Teatras tai visų pirma žmonių kolektyvas: pokalbis su režisieriumi Stanislovu Rubinovu

Nuotrauka: Gintaras Česo­nis

Vasario 22 dieną Kauno Kameriniame teatre vyko reži­sie­riaus, Kauno kame­ri­nio teatro įkūrėjo bei meno vadovo Stanislovo Rubinovo jubi­lie­ji­nis vaka­ras. Režisierius šventė 80-​ąjį gim­ta­dienį bei savo kūry­bi­nės veik­los 60-​metį.

Dažnai iš žmonių, o dar daž­niau iš teatro žmonių išgirstu, jog Kauno kame­ri­nis teat­ras turi kaž­ko­kią malo­nią, šildan­čią, kūry­bišką aurą. Tuo įsiti­ki­nau ir pati. Kiek kartų man jau teko sėdėti die­nos metu fojė ir klau­sy­tis malo­nios tylos, kurią kar­tas nuo karto suvir­pina sce­noje berep­e­tuo­jan­čių akto­rių bal­sai. Kiek kartų jau teko ateiti į teatrą ir pajusti šiltą, drau­gišką ir netgi šeimy­nišką atmos­ferą. Pasak Kauno kame­ri­nio teatro reži­sie­riaus Stanislovo Rubinovo, patį žodį teat­ras galima suprasti labai įvai­riai. Tai gali būti pasta­tas, tai gali būti ir žmonių kolek­ty­vas, kurie kuria sce­ninį meną, ir netgi vie­nas žmogus, kuris per savo per­so­nažą gali atlikti savo­tišką išpa­žintį, paro­dyti save, savo min­tis ir taip kurti teatrą. Pats reži­sie­rius į pirmą vietą iške­lia žmonių kolek­tyvą, kurie kūry­bos pro­cese tampa savo­tiš­kais vien­min­čiais, „juos idea­liu atveju jun­gia bend­ros idė­jos, bend­ras este­ti­nis pasau­lio supra­t­i­mas“. Būtent apie tokius daly­kus ir kal­bė­jausi su reži­sie­riumi Stanislovu Rubinovu vieną lap­kri­čio popietę.

Greta Klimavičiūtė-​M. kal­bina reži­sie­rių Stanislova Rubinovą.

„Aktorius tai ne pro­fe­sija, o gyve­nimo būdas“ sako reži­sie­rius „Žinoma, svarbu įval­dyti amatą, tačiau be mei­lės teat­rui ir noro gyventi šitokį gyve­nimą, ama­tas yra nieko ver­tas“. Toliau kal­bė­da­mas S. Rubinovas pri­si­mena tuos lai­kus, kai dar kūrė savo stu­diją „tuo­met turė­jome labai griež­tas tai­syk­les, dabar jos nebe tokios giež­tos, gyve­ni­mas eina, žmonės kuria šeimas ir turi ne vien teatrą kaipo šeimą“. Kaip teatro idealą reži­sie­rius patei­kia Miltinio teatrą, kuris pasak jo, atspindi tą idealų akto­riaus gyve­nimo būdą, kad ir koks jis žiau­rus atro­dytų. Tiek pas Miltinį teatre, tiek S. Rubinovo stu­di­joje vie­telė šeima buvo teat­ras. Tačiau reži­sie­rius džiau­giasi, jog dar yra išli­ku­sių tra­di­cijų, kurių visi sten­giasi lai­ky­tis, viena iš jų Naujųjų Metų šven­ti­mas drauge „tai yra mūsų šeima, tai yra gyve­nimo būdas“. Ir iš ties daž­niau apsi­lan­kius teatre, pasi­šne­kė­jus su akto­riais gali jausti tą drau­gišką, šeimy­nišką bei betar­piška atmos­ferą. Tikriausiai šian­dien tokių teatrų yra be galo mažai.

Per pir­mąjį mūsų susi­ti­kimą Jūs užsi­mi­nėte apie meluo­jantį ir neme­luo­jat akto­rių, parūpo išsi­aiš­kinti ką tai reiškia?

Kas iš viso yra atli­kė­jas? Tai yra žmogus (akto­rius ar muzi­kan­tas), kuris atlieka sve­timą tekstą. Svetimą tekstą, rei­kia pada­ryti savu, tik tada tai yra tiesa, o jeigu tas sve­ti­mas ir skamba kaip sve­ti­mas tai tuo­met yra melas. O jeigu jis atlieka kaip savo tekstą, su savo įsiti­ki­ni­mais… Čia galime pri­si­minti gyvojo teatro sąvoką. Tuomet, kai teks­tas tampa savu, tada yra gyva­sis teat­ras, bet ką reiš­kia — tampa savu? Teatras turi vieną tokią sąlygą, kuri dviem žodžiais yra api­bu­di­nama: čia ir dabar. Ką tai reiš­kia čia ir dabar? Sakykim fil­mas, nufil­mavo filmą prieš dvi­de­šimt metų, o jis sukasi ir dabar ir akto­rius mato save vai­di­nantį tada, žinoma, malonu save matyti jauną, bet iš kitos pusės jisai nesu­tinka, su savim. Jis jau kitoks, jis dabar tą patį supranta kitaip ir daž­niau­siai akto­riai negali žiūrėti filmo kuriame jie vai­dina, nes tai yra „kon­ser­vai“. Tai yra įdėta į tą dėžutę, užkon­ser­vuota ir vis­kas, tai gali būti geri „kon­ser­vai“, bet „kon­ser­vai“. Teatro menas ir apskri­tai atli­kėjo menas ski­riasi nuo filmo, tuo, kad jisai egzis­tuoja kartu su žiūro­vais, jis nebūna atski­rai nuo žiūrovų. Dailininkas tapo atski­rai nuo savo žiūrovo, rašy­to­jas rašo atski­rai, dėlto apie rašy­toją galima pasa­kyti: „na manęs nesu­pranta, nieko, pra­eis šimtas metų mane supras“. Aktorius negali sakyti: „pra­eis savaitė ir mane supras“, jį turi suprasti čia ir dabar. Vadinasi, tas kas yra daroma yra daroma toje kul­tū­roje, kurioje yra gyve­nama. Tai yra didelė prob­lema, kada tą patį spek­taklį vai­di­nam Lietuvoj ir jis yra pui­kiai pri­ima­mas, o kitur — visiš­kai nesu­pran­ta­mas, nors ir būna išversta į jų kalbą. Nesupranta, nes tai yra visiš­kai kitos kul­tū­ros daly­kas. Toliau, maža to, spek­taklis nie­kuo­met nesi­kar­toja, jeigu tai gyvo teatro spek­taklis. Negyvo teatro spek­taklis, eina viens prie vieno, tiks­liai. Aktoriai vai­dina gerai, bet jie neiš­gy­vena čia ir dabar ir būtent šitoj vie­toj, o ne kitoj. O jeigu akto­riai išgy­vena čia ir dabar ir būtent su šiais žiūro­vais, tada yra kitas daly­kas! Viena kartą išeina geriau, kitą kartą išeina blo­giau, dėl dau­ge­lio prie­žas­čių, visų pirma dėl žmonių, kurie ateina, bet tai yra gyvas daly­kas – čia ir dabar. Kada šita sąlyga čia ir dabar vei­kia, tada galima sakyti, kad tai yra būtent gyvo teatro sąlyga. Kada yra čia ir dabar, spek­taklis kiek­vieną kartą bus kitoks, jis nie­ka­dos nepa­si­kar­tos – teks­tas bus tas pats, mizans­ce­nos bus tos pačios, bet pats spek­taklis nesi­kar­toja, jis bus kitas.

Ar akto­rius jau­čia, kaip žiūro­vas reaguoja?

Žinoma, netgi labai. Tuomet kai žmonės sėdi salėje ir stebi spek­taklį, kaip per rakto sky­lutę tuo­met jau­čiasi bendra žiūrovų salė, o tokiais atve­jais, kai akto­rius atsi­du­ria visai šalia audi­to­ri­jos, jis gali jausti kiek­vieną žiūrovą indi­vi­dua­liai. Aktoriams būna labai sunku tuo­met, kai kaž­ku­rioje spek­tak­lio vie­toje, kur visada žiūro­vai rea­guo­davo, staiga reak­ci­jos nebūna. Būna tokia pauzė, akto­riai duoda žmonėms pasi­juokti, ir saiga pauzė nerei­ka­linga! Ir pas mus būna, į vieną spek­taklį susi­renka rea­guo­janti, gyva pub­lika, o kitame – žiūrovų salė lyg mirus. Žmonės gal­būt viską supranta, bet jie tokie „nere­aguo­jan­tys“. Aišku tai ne tra­ge­dija. Tragedija būna tada, kai nesu­pranta. Bet žinoma, akto­riui yra rei­ka­linga šita gyva reak­cija. Dėl to Lietuvoje yra sun­koka vai­dinti, nes lie­tu­viš­kas žiūro­vas yra san­tū­rus, žymiai leng­viau vai­dinti Lenkijoje, Rusijoje, jau nekal­bant apie Gruziją, Armėniją, kur reak­ci­jos būna audringos.

Nuotrauka: Gintaras Česonis

Kaip akto­rius sugeba vai­dinti, įsijausti į cha­rak­terį ir tuo pačiu matu ste­bėti, kas vysta aplinkui?

O! Jūs davėt gerą klau­simą, Jūs žinot tokią ligą šizof­re­nija? Tai egzis­tuoja vadi­nama akto­rinė šizof­re­nija — kada vienu metu, akto­rius ver­kia sce­noje ir tuo pačiu metu gal­voja, „šian­dien aš gerai ver­kiu“, o ver­kia jis iš tik­rųjų, nevai­dina, ne taip kaip vai­kiš­kuose spek­takliuose, aša­ros rieda iš tik­rųjų. Kitas daly­kas, jeigu žmogus turi labai daug racio­na­lumo, jis negali būti akto­riumi. Žmogus norė­da­mas būti akto­riumi, turi išpil­dyti vieną sąlygą — jis pats turi tikėti duo­tom aplin­ky­bėm. Kuo tu labiau pats tiki, tuo tu labiau įtikini kitus. Aišku, be jokios abe­jo­nės, akto­riui audi­to­rija tuo geresnė, kuo ji patik­lesnė, kuo meniš­kesnė. Priešingai negu kaž­kas gal­voja, jog labai sunku vai­dinti akto­riams, akto­riams vai­dinti yra labai lengva, na aišku jeigu vai­dini gerai, jeigu blo­gai — jie šito nepri­ima, iš karto atmeta. bet jeigu gerai jie taip įsitrau­kia, jie taip pra­deda gyventi tuo, nor­ma­lūs žiūro­vai šitaip nesugeba.

Kaip manote ar teat­ras moko gyventi?

Aš jums atsa­ky­siu ne taip kaip Jūs norit išgirsti. Teatras nemoko gyventi. Jeigu teat­ras nori atlikti šitą funk­ciją – tai blo­gas teat­ras. Teatras ir bet koks tik­ras menas neduoda atsa­kymų, o, geriau­siu atveju, for­mu­luoja klau­si­mus, bet atsa­kymų neduoda. Jis nėra recep­tas, kaip gyventi. Taip pat yra ir etinė ir este­tinė teatro kate­go­rija. Tačiau teat­ras, ir apskri­tai menas neuž­si­imi­nėja etika. Teatras turi žadinti este­ti­nius jaus­mus, o ne etinius.

O tuo­met gal­būt teat­ras pakar­toja kaž­ko­kias žmonių kul­tū­ri­nes vertybes?

Aš pasa­ky­čiau, nevi­sai taip, jeigu kal­bėti apie tra­ge­di­jos meną. Jūs apie fro­i­dizmą ką nors žinot? Froidas atrado psi­cho­a­na­lizę. Psichoanalizė atlieka tokią funk­ciją, jog yra iškap­stoma iš žmogaus atmin­ties labai daug viso­kių dalykų, ne pačių geriau­sių ir ne pačių gra­žiau­sių, atvirkš­čiai, ieš­koma nega­ty­vios pusės. Dažnai žadi­nant žmoguje atgai­los jausmą ar dar kažką. Tai daro r tra­ge­dija, jinai iške­lia ne švie­sias žmogaus puses. Tatras turi katar­sio, apsi­va­lymo funkciją.

Dėkojame už nuo­stabų ir be galo įdomų pokalbį.