Kas nužudė Amandą Palmer? Punk’as, cabaretas ir dinamika

„Aš neesu tiks­lin­gai paga­min­tas pro­duk­tas, aš asme­nybė, žmogus, aš bend­rauju su mano muzi­kos ger­bė­jais, šneku su jais, palai­kau ryšį. Neesu viena iš tų žvaigž­džių, kuri turi mili­joną fanų ir neturi su jais jokio ryšio. Todėl žmonės, kuriems patinka mano muzika, jie nori būti įtraukti į mano aplinką, padėti man tęsti muzi­kinį kelią, bent kaž­kuo pri­si­dėti — ar aplan­kyti mano pus­lapį, ar nusi­pirkti marš­ki­nė­lius, knygą, cd, ateiti į kon­certą — nesvarbu. Jie tie­siog supranta, jog taip kaip jiems rei­ka­linga mano muzika, taip man rei­ka­linga jų pagalba, kad gebė­čiau išgy­venti ir tęsti ką darau. Mano manymu, arti­miausi penki metai panai­kins tar­pi­nin­kus tarp muzi­kanto ir jo klau­sy­tojo, o tokios ten­den­ci­jos kaip pop dai­ni­nin­kai, garbė ir mai­šai pinigų tie­siog taps atgy­vena.“ — Amanda Palmer.

Prieš keletą metų Amanda tapo žinoma kaip dueto gru­pės „The Dresden Dolls“ voka­listė. Kartu su Brian Viglioneu užvaldę jau­nimą savo kūry­biš­kumu, maiš­ta­vimu, įvaiz­džiu, stip­riu vokalu, nepa­kar­to­ja­mais būg­nais, teat­ra­liš­kumu bei viso­kio­mis akci­jo­mis, grupė išpo­pu­lia­rėjo alter­na­ty­vios muzi­kos sce­noje ir surengė nema­žai turų. Tuo metu „The Dresden Dolls“ buvo ir mano mėgia­miau­sių gru­pių gro­tuve, tad labai nudžiu­gau po keleto metų atsi­mi­nusi Amandos Palmer vardą bei pama­čiusi, jog dai­ni­ninkė tęsia savo karjerą, tik šį kartą deja solo karjerą.

Amanda Palmer solo 2009

Amanda Palmer ir Brian Viglione 2005 (The Dresden Dolls)

Palyginus du, net ir tema­tika pana­šius kūri­nius, galima paste­bėti skir­tu­mus tarp anks­tes­nės ir dabar­ti­nės Amandos Palmer kūry­bos. Nors vie­name inter­viu, paklausta apie išsi­sky­rimą su Brian Viglione, dai­ni­ninkė tei­gia, jog jie vie­nas kito nesu­prato, o jų tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mas buvo tarsi vedu­sios poros, kuri neuž­si­ima seksu, tačiau nerei­kia būti eks­pertu norint paste­bėti, jog „The Dresden Dolls“ buvo savo ener­gija ir skam­be­siu dėmesį trau­kian­tis duetas, labiau­siai žavin­tis nova­to­riš­kumu bei pro­fe­sio­na­lumu. Energija Amandos Palmer kūry­boje išliko, tačiau nebe­liko būgnų, juos pakeitė kar­tas nuo karto į dai­ni­nin­kės kom­po­zi­ci­jas įsiter­pian­tys sty­gi­nių garsai.

Bet kokiu atveju „nura­šyti“ dabar­ti­nės meni­nin­kės kūry­bos nedrįstu. Labiausiai žavi išli­kęs, nenu­sal­din­tas atli­kė­jos bal­sas, tona­ci­jos, reiš­kia­mas cha­rak­te­ris. Taip pat nega­lė­čiau pra­leisti ir dainų žodžių, kurie tiek anks­tes­niame kūry­bos etape, tiek esa­ma­jame pama­lo­nina taik­liu sąmoju, iro­nija bei atvi­rumu, sutei­kia gali­mybę pain­ter­pre­tuoti ir pasi­mė­gauti tarsi skai­ty­tu­mei gerą ir švie­žią pro­zos kūrinį.

Viena svar­biau­sių rolių Amandos kūry­boje sudaro jos įvaiz­dis ir filo­so­fija. Kai kurios meni­nin­kės cita­tos, dai­nos ir poel­giai duoda suprasti, jog muzika tai tik viso dide­lio suma­nymo dalis. Įsiminė vie­name inter­viu skai­ty­tas Amandos Palmer pasa­ky­mas, jog pasi­kei­ti­mai atsi­randa ne tuo­met kai pra­šai lei­dimo atlikti tam tikrą veiksmą, bet kai atsi­pra­ši­nėji jau jį įvyk­dęs. Na ir iš tiesų, toks saki­nys gali tiks pas­ka­tinti įgyven­dinti savo idėją, pasi­prie­šinti, nenu­si­leisti, žaisti ugnimi. Pačiai atli­kė­jai atsi­pra­ši­nėti taip pat tenka, Amanda daž­nai nesi­laiko tai­syk­lių, sie­kia mak­si­ma­lių rezul­tatų, mažai krei­pia dėmesį į aplin­ky­bes ar galima/​negalima žaidimus.

Naujasis Amandos albu­mas pava­din­tas „Who kil­led Amanda Palmer“ neat­si­tik­ti­nai — tai žodžių žais­mas su „Twin Peaks“ serialu, kuriame aiš­ki­na­masi kas nužudė Laura Palmer. Greta naujų dainų buvo išleisti ir video kli­pai, kurie sudaro bendrą isto­riją, taip pat išleis­tas ir foto albu­mas, jame Amandos lavo­nas vaiz­duo­ja­mas skir­tin­guose pasau­lio kam­pe­liuose. Knygą sudaro Kyle Kassidy nuo­trau­kos ir Nail Gaiman kur­tos istorijos.

Video kli­pus ver­tin­čiau vidu­ti­niš­kai, anks­tes­nieji „The Dresden Dolls“ muzi­ki­niai kli­pai labiau atskleidė abiejų atli­kėjų asme­ny­bes, pasi­rink­tas mimų įvaiz­dis labai gerai atskleidė ne tik muzi­ki­nius gru­pės suge­bė­ji­mus, bet ir labai savo­tišką atmos­ferą. Galima sakyti pasi­trau­kęs būg­ni­nin­kas kartu išsi­nešė ir kaba­reto dvasią.

Visgi pati atli­kėja nedaug tepa­si­keitė, tos pačios iššau­kian­čios, išraiš­kin­gos povy­zos, atpa­lai­duoti jude­siai pasi­ti­kė­ji­mas savimi, apnuo­gin­tas kūnas. Vienas pas­ku­ti­niųjų visus nuste­bi­nu­sių atli­kė­jos žings­nių buvo jos pasi­rin­ki­mas per turą nak­voti ir val­gyti ne bran­giuose vieš­bu­čiuose, bet pas savo ger­bė­jus. Ji tie­siog krei­pėsi tie­siai į fanus, na o jie savo ruožtu parū­pino dai­ni­nin­kei visko ko tik rei­kėjo. Amanda sakanti, jog nušovė du kiš­kius vienu šūviu — sutaupė mil­ži­niš­kas sumas ir pui­kiai pra­leido laiką.

Apibūdinti nau­jąjį Amandos albumą labiau­siai tiktų du žodžiai — dina­miš­kas ir tam­sus. Dinamika labai jun­tama skir­tin­guose kūri­niuose, kurie svy­ruoja nuo anks­tesnę kūrybą pri­me­nan­čio kaba­re­ti­nio punk’o iki lyriškų kla­vi­ši­niais atlie­kamų tekstų ir pop muziką pri­me­nan­čių nuo­tai­kingų kūrinių.

O tamsą įvar­din­čiau kaip nuo kūry­bos pra­džios išli­kusį dai­ni­nin­kės bruožą. Visos dai­nos, nuo­tai­kin­gos ar ne, turi savo­tišką pikt­džiu­giš­kumą, iškry­pimą, žais­min­gumą, pasi­prie­ši­nimą, tai pava­din­čiau Amandos Palmer kūry­bos tam­siąja puse. Būtent šis bruo­žas ir daro ją patrauk­lia iki šiol, žinoma, nega­lima neigti, jog „The Dresden Dolls“ daug labiau atspin­dėjo alter­na­ty­vio­sios muzi­kos dva­sią, tačiau ir dabar­tinė dai­ni­nin­kės kūryba, nors turi šiek tiek sal­daus prie­sko­nio, išlieka patraukli, iro­niška ir svar­biau­sia keista.

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >