Sapnų mašina/​Dream Machine. Pokalbis su Jolanta Mikulskyte

J. Mikulskytės paroda
Karolio Sabeckio nuotrauka

Vasario antrą dieną Vilniaus gra­fi­kos meno centro gale­ri­joje „Kairė-​dešinė“ buvo ati­da­ryta gra­fi­kės Jolantos Mikulskytės pro­jekto „Sapnų mašina/​Dream Machine (gra­fi­nis kalei­do­s­ko­pas)“ paroda. Teigiama išanks­tinė nuo­monė pas­ka­tino nedve­jo­jant apsi­lan­kyti paro­doje dar tą pačią dieną. Akys buvo pasi­il­gu­sios mono­ch­ro­mi­nės, sim­bo­liais žaidžian­čios gra­fi­kos, taip pat norė­josi išvysti kažką švie­žio. Su tokio­mis min­ti­mis ir per­žen­giau gale­ri­jos slenkstį, kur dar nė neuž­li­pus iki tikslo gir­dė­josi rami muzika ir vos mato­mai mir­gėjo švie­sos blyks­niai, žadan­tys kažką netikėto.

Tie blyks­niai pri­klauso sapnų maši­nai, kurios mecha­nizmą sukūrė rašy­to­jas, keliau­to­jas, alche­mi­kas Brion Gysin kartu su Ian Sommerville. Tai – ant pate­fono besi­su­kan­tis cilind­ras su sis­te­min­gai išpjau­to­mis ert­mė­mis ir švie­sos šalti­niu. Cilindrui sukan­tis toly­giai sklinda švie­sos impul­sai, vei­kian­tys ste­bė­to­jus. J. Mikulskytės paga­min­tai sapnų maši­nai paro­doje suteik­tas svar­bus vaid­muo – čia ji tampa paro­dos ašimi, papildo, dali­nai per­ku­ria vaiz­dus ir netgi hip­no­ti­zuo­jan­čiai ramina. Jos dėka paveiks­lai tampa kalei­do­s­ko­piš­kai inte­rak­ty­vūs ir gyvi.

Siūlau neilgą inter­viu su pačia autore Jolanta Mikulskyte nau­jos per­so­na­li­nės paro­dos tema.

J. Mikulskytės paroda
Karolio Sabeckio nuotrauka
J. Mikulskytės paroda
Karolio Sabeckio nuotrauka

Koks šios paro­dos tiks­las? Ką norima ja pasa­kyti lan­ky­to­jams ar netgi visuomenei?

„Kaip jau minė­jau, sie­kiau išeiti už to vadi­namo rėmo, todėl paroda ir tapo insta­lia­cija. Kaip ir pri­dera paveiks­lus demonst­ra­ty­viai surė­mi­nau, tačiau švie­sos efek­tas ir ypač pašvie­ti­mai, tokia šiek tiek teat­rinė šviesa buvo skirta pra­tęsti pro­jekto pabaigą. Manau, man pavyko tai įgyven­dinti. Labai akcen­ta­vau siu­žeto svar­bos nebu­vimą. Tuos paveiks­lus sunku vadinti isto­ri­jo­mis. Darbuose nevaiz­duoju siu­žeto ar pasa­ko­jimo, neno­riu kurti paveikslo su kaž­ko­kiais susap­nuo­tais hero­jais, reiš­ki­niais, kaip tik tai yra tarsi smulk­me­nos. Tiesa, vienu metu buvau šiek tiek netgi išsi­gan­dusi, gal mėnesį prieš parodą susi­mąs­čiau, jog toks kūry­bos būdas man nebū­din­gas. Aš visą laiką kūriau spal­vo­mis, galų gale netgi tech­no­lo­gi­jo­mis visai kito­mis, bet po to suvo­kiau, jog rezul­ta­tas atspindi mano siekius.“

Kokią emo­ciją norė­jote per­duoti žiūro­vams? Kaip Jūsų manymu šie dar­bai galėtų veikti stebėtojus?

Ištiesų tikė­jausi per­duoti ramybę. Kai kurie dar­bai gal­būt akty­vūs, bet kadangi rin­kausi deta­les, mano manymu jie turėtų būti sutei­kian­tys ramy­bės jausmą, lei­džian­tys apsi­va­lyti, jeigu tai tik įmanoma. Ir ta pati atmos­fera – nesku­bė­ji­mas, toks mono­to­niš­kas 45 kartų per minutę apsi­su­ki­mas, švie­sos žais­mas ir netgi pati slo­pesnė šviesa turėtų teikti ramybę. Be abejo, kiek­vie­nas gal­būt mato visai kitaip, nes, pavyz­džiui, tie vaiz­di­niai, kurie man atrodė labiau­siai opti­mis­tiški, mano gyve­nimo drau­gui pasi­rodė kaip tik labiau­siai sle­gian­tys. Viskas pri­klauso nuo asme­ni­nių išgy­ve­nimų. Žiūrė­dama į ban­gi­nio uodegą, aš matau gerą, ramų van­de­nyną, o kitas žmogus gal­būt mato užg­riū­van­čią ban­gi­nio dydžio problemą.

J. Mikulskytės paroda
Karolio Sabeckio nuotrauka
J. Mikulskytės paroda
Karolio Sabeckio nuotrauka

Kurti remian­tis sapnų maši­nos įvaiz­džiu buvo sena, ar spo­na­tniš­kai gimusi idėja?

„Jei sąži­nin­gai, šią idėją bran­di­nau apie pora metų. Galbūt pra­džioje įsivaiz­da­vau šiek tiek kitaip, didesnę, neka­me­rinę erdvę, gal­būt didesnį for­matą. Iki šios paro­dos neeks­po­na­vau savo darbų ilgą laiką, šį lai­ko­tarpį galima būtų įvar­dinti tam tikra pauze. Bendrose paro­dose daly­vau­da­vau, bet šiai, nau­jai paro­dai sukurti, išties rei­kėjo laiko.“

Kiek laiko kūrėte šiuos dar­bus? Turiu ome­nyje laiką nuo idė­jos iki įgyvendinimo.

„Detaliau pra­dė­jau gal­voti prieš pusan­trų metų, o įgyven­di­nau per pas­ku­ti­nius metus. Jei jau visai apie tech­no­lo­gi­nius daly­kus kal­bė­tume, tai patiems spren­di­mams šiek tiek įtaką darė tai, kad pra­dė­jau dirbti su drau­giška aplin­kai ir kūrė­jui tech­nika, tuo metu lau­kiausi vaiko.“

J. Mikulskytės paroda
Karolio Sabeckio nuotrauka
J. Mikulskytės paroda
Karolio Sabeckio nuotrauka

Ar objek­tai, deta­lės, kuriuos vaiz­duo­jate savo dar­buose, Jums yra asme­niš­kai svarbūs?

„Taip, tik­rai, tai yra svarbu. Tiesą pasa­kius, aš sun­kiai įsivaiz­duoju, kaip būtų galima ope­ruoti nesvar­biais daly­kais. Viskas buvo ilgai gal­vota, per­gal­vota, atsi­jota, galų gale patys paveiks­lai – nemažą jų skai­čių anu­lia­vau iki paro­dos. Jie atrodė tarsi ne toje erdvėje.“

Gal teko pačiai išban­dyti sapnų maši­nos poveikį? Negi ji tik­rai veikia?

„Taip, teko. Ji tik­rai vei­kia. Šiam vei­ki­mui rei­ka­linga rami aplinka, geriau­sia būtų sėdėti prie­šais sapnų mašiną. Tik norė­čiau pabrėžti, kad sapnų maši­nos auto­rystė – ne mano. Ši, esanti paro­doje, mano pada­ryta pagal realų brėžinį.“

Galbūt nutol­sime nuo paro­dos temos, bet norė­čiau paklausti – kokia Jūsų nuo­monė apie dabar­tinę gra­fi­kos meno situ­aciją Lietuvoje?

„Aš manau, kad gra­fika šiuo metu išgy­vena labai neblogą lai­ko­tarpį. Yra ir vyres­nioji karta, kuri šauniai kuria bei ren­gia paro­das, ir jau­noji karta, žmonės, kurie dar netgi stu­di­juoja, yra gabūs, malonu ste­bėti jų kūry­bos kelią. Galų gale gra­fika pra­dėjo nutolti nuo kaž­ko­kio vie­na­reikš­mio vaiz­da­vimo, mano nuo­mone, ji tampa visiš­kai kito­kia, nei kad buvo prieš dešimt metų.“

Dėkoju už atsa­ky­mus ir pui­kią parodą.

Paroda veiks iki vasa­rio 20 d. (gale­rija „Kairė-​dešinė“, Latako g. 3), tad dar turite laiko joje apsi­lan­kyti. Rekomenduojame.

J. Mikulskytės paroda
Karolio Sabeckio nuotrauka
J. Mikulskytės paroda
Karolio Sabeckio nuotrauka
J. Mikulskytės paroda
Karolio Sabeckio nuotrauka
Kristina Alijošiūtė
Apie autorių:
Kristina Alijošiūtė
Kristina Alijošiūtė yra Meno Duobės straipsnių redaktorė ir tinklaraštininkė, taip pat prisidedanti dizaino darbais. Daugiausia dėmesio ji skiria kokybei ir tematikų aktualumui, bet ne ką mažiau vertina motyvuotą ironiją bei gebėjimą išsiskirti. Rašymas jai visuomet buvo labiau pomėgis, nei pareiga. Gerbia nebijančius rašyti su... Skaityti toliau > >
Šis įrašas publikuotas kategorijoje: Interviu, Vaizdas
Tavo Komentarų vieta Skaityk - Reaguok
Jei išdrįsi
  • ieva
    vasario 8, 2010
    8:50 am

    Smagus inter­viu, tik noriu pasi­tei­rauti, gal kas patikl­sins, kurios čia gra­fi­kos tech­ni­kos yra “drau­giš­kos aplin­kai ir kūrė­jui”? Baigiau gra­fiką ir nesu­mąs­tau nei vie­nos. Na, nebent sausa adata, bet ir tai ne visais eta­pais. M?

  • armat
    vasario 8, 2010
    10:54 am

    Na, pati asme­niš­kai dar per mažai gra­fi­koje išban­džiau ir nega­liu objek­ty­viai ver­tinti, bet autorė minėjo foto­tech­niką. Parodos apra­šyme tiek pačioj gale­ri­joj, tiek gale­ri­jos pus­la­pyje yra minima, kokios tiks­liai tech­ni­kos buvo nau­do­tos, tai neno­rė­jau kar­to­tis be rei­kalo. Manau, kad J. Mikulskytė rin­kosi tie­siog bent kiek mažiau kenks­min­gas tech­ni­kas ar prie­mo­nes lygi­nant su kito­mis. Pati pamenu, kad gra­fi­kos užsi­ėmi­muose netu­rė­dami trau­kos spin­tos nau­do­jom kaž­ko­kią silp­nesnę, melsvą prie­monę plokš­te­lėms ofor­tui paruošti. Matyt, yra kokių alter­na­tyvų. Bet kai esi bai­gus konk­re­čiai gra­fiką, tur­būt tiks­liau žinai tuos dalykus :)

  • Jolanta
    vasario 8, 2010
    11:45 pm

    Sveiki,

    Ieva, estam­pai atlikti foto­po­li­me­ri­nės gra­viū­ros ir sau­sos ada­tos tech­ni­ko­mis. Visos plokš­tės spaus­din­tos “van­de­ni­niais” Akua Intaglio gilia­spau­dei gra­fi­kai skir­tais dažais– tai man buvo/​yra ypač aktu­alu– galė­jau (galiu) dirbti namuose– nenau­doju švini­nių dažų, nerei­kia ir ter­pen­tino…), Jei įdomu, galite pasi­skai­ti­nėti: http://​www​.water​ba​se​dinks​.com/​a​k​u​a​-​i​n​t​a​g​lio)
    Jokiu būdu neiš­si­žadu oforto, ar lito­gra­fi­jos tech­nikų, tie­siog šiuo periodu tai– ne man.
    Gražių dienų,
    jolanta