Miegantis protas pagimdo pabaisas

Nuotraukų auto­rius Paulius Karpas

Gili nak­tis, lai­kas mie­goti… Ramybės neduoda tylus kom­piu­te­rio burz­gi­mas ir keli žibu­riai už lango. Mirksi, vilioja it žalt­vyks­tės. Jaučiuosi gana šižof­re­niš­kai, kaip koks tir­gal­vis sli­bi­nas, viena galva nerimsta, kita spokso į žybčio­jantį kom­piu­te­rio ekraną, tre­čia žioja burną burnojimui…

Goya paža­dino manyje gana tri­ly­pus jaus­mus, todėl ir teks­tas bus než­mo­niš­kas – trys pra­džios, kele­tas ban­dymų inter­pre­tuoti tai, ką mačiau ir pabaiga. Tikiuosi ji kaip uodega vai­ni­kuos šį chao­tišką ir emo­cia­nalų pojū­čių srautą. Kai suži­no­jau, jog Vilniuje eks­po­nuos Goya, pagal­vo­jau taip (iš tik­rųjų puo­liau ner­vin­gai skre­benti į nie­kaip nesi­bai­giantį blonknotą):

PRADŽIA NR. 1

Los Caprichos. Tiesiai iš Latvijos nacio­na­li­nio dai­lės muzie­jaus. Vilniaus paveikslų gale­rija. Originalai. Antrosios seri­jos lei­dimo estam­pai. Neįtikėtina.

Užspazmavo visas kūry­bi­nes čakras. Juk apie tai neįma­noma parašyti.…

Turiu pri­si­pa­žinti, esu kaip vai­kas. Dažniausiai tai, kas visuo­me­nei pri­sta­toma ofi­cia­liai ir su pompa, man kelia prie­šiš­kumą, ins­tink­ty­viai imu viep­tis, norisi lėkti į stepę, pas­kui Hesę kartu su visais jo vil­kais. Ypatingą skepsį pajuntu besi­ar­tin­dama prie muziejų. Ramybės neduoda tie sovie­ti­nės vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai… Tave veda ten, kur turėtų būti be galo įdomu. Turėtum patekti į vietą, kurioje sukaupti isto­ri­jos ženklu pažy­mėti arte­fak­tai. O patenki į tikrą kon­cent­ra­ci­jos sto­vyklą (nuo žodžio — kon­cen­truo­tai, gau­siai ir glaus­tai sukišta dul­kėti), tie­siu tai­kymu į mari­nimo fab­riką, kuriame po nuo­bo­džio dul­kė­mis dūsta patys nuo­sta­biausi ir įdomiausi faktai.

Institucijos užmuša meną. Esu apsėsta tos idėjos.

Bet džiau­giuosi, jog Vilniaus paveikslų gale­ri­joje kartą atpu­rė­jau egzor­cizmo seansą – mačiau Pirosmanį. Jis buvo taip papras­tai išeks­po­nuo­tas, jog jokie kiti fak­to­riai, išsky­rus švie­sius paveiks­luose pavaiz­duo­tus objek­tus išny­ran­čius iš piros­ma­niš­kos tam­sos, nedir­gino žiūrovų vaizduotės.

Dovana gro­žė­tis.

Tada be galo džiau­giausi, jog Pirosmanio neteko pama­tyti Gruzijoje, kur muzie­jai pri­mena griežto režimo kolo­ni­jas. Ten nuo vieno eks­po­nato prie kito tave gena griež­tas gido bal­sas. Tas bal­sas virš tavo gal­vos byloja išmok­tas tie­sas. Ir tu neturi tei­sės nuo to balso nutolti: nei atsi­likti nei užbėgti jam už akių.

Aš vis dar apsėsta bega­li­nio noro išvysti. Manęs laukė pasi­ma­ty­mas su Goya. Tikėjausi, jog nesi­gai­lė­siu, pama­čiusi jį ne Ispanijoje.

Pirmas įspū­dis įžengus į eks­po­zi­cijų salę, patvir­tino – nuo­jauta manęs neap­gavo. Atrodė tarsi sto­vė­čiau ant senojo pasau­lio slenks­čio, nuo kurio lėtai veriasi pra­ėju­sių amžių paslap­tys. Ekspozicijų salėse tvyro prie­blanda, kuri suku­ria malo­niai šiur­pi­nan­čią atmos­ferą, jaut­riai atlie­pia estampų temą – proto prie­temą. Estampai — nedi­du­kai, iška­binti labai pato­giai, akių lygyje. Sukišęs nosį gali gro­žė­tis net ir smul­kiau­sio­mis detalėmis.

Jei atsi­rastų norin­čių eiti iki galo, ne tik gro­žė­tis, bet ir suprasti, peno min­tims suteiks po kiek­vienu kūri­niu paka­bin­tas savo­tiš­kas komen­ta­ras – paaiš­ki­ni­mas, ten­tai su ištrau­ko­mis iš Baudelaire’o eilė­raš­čių ir du skir­tin­gais lai­ko­tar­piais sukurti fil­mai apie Goya.

Dar šis bei tas prieš išvys­tant Goya arba PRADŽIA NR.2

Pirmą kartą savo gyve­nime paro­dai ruo­šiausi atsa­kin­gai. Neatsidaviau džiu­giam emo­cijų pliūps­niui. Bandžiau viso­mis prie­mo­nė­mis amor­ti­zuoti gre­siantį susi­dū­rimą. Įtariau, jog jis kažką išsprog­dins, tik nebu­vau tikra ar sme­ge­nis, ar emo­ci­jas, ar mano supra­t­imą apie gra­fiką. Todėl sąži­nin­gai šniukš­ti­nė­jau, knai­sio­jausi, skai­ti­nė­jau… Ir man pavyko. Skersai ir išil­gai išvar­čiau abu šiai paro­dai skir­tus katalogus.

Vienas — išleis­tas Lietuvos dai­lės muzie­jaus. Tarsi kiše­ni­nis gidas po parodą. Čia tilpo trum­pas, konk­re­tus įvadi­nis straips­nis apie Los Caprichos seriją, visų paro­doje eks­po­nuo­jamų kūri­nių mini rep­ro­duk­ci­jos su nume­ra­cija ir paaiš­ki­ni­mais. Katalogo lapai švel­niai šiugž­dė­dami dar ilgai neleis pamiršti to, ką byloja Goy’os Los Caprichos.

Kitas – Šiuo­lai­ki­nio meno centro lei­di­nys. Daugiau įvadi­nių straips­nių – net trys. Platesnė Goy’os gra­fi­kos apžvalga. Didesnės rep­ro­duk­ci­jos, bet ne visos iš paro­dos, dalis jų priklydo iš kitų ciklų. Po rep­ro­duk­ci­jo­mis apsi­ri­bo­jama pava­di­ni­mais ir darbų atli­kimo tech­nika. Šis lei­di­nys skir­tas tiems, kurie labiau ver­tina vizu­a­linę informaciją.

Ką aš suži­no­jau iš šių lei­di­nių? Nieko ypa­tingo, bet šį bei tą naujo.

Goya — mąs­tan­tis kūrė­jas, vie­nas iš pir­mųjų pri­tai­kęs gra­fi­kos nau­jo­ves — sujungė oforto ir akva­tin­tos techniką.

Goya – kal­ban­tis meni­nin­kas. Jis ink­vi­zi­ci­jos apsės­toje šalyje, kurioje net men­kiau­sias nukry­pi­mas nuo nor­mos galėjo tapti kan­ki­nan­čios mir­ties nuo­spren­džiu, vie­šai išjuokė prie­ta­rus, bukapro­tiš­kumą ir reli­ginį fanatizmą.

Goya — socia­liai jautri asme­nybė. Jis matė žmonių nuo­polį ir patyrė to nuo­po­lio sukeltą skausmą. Goya juo­kėsi iš skausmo plyš­tan­čia širdimi. Taip gimė Los Caprichos ir kiti nuo tra­di­ci­nės to meto dai­lės nutolę kūriniai.

Vartant kata­lo­gus buvo sunku nenu­si­dėti. Beveik kiek­vie­nas estam­pas pra­šėsi tapti nūdie­nos rub­rikų iš ciklo: poli­tika, nusi­kal­ti­mai ir nelai­mės, prie­ta­rai ir būrė­jos socia­li­nės bėdos, reli­gi­nis siau­ra­pro­tiš­ku­mas iliustracijomis.

Bet aš nesu­si­val­džiau. Žmogiška pri­gim­tis manoji išlindo kaip dvi­ša­kis sli­bino lie­žu­vis. Šitoje der­lin­goje dir­voje (pasi­kar­to­siu Goya buvo jaut­rus socia­li­nei aplin­kai ir visuo­me­ni­nėms prob­le­moms) sudygo ir toks nema­lo­nus klau­si­mas, kurių vel­nių Lietuvai rei­ka­lin­gas bran­gus ir nie­kada mūsų gyve­nime neat­si­pir­ki­san­tis Guggenhaim’as? Juk Goy’ai išeks­po­nuoti pui­kiai tiko ir Vilniaus paveikslų gale­rija, kaž­ko­dėl nestiki, jog Frida Kahlo, Basquiat ar Dega čia jaus­tųsi prasčiau.

Gal čia vei­kia tas įgim­tas pacuk­ruo­tose liau­dies dai­nose apdai­nuo­tas lie­tu­viš­kas valy­vu­mas. Juk pini­gas iš prin­cipo sve­ti­mas nuba­lin­tai lie­tu­vio sie­lai. Mat pini­gai, ypa­tin­gai dideli, daž­niau­siai būna nešva­rūs, bent jau taip tei­gia lie­tu­vių liau­dies pasa­kos. Turbūt dorieji bro­lu­žiai, ins­ti­tu­cijų kūrimo mil­ži­nai be darbo nenu­stygsta. Oi, kaip rei­kia jiems prie Neries pur­viną žlugtą išvelėti.

Tam pailiust­ruoti pui­kiai tinktų ne vie­nas Gojos estam­pas. Nemeluoju, terei­kia tai pamatyti.

Kai aš paga­liau išvy­dau arba PRADŽIA NR. 3

Išvydau Goya. Lengvai nuste­bau. Mat išvy­dau jį tru­putį kitokį nei buvau įpra­tusi matyti kny­gose ir reprodukcijose.

Prieš mane visu gra­žumu atsi­vėrė romė­niš­ka­sis Janas, geni­jus dviem veidais.

Vienas vei­das: Goya be isto­ri­nio kon­teksto. Goya — gra­fi­kas. Tikras meis­tras, kurio kūri­niai užbu­ria švie­sių ir tam­sių dėmių derme. Tonų har­mo­nija išryš­kina plas­tiš­kas lini­jas. Išraiškingos figū­ri­nės kom­po­zi­ci­jos, teat­ra­liški per­so­na­žai tie­siog paver­gia. Atrodo tarsi ste­bė­tum spek­taklį sus­tin­gusį kul­mi­na­ci­nėj aki­mir­koj. Jei rei­kėtų api­bū­dinti Goyos sti­lis­tiką šiuo­lai­ki­nio žmogaus kalba, nepa­si­dro­vė­čiau ištarti viena ausimi nuvog­tos fra­zės – tai tarsi mari­jos radi­jas įgar­sin­tas radio show.

Kitas vei­das: Goja ir isto­ri­nis kon­teks­tas. Goja – geni­jus, į uni­ver­sa­lią vaizdų kalbą suge­bė­jęs išversti asme­ninę patirtį bei savojo lai­ko­tar­pio ver­ti­nimą, žmonių bai­mes, socia­li­nes ir mora­li­nes prob­le­mas. Susipažinus su to meto isto­rija ar žinant Gojos biog­ra­fiją, estam­pai atve­ria į užmarš­ties ūkus nugrimz­du­sios seno­sios Ispanijos kas­die­nio gyve­nimo kolo­ritą. Čia aš išdrįs­čiau Goy’ai suteitki etno­logo sta­tusą. Jo užfik­suotų vaizdų dėka galima išgirsti tuo­me­ti­nio Madrido gat­vių šurmulį, pajusti gniuž­dan­čią auto­dafe atmos­ferą, suži­noti kokie papro­čiai ir prie­ta­rai valdė kas­dienį gyve­nimą, kokia buvo moters padė­tis visuo­me­nėje ir taip būtų galima var­dinti be galo ir be krašto.

Tik teks­tas kaip ir nak­tis turi savo pabaigą.

Todėl pabai­gai. Apie keistą suta­p­imą. Apie du fil­mus. Abu jie apie Goyą. Abu rodomi Paveikslų gale­ri­joje. Tam skir­tas kiek triukš­min­gas, švie­sus, per­ei­na­mas eskizų kam­ba­rys. Taigi, norin­čiuo­sius panirti į Goy’os pasaulį gali kiek trik­dyti smal­suo­liai apžiū­ri­nė­jan­tys paveiks­lus. Bet jei jau pasi­ry­šite atsi­duoti kino magijai.…

Vienas fil­mas sukur­tas dar senais gerais sovietų lai­kais (rodo­mas kiek­vieną dieną 11:45 ir 15:45). Projektas gran­dio­zi­nis, tikra kos­tiu­minė epo­pėja pava­di­nimu „Goja arba sun­kus paži­nimo kelias“ , kurios fil­ma­vime daly­vavo Demokratinė Vokietijos Respublika, Vengrija, SSRS ir t. t. Pagrindinį vaid­menį atlieka Banionis. Filmas, pui­kiai iliust­ruo­jan­tis isto­rinį Goyos veidą. Filmo sti­lis­tika, vai­dyba, sce­no­vaiz­dis, pasa­ko­jimo maniera, pri­mena tam­sias sun­kias teat­ra­liš­kas alie­ji­niais dažais tapy­tas drobes. Nors paroda skirta grafikai.…

Kitas fil­mas, daug mažes­nio biu­džeto, mažiau pre­ten­zin­gas, papras­tes­niu pava­di­nimu „Goja Bordo“(rodomas kiek­vieną dieną 14:00). Mačiau jį kaž­kada stu­dijų metais. Taip pra­si­dėjo mano ir Goyos mei­lės isto­rija. Galbūt tos mei­lės suvi­liota esu pasi­ruo­šusi beato­dai­riš­kai teigti, jog šiame filme atgyja Goyos dva­sia. Čia du pag­rin­di­niai vei­kė­jai — dai­li­nin­kas ir jo kūri­niai. Jie trans­for­muo­jasi į deko­ra­ci­jas, meta­fo­ras, jaus­mus, įvykių, gyve­nimo iliust­ra­ci­jas… Tai fil­mas, kurį tik­rai verta po paro­dos pasi­žiū­rėti vie­toj išvadų. Jis pag­im­dys daug naujų minčių.

Mintimis pasi­da­lino Monika Šlančauskaitė.

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >