzono pusėje, kaž­ko­kiame nak­ti­niame klube. Turėjome važiuoti. Tada gyve­nau vieš­bu­tyje Penkiasdešimt tre­čioje gat­vėje (pigiau buvo gyventi vie­name vieš­bu­čio kam­ba­ryje nei nuo­moti butą arba kam­barį). Atbėgo dar­buo­to­jas ir pasakė, kad atva­žiavo limu­zi­nas ir manęs ieško. „Žinau“, — tariau, — „turiu čia su B.A.Scott susi­tikti“. Automobiliu, kuriame buvo čiuo­žėja, jos motina (dir­busi agente) ir žmogumi iš lei­dyk­los, išva­žia­vome. Važiavome tune­liu, viso­kio­mis neįdo­mio­mis vie­to­mis. Užsikalbėjome, nema­čiau kas dedasi už lango. Staiga pro pra­virą langą pakvipo ką tik nupjautu šienu. Žvilg­te­lė­jau pro lan­gelį — tai kad visur žalia, labai gražu — pava­sa­ris! O aš to, gyven­da­mas Niujorke, neži­no­jau. Nustebau ir pats sau pasa­kiau: „Ką darau tame mieste? Save nutei­siau ir užda­riau į kalė­jimą! Juk nema­tau, kada žolė ir medžiai žaliuoja, gėlės žydi“. Nuvažiavome į nak­tinį klubą. Pasipiešiau. Sukūriau iliust­ra­ci­jas. Išėjo nebloga knyga. Bet pagal­vo­jau, kad nėra ko likti Niujorke ir 1952 metais nusi­pir­kau auto­mo­bilį, išmo­kau vai­ruoti ir išva­žia­vau į Long Ailendą. Ten susi­ra­dau namuką ir įsikė­liau. Nuo tada negrį­žau į Niujorką (tiesa, vie­nai žiemai buvau grį­žęs). Vėliau gyve­nau Konektikute, pen­kias­de­šimt mylių nuo Niujorko, tad jeigu rei­kė­davo iki miesto — tai tik valanda kelio iki jo sie­nos. Bet nuo Niujorko tolau ir tolau…

Gamta mane veikė kaip dai­li­ninką. Ilgą laiką gyve­nau prie jūros. Kai būni prie jūros, vei­kia trys daly­kai — juoda akmens uola, miško ir pievų žaluma, van­dens mėlynė. Tad mano tapy­boje atsi­rado mėlyna, žalia ir juoda (bet jokios šiose spal­vose sim­bo­li­kos nerei­kia įžiūrėti). Vėliau kurį laiką dir­bau vien juo­dai — tam, kad išsi­lais­vin­čiau. Kai dirbi pagal kaž­kokį modelį — jis tave varžo. Kai tapai pagal ką nors, tai ir tapai pagal ką nors. Dėl to ir dariau vien juoda-​balta. Manau, kad mono­ch­ro­miš­kumo dėka išlais­vė­jau. Be to, vieną kartą iš nety­čių užtiško dažas ir aš nuspau­džiau sku­duru. Žiūriu — tai paįvai­rina pavir­šių. Juoda spalva įgavo gilumo. Šiuo aspektu aš dir­bau prie­šin­gai nei F.Kline‘as, kuris į juodą įdėdavo arba spal­vos, arba bal­tos ir taip vari­juo­davo juo­dumą. Tačiau jo tapyba gana plokš­čia. Visai kitas rei­ka­las — M.Rothko, kuris suge­bė­davo gilumą išgauti vie­nos spal­vos pagalba. Jo viena spalva tep­tuku užta­py­tas pavir­šius alsuoja gyvybe. O aš gilu­mos bei tekstū­ros sie­kiau atspausto sku­duro, laik­raš­čio pagalba. Tai atra­dau nety­čia, bet tapy­boje atsi­tik­ti­nu­mas yra svarbu. Su tuo pirmą kartą susi­dū­riau dar Metropoliteno muzie­juje, žiūrė­da­mas į Velazquezo Infantą. (Gyvendamas Niujorke, kai geriau susi­pa­ži­nau su muzie­jumi, nuei­da­vau pažiū­rėti konk­re­čių auto­rių ir jų darbų). Velazquezas nutapė tą mer­gaitę su dide­liu sijonu. Žiūriu aš į tą paveikslą ir gal­voju: „Nu, vel­nias, taip gra­žiai nutapė sijoną!“. Prieinu arčiau — kad čia ne kiek tapyba, kiek senojo dažo nuėmi­mas pei­liu. Kas liko? Liko sijo­nas. Tad kai kuriuos daly­kus tapy­da­mas atrandi atsi­tik­ti­nai. Moderniojoje tapy­boje atsi­tik­ti­nu­mas yra nepa­pras­tai svar­būs. Juos terei­kia paste­bėti ir pasinaudoti.

Anykščių šile­lis (1961)

V.P.: O kaip su Rytų įtaka? Skambės para­dok­sa­liai, tačiau su Jūsų kūryba aš pats susi­pa­ži­nau iliust­ra­cijų dėka — skai­ty­da­mas foto­gra­fuo­tinį 1962 metais pasi­ro­džiusį Čika­goje J.Lukšos-Daumanto Partizanų lei­dimą. Iliustracijos sudo­mino rytie­tiška kom­po­zi­ci­jos, išlais­vin­tos lini­jos bei dėmės samprata.

P.L.: Nemanau, kad Daumanto iliust­ra­ci­jos yra rytie­tiš­kos, ten buvo dau­giau eks­p­re­sio­nizmo su aiš­kiai pri­pa­i­šy­to­mis figūromis.

Tačiau Rytų menas mane, žinoma, veikė. Kartą, kai dir­bau meno mokyk­loje, susi­dū­riau su tokiu kinų pro­fe­so­riumi. Jis buvo ne meni­nin­kas. Tas žmogus užsuko į kera­mi­kos dirb­tuvę. Pamatė moli­nes bal­tas plokš­te­les — paprašė jų ir pog­la­zū­ri­nių dažų. Pasirodė bai­siai įdomu, todėl tuo­jau pat parū­pi­nau. Paaiškinau, kad dažai kei­čia spalvą po degimo. Jis susi­orien­tavo. Paėmė tep­tuką, nup­iešė ant šakos tupintį paukš­čiuką ir kažką šalia parašė hie­rog­li­fais. Mokslininkas padarė vieną, tada — kitą. Ir vėl su paukš­čiu­kais. Ir užrašė. Galvojau, kad tai jo para­šas, bet pama­čiau, kad ant skir­tingų plokš­te­lių užra­šai ski­riasi. Paklausiau: „Tai čia ne jūsų para­šas?“. Jis išvertė — pasi­rodo, kad čia poe­zija ir nieko bendro su tais paukš­čiu­kais neturi (kalba ėjo apie neap­sa­komą džiaugsmą, patirtą einant iš vie­nos vie­tos į kitą). Tada supra­tau visus tuos rytie­tiš­kus pasi­kar­to­ji­mus — kal­nai, eže­riu­kai, nen­drės, lai­ve­lyje sėdin­tis žmogus ir šalia jų — kali­gra­fija. Viskas yra susi­jungę. Nupiešta tai, ką matoma, o užra­šyta tai, ką jau­čiama. Tuo mane Rytų menas ir veikia.

Labiau patinka japonų, o ne kinų dailė. Ypač aktu­ali yra iš jų per­imta tuš­čios vie­tos prob­lema. Tai yra sun­kiau­sias tapy­bi­nis užda­vi­nys. Tuštumą galima suprasti įvai­riai. Man, bent kai dir­bau juodai-​baltai, svar­biau­sia buvo plokš­tumų — juo­dos ir bal­tos — išdės­ty­mas ir tai, kas tarp jų. Aštrius juodo-​balto kont­ras­tus nuva­ly­da­vau sku­duru ir išgau­da­vau pil­kumą. Tai ir suvo­kiau kaip tam tikrą tuštumą.

Partizanai (1962)

V.P.: 2009 metais Lietuvoje buvo per­leis­tas Jūsų iliust­ruo­tas Anykščių šile­lis. Kokios šio darbo atsi­ra­dimo aplin­ky­bės? Kas apskri­tai Jums svarbu iliustracijose?

P.L.: Anykščių šile­lis atsi­rado anksti, 1952 metais, iš nostal­gi­jos. Kai jau apsi­gy­ve­nau Long Ailende, pama­čiau ten mišką, kuris, aišku, su Anykščių šile­liu neturi nieko bendro. Jame augo tokie ąžuoliu­kai, viena kita kreiva pušelė (šios gal ir buvo kiek pana­šios į lie­tu­viš­kas). Užėjo toks noras ką nors, tai kas, susiję su gamta, pailiust­ruoti. Siekiau lais­vumo. Mūsiškės iliust­ra­ci­jos — medžio, lino rai­ži­niai — yra per daug apgal­vo­tos, sukur­tos dre­ban­čia ranka. Išskyrus V.Petravičių, kuris dary­davo spon­ta­niš­kai. Pagalvojau, kad rei­kia pada­ryti laisvą pie­šinį. Taip, kad jis nevar­žytų. Juk miš­kas yra kaip poe­zija. Jame vis­kas mirga, marga. Kai pra­dė­jau skai­tyti Anykščių šilelį, gal­vo­jau, kad čia apra­šo­mas miš­kas, bet kai įsigi­li­nau, pama­čiau, kad nieko pana­šaus, kad miš­kas pateik­tas kaip Lietuvos isto­rija ir jos žmonės — kad miš­kas gelbsti žmonėms, jeigu šie gelbsti jam ir kaip jis nai­ki­na­mas… Ten yra kai ko dau­giau, nei vien „kal­nai kel­muoti, pakal­nės nuplikę“. Vienas daly­kas iliust­ruo­jant buvo blo­gai, kad buvo galima nau­doti tik dvi spal­vas ir dar jas rei­kėjo atskirti. Taip buvo dėl spau­dos pigumo. Apačioje nau­do­jau spalvą, vir­šuje — pie­šinį. Piešinio netu­rė­jau tol, kol nebuvo pir­mojo atspaudo. Paskui rei­kėjo laukti vie­nuo­lika metų, kol atspaudė. Pradžioje buvo labai daug norin­čių. Bet nebuvo tokių, kurie norėtų patys finan­suoti. Dar blo­giau — jie neno­rėjo duoti kitiems. Taip ta knyga gulėjo ir gulėjo net keliose lei­dyk­lose. Galop knyga užs­t­rigo Draugo redak­ci­joje, kuri turėjo savo spaus­tuvę. Mąsčiau kaip ją atgauti. Žino­jau, kad jeigu pasa­ky­siu, jog noriu ati­duoti kitam, tik­rai neduos. Prisimenu, kad atėjome pas spaus­tu­vi­ninką su Juozu Brazaičiu. Brazaitis atsi­nešė vokiško kon­jako Asbach Uralt butelį. Gerokai jo nugė­rėme. Nugėrėme tiek, kad aš ramiai pasi­ėmiau savo iliust­ra­ci­jas ir nie­kas net nepa­ste­bėjo. Taip pavo­giau savo daiktą. O tada Romuvos lei­dyklą suor­ga­ni­za­vęs Juozas Galminas buvo nusi­pir­kęs lito­gra­fi­jos maši­nėlę, kurioje kaip tik tilpo tokio for­mato pus­la­piai. Paklausiau, ar nega­lėtų atspausti. Tas, apim­tas entu­ziazmo, sako: „Gerai!“. Tad Anykščių šile­lis išėjo 1961 metais. 1966 metais su J.Galminu dar išlei­dome Maironio bala­des. Anykščių šile­lis ir Maironis yra mano išskir­ti­niai darbai.

Šešta­jame dešimt­me­tyje dir­bau įvai­riose Niujorko lei­dyk­lose (Donbleday, Scribners, Random House). Tarp šių išskir­čiau kelis lei­di­nius: kny­gas apie vikin­gus (The Story of Leif Ericson, New York: Grosset & Dunlop, 1954) ir Jeanne‘ą d‘Arc (The story of Joan of Arc, New York: Grosset & Dunlop, 1953) Tai buvo tik­rai rimti dar­bai. Šiose iliust­ra­ci­jose nau­do­jausi vidu­ram­žių minia­tiū­ro­mis. Visgi pra­dė­jau lais­vėti ir pas­kui tokių užsa­kymų dau­giau nebe­no­rė­jau. Taip pat iliust­ra­vau Afrikos pasa­kas (The Mountain Doves and Other African Folk Tales, New York: Manyland Books, 1964), kuriose nau­do­jau tokią štam­pa­vimo, tech­niką, pagrįstą juo­do­mis ir bal­to­mis dėmė­mis. Šiame darbe spren­džiau užda­vinį — kaip iliust­ra­cijų pagalba „suvie­no­dinti“ viso žemyno pasa­kas (nes juk Alžyro, Abisinijos ir pie­ti­nės Afrikos pasa­kos yra visiš­kai skir­tin­gos). Bušmenų pasa­kos pasi­rodė pačios įdomiau­sios. Jos netu­rėjo nieko bendro su aukš­tąja kul­tūra. Jos papras­tos, be pamo­kymų, pil­nos nai­vumo, pasa­koja kaip atsi­rado saulė, žvaigž­dės, žmogus.

Anykščių šile­lis (1961)

V.P.: Kokie esmi­niai tapy­bos bruo­žai? Kuo ji ski­riasi nuo kitų meno rūšių?

P.L.: Kiekviena dai­lės rūšis eina savo keliu. Tapyba yra gimi­ninga bet kokiam dažy­mui. Gali tie­siog dažyti sieną ir pada­ryti labai gra­žią tapybą.

Viskas pri­klauso nuo to, kokią idėją turiu ir kaip noriu išsisakyti.

Pačioje pra­džioje yra dažas. Anksčiau dir­bau tik alie­ji­niais dažais. Kai dirbi su tom „nuo­spau­dom“ arba tik viena spalva, rei­kia nau­doti daug ter­pen­tino, nes turi būti skys­tas dažas. Ilgainiui tapau stip­riai aler­gišku ter­pen­ti­nui ir per­ėjau prie akri­li­nių dažų. Tarp alie­jaus ir akrilo yra dide­lis skir­tu­mas. Akrilas džiūva grei­tai, patį tapymą pagrei­tina (po pen­kio­li­kos minu­čių jau gali „varyti“ ant vir­šaus, nes apa­čia nebe­trukdo, nebe­si­maišo). Neigiama pusė yra ta, kad akri­linė tapyba yra „kie­tesnė“. Su alie­ji­niais dažais leng­viau išgauti per­ėji­mus, sub­ti­lu­mus. Pagrindinis tapy­bos tiks­las yra erdvė. Bet tai jau visai kas kita, nei kla­si­ki­nėje tapy­boje, kuri suvokta kaip lan­gas į gamtą. Tu turi drobę — baltą erdvę — ir ją gali pakeisti kad ir vienu tašku. Manęs daž­nai klaus­davo: „O kaip tu pra­dedi?“. Labai daž­nai neži­no­da­vau, ką dary­siu. Kiti kalba apie tuš­čios drobės baimę. Manęs tokia baimė nie­ka­dos negąs­dino. Žino­da­vau, kad kaž­kaip rei­kia pra­dėti. Vieną brūkšnį duo­da­vau — ir visa balta drobė suir­davo. Kiekvienas vėles­nis pri­si­lie­ti­mas keis­davo erdvę… Kai nebe­ma­ty­da­vau kur toliau eiti — susto­da­vau. Nesustojus galima suga­dinti. Visa blo­gybė, kad tapy­da­mas ne visada suge­bė­da­vau sustoti. Atrodydavo — rei­kia eiti dar toliau. Bet tada, padė­jus papil­domą tašką, pama­ty­da­vau, kad vėl rei­kia eiti toliau. Vienas taš­kas viską suardo ir rei­ka­lauja dar ir dar! Svarbu yra nuta­pyti iki tam tikro taško taip, kad nebe­ga­lė­tum dau­giau nieko daryti. Čia labai gerai yra pasa­kęs P.Picasso, kai jo paklausė to paties: „Tapau tol, kol žinau, ką tapyti. O kai nebe­ži­nau ką tapyti — padedu tapy­bos darbą į šoną. Ten jis gali sto­vėti uždeng­tas kokį pus­metį, tada ati­den­gęs pama­tau, kad jau baig­tas“.

Tapydamas pačioje pra­džioje dar apsi­spręs­da­vau, kokio­mis spal­vo­mis viską dary­siu. Bet vien spal­vos nieko nesako. Svarbiau yra pats tapymo būdas. Manau, kad nuo to tapyba ir pra­si­deda. Galima dažą var­vinti arba tepti, gali nau­doti liniją, galima pla­čiai tepti. Gestas yra ener­gija. Kai dirbi — vis­kas pri­valo judėti. Tapant mažiu­kus for­ma­tus dirba rie­šas. Tapant dides­nius for­ma­tus dirbi iš peties. (Kai tapai iš peties, tie mažiu­kai pra­deda nebe­veikti. Atrodo, kad pabrauki vienu tep­tuku ir viską užbrauki). Tapyboje esama begalė triukų. Dažniausiai tapy­da­vau ant grindų. Su skystu dažu leng­viau­sia dirbti iš vir­šaus. Kitaip plo­nai, skys­tai užtepti dažai slinktų žemyn. Tą, žinoma, galima išnau­doti — aš pats dar ir pavar­ty­da­vau drobę, kad dažai nubė­giotų viso­kiau­sio­mis kryp­ti­mis. Tapybai rei­kia dide­lių, pla­čių tep­tukų ir daug dažo. Bet svar­biau­sia — turi visiš­kai lais­vai mes­tis ir tapyti. Tapydamas esu kaip Kolumbas — išplau­kiu į Indiją, o randu Ameriką. Ir labai daug laivų nuskęsta plau­kiant. Didžiausias malo­nu­mas slypi tame, kad nebe­ži­nai kur eiti ir staiga atrandi kažką visiš­kai neti­kėto. Gaila, kad dabar nebe­ma­tau ir nega­liu tapyti. O akyse matau dau­gybę paveikslų…

V.P.: O kokį paveikslą lai­ky­tu­mėte labiau­siai vykusiu?

P.L.: Vieną turiu savo namuose. Tai juo­dai balta kom­po­zi­cija. Nieko jam pri­kišti nega­liu, bet kai dar regė­jau, mačiau, kad galė­jau dar geriau pada­ryti. Geram paveiks­lui kar­tais terei­kia vieno pri­sė­dimo, alla prima tech­ni­kos. Vienu mostu pada­rai — ir taip ir turi likti.

V.P.: Ar egzis­tuoja toks daly­kas kaip kūry­bi­nės kančios?

P.L.: O, ne! Jeigu kas kan­ki­nasi, tai tegul eina ir kur nors nusi­šauna! Kančios yra ne tapy­bos rei­ka­las, tai yra paties žmogaus rei­ka­las. Toks žmogus kan­kin­sis ir val­gy­da­mas burokų sriubą.

V.P.: Tad, vėl sugrįž­tant prie pir­mojo klau­simo apie meną — ar lai­kote save menininku ?

P.L.: Savęs meni­ninku nelai­kau ir nie­kada nelai­kiau. Esu tik ponas Pranas Lapė, herr Pranas Lapė, mis­ter Pranas Lapė. Tiesiog tapau, todėl, kad to noriu. Tai yra pati geriau­sia gyve­nimo forma — daryk tai, ką tu nori.

Partizanai (1962)

Partizanai (1962)

Augintinių žemė (1984)

Augintinių žemė (1984)