Mirusiųjų istorijos iš K. L.

Kitimai tvir­tai api­brėž­toje temoje ska­tina domė­ji­mąsi — žiūri į juos su įtarimu ir lauki arba revo­liu­ci­jos, arba evo­liu­ci­jos. Ne visa­dos pasi­seka surasti nuo­sek­liai pil­domą fil­mo­gra­fiją, kurios atski­ras dalis būtų galima paly­ginti ir duoti “patobulėjo/​nesąmonė” išri­šimą. Bandymai dirbti su skir­tin­gais žanrais ir idė­jo­mis subu­ria chao­tišką kom­pa­niją, kurioje tarp minios giliad­va­sių irgi paslap­tin­gos pra­ei­ties herojų klai­džioja kele­tas pras­tai paga­mintų monstrų, o neto­liese susuk­tas pse­udo­do­ku­men­ti­nis siaubo fil­mas kon­ku­ruoja su roman­ti­zuota biog­ra­fine drama. Iš tik­rųjų, ši įvai­rovė nurodo, kad reži­sie­rius turi (ar nori turėti) gebė­jimą kal­bėti apie rūpi­mus daly­kus, tam panau­do­da­mas skir­tin­gus raiš­kos būdus. Bet visgi, pastan­gos iš esmės išnag­ri­nėti vieną ar kelias pag­rin­di­nes temas dar­bams sutei­kia gylio, o ste­bin­tiems — gali­mybę nerti iki išgry­nin­tos minties.

Konstantinas Lapušanskis (Константин Лопушанский) savo fil­mais sako: pasau­lis bai­giasi; žiūrim, ką turim. Iš tiesų, nela­bai yra į ką žiūrėti — beveik visi jo dar­bai yra dau­giau ar mažiau linkę į apo­ka­lipsę. Nemažai pos­ta­po­ka­lip­ti­nių kūri­nių žmogų vis dar bando įvar­dinti to pasau­lio val­dovu. K. L. kyla klau­si­mas — ar verta dar kartą ban­dyti, matant tai, kas vyksta dabar? Vertės pra­din­gi­mas bana­lumo fies­tose, kai egois­ti­nis vei­kimo būdas tampa vie­nin­te­liu, nebež­mo­giš­ku­mas padeda iškilti nie­ki­nėse, bet visuo­ti­nai svar­biose sis­te­mose. Suvienodėjusi zom­biška kariuo­menė pamažu deg­ra­duo­jan­čiu inte­lektu. Galbūt 7 sekun­dės, kurios atski­ria žmoni­jos egzis­ta­vimą nuo sunai­ki­nimo nėra atsi­tik­ti­nu­mas, todėl tie­siog rei­kia palaukti geriant kavą ir lėtai skaičiuojant?

Tematika ir vizu­a­li­nis kryp­tin­gu­mas natū­ra­liai nurodo reži­sie­riaus gau­tas įtakas. Visiškai banalu dar­kart pri­minti p. Andrėjų, su kuriuo norom neno­rom lygi­nami beveik visi reži­sie­riai, dirbę Rusijos apy­lin­kėse ant­roje pra­eito amžiaus pusėje. Ypač žinant, kad nag­ri­nė­ja­mos idė­jos arti­mos “Stalkeriui” (kas, beje, natū­ralu, nes fil­muo­jant jį K. Lapušanskis dirbo asi­stentu). Pasistengus galima net pri­tempti tie­sio­gi­nio pavel­dė­jimo teisę. Palikimu gau­tas ir Arkadijaus/​Boriso Strugatskių duetas — tiek A. Tarkovskis, tiek ir K. Lapušanskis yra dirbę su jų kūryba. Gebėjimas mani­pu­liuoti tuo, kas gauta iš mora­li­nių pro­tė­vių, nurodo paties kūrėjo galią — svarbu, kaip atsi­ren­kama esmi­niai daly­kai ir kaip savi­tai jie vaiz­duo­jami. K. Lapušanskis turi braižą ir, nau­do­da­ma­sis tuo, dėsto savo tie­sas. Kaip minėta, dau­gu­moje jo darbų gili­na­masi į žmoni­jos deg­ra­da­vimą. Filmus “Mirusiojo laiškai”(1986) ir “Bjauriosios gulbės”(2006) galima lai­kyti labiau­siai api­brė­žian­čiais reži­sie­riaus idėjų šiuo klau­simu kiti­mus. “Mirusiojo laiš­kai” yra pir­ma­sis jo pil­na­met­ra­žis, o “Bjauriosios gul­bės” — kol kas nau­jau­sias darbas.

“Mirusiojo laiš­kai” (Письма мёртвого человека) (1986) — dis­to­pija apie atomu išva­lytą pasaulį. Išlikusieji gyvena pože­mi­nėse slėp­tu­vėse, ban­dy­dami vie­naip ar kitaip nesu­nai­kinti žmogiš­kumo, nors visa būtis — ney­pač juo­kinga buvu­sio gyve­nimo paro­dija. Stengiamasi išlai­kyti iš anks­čiau liku­sias socia­li­nes struk­tū­ras, bet visiš­kai suvo­kiama, kad vil­ties nėra, ir tik­rai nėra ko laukti. Pagrindinis vei­kė­jas — buvęs moks­li­nin­kas — visgi bando susi­kurti iliu­ziją ir rašo laiš­kus savo sūnui Erikui, nors nėra tikė­tina, jog šis liko gyvas. Tai yra laiš­kai iš miru­siojo — žmoni­jos isto­rija bai­gėsi. Išlikusios jos deta­lės dar ban­dys kurti kažką naujo, nes “žmogus gali pri­prasti prie visko, jeigu jis kvėpuoja”.

http://​www​.you​tube​.com/​w​a​t​c​h​?​v​=​y​h​Q​K​V​-​M​o​kEY

“Mirusiojo laiš­kai”

Chaotiškumas ir tamsa ant griu­vė­sių, apsem­tos knygų stir­tos, mato­mos pro dujo­kau­kes, iš kurių sklin­dan­tys dusu­liai skel­bia apo­ka­lipsę. Monologai būdingi reži­sie­riui — stip­rūs filo­so­fi­niai svars­ty­mai ski­riami tai numa­no­mam Erikui, tai nema­to­mai spaus­di­nimo maši­nė­lei, tai kartu pie­tau­jan­tiems. Aplinkui Rolano Bykovo (Pолан Бы́ков) moks­li­ninką sėdin­tieji įtikina ne mažiau nei jis pats. K. Lapušanskis beveik visuose savo fil­muose geba iš akto­rių išspausti stip­ro­kus per­so­na­žus, gal­būt dėl to atsi­randa tvir­tas ryšys ir ilga­lai­kis bend­ra­dar­bia­vi­mas — nema­žai pir­mą­jame jo pil­na­met­ra­žiame pasi­ro­džiu­sių akto­rių rodosi ir vėles­niuose dar­buose (pavyz­džiui, Jozifas Rylkinas taip pat vai­dino filme “Muziejaus lan­ky­to­jas” (Посетитель музея,1989), Viktoras Michailovą ir Norą Grijakolovą galima pama­tyti “Rusiškoje sim­fo­ni­joje” (Русская симфония,1994).

“Bjauriosios gul­bės”

“Bjauriosios gul­bės” (Гадкие лебеди) (2006) — gana pana­šaus turi­nio isto­rija, iš esmės besi­ski­rianti koky­biš­kes­niu patei­kimu ir tuo, kad idė­jos kiek labiau subran­din­tos. Nemažai “Mirusiojo laiš­kuose” nau­dotų vizu­a­li­nių spren­dimų turi ati­tik­me­nis čia. Pavyzdžiui, “Bjauriosiose gul­bėse” vaiz­duo­jama vaka­rienė apsem­tame res­to­rane turi pana­šumų su “Mirusiojo laiškų” skai­tykla. Siužetas taip pat remiasi pana­šiais taš­kais: “Bjauriosios gul­bės” — isto­rija apie tėvą, kuris vyksta susi­tikti su dukra. Mergaitė mokosi Tašlinske — mieste, kuriame dėl nepa­aiš­ki­namų prie­žas­čių visą laiką lyja; jos mokykla skirta itin dide­lius gabu­mus turin­tiems vai­kams. Mokytojai — keis­tos muta­vu­sios būty­bės, genia­lios, bet sun­kiai supran­ta­mos dėl savo skel­biamų prin­cipų. Iškyla tra­di­cinė “mes — jie” priešprieša, bru­ta­lu­mas prieš kito­kio pasau­lio versiją.

Abu fil­mus vie­nija melan­cho­lija ir savo­tiš­kas ste­bė­ji­ma­sis tuo, kas vyksta. Kartais per mažai moty­vuo­ja­mas veiks­mas, isto­rija nepil­nai “išri­šama”, palie­kant ste­bė­to­jams išrasti patiems, kodėl, pavyz­džiui, pra­si­dėjo ano­ma­li­jose Tašlinske. Galbūt tai net nėra labai svarbu — vaiz­das tik papil­doma prie­monė, sujun­gianti mono­lo­gus. Jais tie­siai (kar­tais net per­ne­lyg tie­siai) išdės­to­mas požiū­ris į pūnan­čią žmoniją. Atmosfera K. Lapušanskio fil­muose sus­le­gia, pri­spau­džia ir lie­pia kurį laiką pagal­voti apie tai, kas buvo pasa­kyta. Jis jau dau­giau nei dvi­de­šimt metų apie tai gal­voja — matyt tema verta pasigilinimo.

K. Lapušanskis gimė 1947 metais Ukrainoje. Galima spėti, jog ato­minė ava­rija buvo vie­nas ryš­kes­nių tema­ti­kos ir apskri­tai kūry­bos varik­lių, kadangi pil­na­met­ra­džio kino kūrino eta­pas jo gyve­nime pra­si­dėjo pra­ėjus porai metų po spro­gimo. Anksčiau jis stu­di­javo smuiko spe­cia­lybę, taip pat domisi filo­so­fija. Yra reži­sie­rius ir sce­na­ris­tas, dau­ge­lis jo filmų sce­na­rijų yra adap­ta­ci­jos arba kūryba.

Interviu su reži­sie­riumi (rusų k.) čia.

Režisieriaus tink­la­la­pis.

Apie autorių:

Ilona Klimaitytė
Renginių organizavimas, rašymas ir gardus alus visą laiką buvo Ilonos mėgstamiausi užsiėmimai, sklandžiai papildantys vienas kitą. Greta jų – domėjimasis postindustrine muzika, antropologija ir kreivu kinu. Šiuo metu ji baigia kultūros istorijos ir antropologijos studijas ir daro tyrimą apie industrinę elektroninę muziką Lietuvoj... Skaityti toliau > >