Atgimstanti Lietuva N. Garlando piešiniuose

Lietuva ir Sovietų Sąjunga

Britai nuo seno ir visame pasau­lyje gar­sėja savo humoro jausmu – sub­ti­liu ir rafi­nuotu, vie­to­mis dygiu ir aštriu, kar­tais, atrodo, pavir­šu­ti­nišku, tačiau kabi­nan­čiu giliai-​giliai…

Literatūroje šias savy­bes geriau­siai įkūnija J.K. Jerome’as ir jo Trise val­tyje neskai­tant šuns, pra­mogų pasau­lyje ir kine – R. Atkinsonas, muzi­koje (ten, kur tur­būt sun­kiau­sia išlikti komiš­kam tuo pačiu nenu­si­vul­ga­ri­nant) – kad ir The Beatles… Dailėje dar W. Hogartho pra­dėtą iro­ni­jos ir skep­ti­cizmo tra­di­ciją vėliau (tik jau kito­mis prie­mo­nė­mis) puo­se­lėjo ir puo­se­lėja P. Blake’as, R. Hamiltonas, S. Lucas.

Humoro – šios Dievo dova­nos dėka bri­tai kaip nie­kas kitas yra stip­rūs kari­ka­tū­ros sri­tyje. Ir tai supran­tama – nes kari­ka­tūra be humoro, kaip virta mėsa be drus­kos arba smui­ki­nin­kas be rankų. Galima netgi teigti, jog kari­ka­tūra yra ang­lo­sak­siš­kas išra­di­mas. Tenykštė spauda neįsi­vaiz­duo­jama be tokio daikto, kaip poli­ti­kus ar kas­die­nybę pašie­pian­čių pie­ši­nė­lių. Ūkano­tame Albione, o ne kur kitur, funk­cio­nuoja ir tokios šią dai­lės rūšį kuruo­jan­čios, tyri­nė­jan­čios ins­ti­tu­ci­jos kaip Karikatūros muzie­jus (Londone), Britų kari­ka­tū­ros archy­vas (Kento uni­ver­si­tete) arba Politinės kari­ka­tū­ros drau­gija. O ir B. Caldwello, W. Fawkes’o, Ch. Griffino bei dau­ge­lio kitų pie­šėjų var­dai liu­dija kari­ka­tū­ros kaip vieno sėk­min­giau­sio bri­tiško pro­dukto sėkmę be dides­nių įrodinėjimų.

Lietuviškai pub­li­kai ne visai ir žinoma, kad vie­nas žymiau­sių dabar­ti­nių britų kari­ka­tū­ristų – Nicholas Withycombe’as Garlandas yra susi­jęs su Lietuva. Visų pirma dėl to, kad joje lan­kėsi. Ir net ne vieną kartą, o mažiau­siai tris. Ir dar ir dėl to, kad ne tik lan­kėsi, bet ir piešė. Ir ne bet ką o lie­tu­viš­kas rea­li­jas bei peri­pe­ti­jas. Lietuvių pub­li­kai N. Garlandas turėtų būti žino­mas iš savo kariak­tūrų, kuriose jis vaiz­da­vęs Sąjūdį, V. Landsbergį, M. Gorbačiovą.

Milicininkas ir vilnietis

Kelis žodžius apie patį auto­rių. N. Garlandas yra Sleido meno mokyk­los (tos pačios, kurioje mokėsi ne vie­nas pasau­li­nio meno kla­si­kas) absol­ven­tas, gra­fi­kas ir tapy­to­jas, iliust­ra­to­rius ir komiksų kūrė­jas. Nuo 1966 metų jis dirba laik­raš­tyje Daily Telegraph, bend­ra­dar­biauja su The New Statesman, The Spectator, The Independent ir kita spauda. Pirminius suma­ny­mus dai­li­nin­kas pie­šia 3B minkš­tumo pieš­tuku ant balto A4 for­mato popie­riaus lapo, pas­kui nau­doja plunksną ir tušą, dides­niems plo­tams padengti – tep­tuką. Pasak N. Garlando, juodai-​baltas pie­ši­nys turi tokio veržlumo ir užtaiso, kurio kar­tais trūksta spal­vo­toms kom­po­zi­ci­joms, todėl dau­ge­lis jo kari­ka­tūrų yra ach­ro­ma­tiš­kos. Šiomis savy­bė­mis pasi­žymi ir lie­tu­viški, juodu rašik­liu nup­iešti dai­li­ninko kūri­niai. Dalį pie­ši­nių (tas kom­po­zi­ci­jas kuriose pavaiz­duoti ypač svar­būs momen­tai) meni­nin­kas pakar­tojo dides­niame – A3 for­mate guašo dažais.

Tad dabar konk­re­čiai apie N. Garlandą ir Lietuvą. 1989 metais jis pirmą kartą apsi­lankė šiame iš sovietinės-​totalitarinės sis­te­mos besi­va­da­vu­siame krašte. Pagrindinis aks­ti­nas buvo noras suži­noti: kas, kaip, kodėl. Dailininkas į Lietuvą atva­žiavo su savo bičiu­liu – litvakų kil­mės reži­sie­riumi Jonathanu Milleriu. Kelionė orga­ni­zuota ofi­cia­liai – per Lietuvos TSR Teatro sąjungą. Todėl abu bri­tai ypač daug kon­taktų turėjo su vie­ti­niais teat­ra­lais. Abu vie­šėjo dvi savai­tes. Juos (jiems to pra­džioje nesu­vo­kiant) dar lydė­davo KGB žmonės. Tačiau sis­tema jau braškėjo-​traškėjo, sau­gu­mie­čiai tebuvo palydovais-​šešėliais. Britai jau galėjo eiti ten ir pama­tyti tai, kur ir ką norėjo. Jis bend­ravo ir su Sąjūdžio akty­vis­tais, ir su papras­tais žmonė­mis. Tiesa, matyti mili­ci­ninkų irgi pasitaikydavo…

N. Garlandas sukosi ir tuo­me­ti­nių poli­ti­nių rea­lijų vidu­ryje ir važiavo į pro­vin­ciją. Iš Vakarų pasau­lio atvy­kusį dai­li­ninką kai kas žavėjo. Kai kas – ste­bino ir net juo­kino. Antai – neti­kėta buvo matyti eiles. Piešėjas užfik­savo ne eiles prie cuk­raus ar mėsos, o prie ypač paklau­sios tuo metu pre­kės – spau­dos. Ir ne bet kokios – o Sąjūdžio spaudos.

Eilė prie Sąjūdžio spaudos

Leninas ir Vilnius

Kurčiųjų mokyk­loje

Stebino visa „leni­niana“ ir kito­kia sovie­tinė atri­bu­tika vie­šo­siose erd­vėse. Ir ne tik gat­vėse, bet ir mokyk­lose (N. Garlandas lan­kėsi kurč­ne­by­lių mokyk­loje). Truputį juo­kino dvi­kal­biai gat­vių užra­šai. Pasak su tuo metu bend­ra­vu­siųjų lie­tu­viš­kųjų pažįs­tamų, abu bri­tai netgi kaip suve­ny­rus į Londoną nusi­vežė pačių gat­vių iškabų. Kadangi N. Garlando drau­gas J. Milleris Lietuvoje lan­kėsi ieš­ko­da­mas savo šaknų, N. Garlandas taip pat susi­pa­žino su žydiš­kąja Lietuvos pra­ei­timi. Antai, tuo tikslu pama­tyti žydiš­ko­sios Vilniaus dalies kam­pe­liai, aplan­ky­tas Panerių memo­ria­las, žydų kapi­nės Šiauliuose.

Svarbiausias atgims­tan­čios Lietuvos įvykis, kurį savo aki­mis matė dai­li­nin­kas, buvo atku­ria­ma­sis Lietuvos skautų suva­žia­vi­mas. Juk būtent 1989-​ieji metai yra par­tijų ir visuo­me­ni­nių orga­ni­za­cijų atsi­kū­rimo, stei­gi­mosi epo­cha. Užfiksuoti ir kai kurie svar­būs Atgimimo vei­kė­jai – pavyz­džiui, eko­no­mi­nis Sąjūdžio „ideo­lo­gas“, legen­di­niam 1988 metų bir­že­lio 3 die­nos posė­džiui (tada Mokslų aka­de­mi­joje ir įkur­tas „Lietuvos per­si­tvar­kymo sąjū­dis) pir­mi­nin­ka­vęs Eduardas Vilkas. Vaizduoti taip pat „nekin­tan­tys“ Lietuvos vaiz­dai, tai be ko ji nebūtų savimi – archi­tek­tūra, pamink­lai (kurie Atgimimo metais atsta­ti­nėti arba sta­tyti su ypa­tingu įkarš­čiu), gamta, kul­tū­ri­niai įvykiai (pats žaviau­sias iš jų – rate­liu vaikš­čio­jan­tys „oper­hauso“ klientai).

Stiklų-​Žydų gat­vių kampas

Vilnius-​Getas

Antrojo vizito metu pag­rin­di­nis N. Garlando tiks­las buvo savo aki­mis ste­bėti vasa­rio mėne­sio 24 dieną vyku­sius rin­ki­mus į Aukščiausiąją Tarybą (dau­ge­lio lūkes­čių ir sie­kių dėka tapu­sia Atkuriamuoju Seimu). Dailininkas atkreipė dėmesį į lie­tu­višką tri­spalvę, į dvi­kal­bius užra­šus, į gau­sius rin­kėjų būrius.

Rinkimus lai­mėjo Sąjūdis. Kitą dieną, pir­ma­dienį N. Garlandas lan­kėsi Sąjūdžio būs­ti­nėje sureng­tos spau­dos kon­fe­ren­ci­joje lai­kėtų rin­kimų tema. Ta pačia proga kiek vėliau (26 dieną) aplan­ky­tas ir ana­lo­giš­kas ren­gi­nys dar seno­joje Aukščiausioje Taryboje. Šiame pie­ši­nyje galima atpa­žinti cha­rak­te­ringą tuo­me­ti­nės Vyriausybės spau­dos atstovo – Č. Juršėno silu­etą. Tuometinę dvipra­smišką situ­aciją liu­dija dar iki­rin­ki­mi­niai įvykiai – vasa­rio 23-​ą dieną – Tarybinės armi­jos šven­tės metu Katedros aikš­tėje buvo sureng­tas pike­tas prieš sovie­ti­nių oku­pantų vie­šas demonst­ra­ci­jas. Iš kul­tū­ri­nių ren­gi­nių N. Garlandas ste­bėjo ir daly­vavo pir­mo­joje gru­pės 24 paro­doje parodų rūmuose (netru­kus tapu­siuose Šiuo­lai­ki­nio meno cen­tru). Tai viena svar­biau­sių to meto dai­li­ninkų gru­puo­čių, įsikū­ru­sių kaip viena iš galimų alter­na­tyvų mono­po­lis­ti­nei Dailininkų sąjun­gai. Turbūt to paro­dos ati­da­rymo metu dai­li­nin­kas pabend­ravo ir su lie­tu­viš­ko­sios gra­fi­kos kla­siku R. Gibavičiumi.

Paneriai

Žydų kapi­nės

Skautas skautų sąjun­gos suvažiavime

Trečiąjį kartą kari­ka­tū­ri­s­tas atvyko į Vilnių po Sausio 13-​osios įvykių – vėl, tam, kad pama­tytų pats – kas atsi­tiko Vilniuje. Tai jau buvo vasa­ris ir svar­biausi įvykiai pasi­liko pra­ei­tyje. Tačiau Parlamentą dar juosė bari­ka­dos – buvo užtver­tas Gedimino pro­s­pek­tas, til­tas per Žvėryną. Dar budėjo žmonės. N. Garlandui pavyko per­teikti nera­mią, niū­roką tų dienų atmos­ferą. Ypač ji jau­tėsi, pul­suote pul­savo prie užimto tele­vi­zi­jos bokšto. Vienas iš svar­bes­nių šios vie­tos per­so­nažų – mote­ris, tei­gianti, kad po Sausio 13-​osios ji čia ateina kas­dien. Pro akis nepra­bėgo rusų karei­viai, demonst­ra­ty­viai budėję prie užimto pastato prieigų.

Žvėryno til­tas

Moteris prie tele­vi­zi­jos bokšto

Ypač svar­bus akcen­tas šių metų pie­ši­niuose teko vidi­niam Aukščiausios Tarybos gyve­ni­mui. Tai ir posė­džio metu kal­ban­tis AT pir­mi­ninko pava­duo­to­jas B. Kuzmickas, ir paties pir­mi­ninko V. Landsbergio inter­viu, rengta smė­lio maišų apsup­tyje ar spau­dos kon­fe­ren­cija, ir šach­ma­tais lošian­tys sava­no­riai, ir įsitem­pusi budė­toja su prie ausies pri­kištu ryšio apa­ratu. V. Landsbergis (o ir gar­sioji pro­pa­gan­dinė Pirmininko dujo­kaukė pavaiz­duo­tas keliuose pie­ši­niuose: ši aplin­kybė buvo neat­si­tik­tinė, kadangi port­re­ti­nių škicų dėka kari­ka­tū­ri­s­tas galėjo kurti savo poli­ti­nes kari­ka­tū­ras. O V. Landsbergis (idė­ji­nio M. Gorbačiovo prie­ši­ninko vaid­me­nyje) suš­mė­žavo ne vie­noje iš jų.

Kaip ir anks­tes­niais metais, N. Garlandas ste­bėjo ir kas­die­ninį gyve­nimą. Keli pie­ši­niai sukurti kavi­nėse – nuo anks­tes­niųjų metų ana­lo­giškų pie­ši­nių skir­tu­mas tas, kad net ir juose jau­čiasi nerami, įsitem­pusi to meto žmonių dva­sinė būsena. Iš kul­tū­ri­nių vizitų – tur­būt pats svar­biau­sias – į Šv. Baltramiejaus baž­ny­čią Užupyje, kur S. Kuzma (at)kūrinėjo Vilniaus kated­ros fron­tono skulp­tū­ras. N. Garlandas turėjo gali­mybę ste­bėti iš arti Šv. Elenos veidą.

Landsbergio kari­ka­tūra

Landsbergio spau­dos konferencija

Sausio 13-​osios įvykiai sukrėtė N. Garlandą. Jiems jis pašventė ne tik A4 for­mato albu­mėlį su lini­ji­niais pie­ši­niais, bet ir A3 kom­po­zi­ci­jas, sukur­tas guašo tech­ni­kas. Daugelyje iš jų kar­to­jasi, spal­vi­niu požiū­riu pra­tur­tin­tos, tos sce­nos, kurias meni­nin­kas užfik­savo pir­mi­niuose etiu­duose. Tačiau spalva suteikė naujų nuo­taikų. Šiuose dar­buose ypa­tin­gai jau­čiasi šalčio, apniu­ku­sių dienų atmos­fera, kuri tvy­rojo tomis dienomis.

Moteris prie TV bokšto

Desantininkas

Žvel­giant for­ma­liai, šie pie­ši­niai tik­rai nėra pri­skir­tini kari­ka­tū­ros žanrui. Tai rep­or­ta­ži­niai eski­zai. Žaliava būsi­miems dai­li­ninko dar­bams. Jo idėjų fun­da­men­tas. Ne vie­nas pro­fe­sio­na­las vadi­na­mam „ran­kos įmuši­mui“, „pra­si­g­ro­ji­mui“ kuria kažką pana­šaus. Daugelis vaiz­duo­jamų dalykų yra rimti – tokie, kokia buvo fik­suo­jama epo­cha (kar­tais ne per daug rimta). Tačiau pag­rin­di­niai plas­ti­niai ele­men­tai – juoda linija ir bal­tas fonas, gyvas, eks­p­re­syvi linija, šiek tiek kres­no­kos, „užap­va­lin­tos“ figū­ros yra sko­lingi kari­ka­tū­ros sričiai.

Tame ir slypi N. Garlando pie­ši­nių uni­ka­lu­mas – vaiz­duo­ja­mas lie­tu­viš­kai pub­li­kai labai svar­bius ir aktu­alius įvykius, jis suge­bėjo į juos pažvelgti per savo – gra­fiko, tapy­tojo ir rašy­tojo, tačiau svar­biau­sia – kari­ka­tū­ri­sto prizmę ir suteikti jiems tru­pu­tėlį svei­kos, iš šono žvel­gian­čios, iro­ni­jos. Svarbūs šie pie­ši­niai ir doku­men­tine prasme – visgi jie įrodo, jog pie­ši­nys sugeba pama­tyti tai, pro ką pra­slysta negyva ir abe­jinga foto apa­rato kamera. Juoda linija bal­tame fone ir kele­tas spalvų pagauna pag­rin­dinę nuo­taiką, per­so­na­žus, jų cha­rak­te­rius bei išgyvenimus.

Žodžiu, lie­tu­vių žiūro­vai, meno bičiu­liai ir var­to­to­jai yra stip­riai pama­lo­ninti – per savo drau­gus (konk­re­čiai – Raimundą Sadauskienę, kuri ver­tė­javo meni­nin­kui visų trijų jo vizitų Lietuvoje metu) N. Garlandas pado­va­nojo šiuos pie­ši­nius Lietuvai. 2010 sausio-​vasario mėne­siais jie eks­po­nuo­jami Molėtų krašto muzie­juje, toliau gal­būt keliaus per kitas mūsų vals­ty­bės vie­tas (pana­šiai kaip keliavo pats dai­li­nin­kas), o galu­tinė jų sto­telė turėtų būti Lietuvos nacio­na­li­nis muzie­jus – pag­rin­dinė Lietuvos isto­ri­jos eks­po­natų ir liu­di­ninkų sau­gykla. Telieka pasa­kyti ačiū menininkui.

Kavinėje

Landsbergio dujo­kaukė

Tarybinės armi­jos diena