Naujasis burleskas: kabaretas, kūnai ir feminizmas

Iš pirmo žvilgs­nio, tiek sena­sis, tiek nau­jai atgi­męs bur­le­skas atrodo kaip strip­tizo ir kaba­reto miši­nys. Vis dėlto ši kul­tū­rinė forma lai­koma vienu saty­ros ar kome­di­jos žanrų, daž­nai pri­trau­kian­čių gau­sią hete­ro­sek­su­a­lių moterų audi­to­riją. Pertekliška, aktu­alu ir tei­kia malo­numą (kiek­vie­nam skir­tingą, bet kartu panašų — „suvar­to­jęs“ turi jausti nors trum­putį pasi­ten­ki­nimą). Būtent tai, ko reikia.

Pirmieji bur­le­sko pasi­ro­dy­mai sie­kia XIX a. vidurį ir, anot isto­riko Robert C. Allen, jis iškilo kaip muzi­kos, kaba­re­ti­nio moterų šokio ir kome­di­jos žanras, sie­kian­tis atsa­kyti į klau­simą „ką reiš­kia būti mote­rimi?“. Vėliau paro­di­juo­jama („bur­le­squ­ing“) ne tik mote­ris, bet ir „aukš­ta­sis“ menas bei įvai­rūs aukš­tes­nio­sios kla­sės įpro­čiai. Tuo metu šis „nesu­pras­tas“ žanras meta iššūkį socia­li­niam, kul­tū­ri­niam ir sek­su­a­li­niam sta­tus quo. Viena bur­le­sko pra­di­nin­kių lai­koma Lydia Thompson ir trupė The British Blondes. Nors tuo metu bur­le­skas savo atvi­rumu gero­kai sky­rėsi nuo šiuo­lai­ki­nio, Lydia Thompson šoki­ravo jau vien tuo, kad vie­šai demonst­ravo kojas, aptemp­tas tik pėd­kel­nė­mis. To meto moralė ir mados dik­tavo dau­gybę sijonų sluoks­nių, skru­pu­lin­gai sle­pian­čių moters kūno formas.

Lydia Thompson XIXa. bur­le­sko atstovė

Senasis bur­le­skas labiau sie­ja­mas su poli­tine satyra nei su sek­su­a­li­nė­mis išraiš­ko­mis, tačiau yra popu­lia­rus išim­ti­nai tik tarp vyrų. Galbūt dėl šios prie­žas­ties XX a. 3–4 dešimt­me­čiuose bur­le­skas pra­randa popu­lia­rumą, o kiek vėliau ir galu­ti­nai pra­nyksta, jį pakei­čiant atvi­ram, leng­vai supran­ta­mam ir var­to­ja­mam strip­ti­zui. Tik vos dau­giau nei dešimt­metį galima kal­bėti apie bur­le­sko atgi­mimą ir per­tek­li­nio, devian­ti­nio mote­riš­kumo sugrį­žimą į sceną. Naujojo bur­le­sko varo­moji jėga — nostal­gija senajam.

Burlesko kri­ti­kai kal­tina šį feno­meną moters žemi­nimu, išnau­do­jimu ir sudaik­ti­nimu, kur kūnas tampa preke ir vyrų žvilgs­nio objektu. Kalbama, jog sąmo­nin­gumo ir moters lais­vės pasi­ro­dy­muose nėra ir nebus tol, kol moters kūnas bus uždar­bio įran­kiu. Tačiau judė­jimo šali­nin­kai, kurių vis dau­gėja, atsako, kad tai meno forma, kur mote­ris ir jos sek­su­alu­mas yra ne tik objek­tas, bet ir sub­jek­tas — ji lais­vai save demonst­ruoja, paro­di­juoja ir ren­kasi. Jame paste­bi­mas moters įgali­ni­mas — mote­ris išryš­kėja kaip sąmo­ninga, aktyvi, save kurianti būtybė. Tai ypač patinka tre­čio­sios ban­gos femi­nis­tėms, kurios nei­gia mote­riš­kumo ir femi­nizmo nesu­de­ri­na­mumą. Net pačios šokė­jos daž­nai save įvar­dija femi­nis­tė­mis. Vis dėlto, bur­le­skas be pasi­ro­dymo, sek­su­alumo ir apnuo­ginto moters kūno neįsi­vaiz­duo­ja­mas. Taigi, bent jau vyrus šis žanras trau­kia tik­rai ne dėl femi­nis­ti­nių paskatų.

Burleskas — kaip „sho­wing the girl“ ir tuo pačiu „paro­dying the girl“ — kuria bei konst­ruoja, bet sykiu ir kri­ti­kuoja mainst­ream mote­riš­kumą. Pasirodymai demonst­ruoja mote­riš­kumą, kuris popu­lia­rio­joje kul­tū­roje daž­nai suvo­kia­mas kaip tas, kurį rei­kia slėpti (pavyz­džiui, apkū­nu­mas). Jis per­tek­liš­kas, ryš­kus, iššau­kian­tis (dra­bu­žiai, makia­žas ir pan.), aki­vaiz­džiai demonst­ruo­jan­tis kiek pastangų buvo įdėta jį sukurti ir palai­kyti (prie­šin­gai madin­gam natū­ra­lumo įvaiz­džiui). Liekna, aukšta, paaug­liška mane­kenė nie­kada netaps bur­le­sko šokėja ir tai, ko gero, paaiš­kina žanro popu­lia­rumą mote­riš­koje audi­to­ri­joje. Žanro, kuris paro­di­juoja ir juo­kiasi iš popu­lia­rio­sios kul­tū­ros pri­mestų gro­žio stan­dartų ir kūno pro­jekto, rei­ka­lau­jan­čio nuo­la­ti­nės savi­kont­ro­lės, dietų ar net plas­ti­nių operacijų.

Neatsiejami vizu­a­li­niai bur­le­sko ele­men­tai yra rau­do­nos lūpos, dirb­ti­nės blaks­tie­nos, aukš­ta­kul­niai, rau­doni nagai (bal­tai nula­kuo­jant pus­mė­nulį prie nago šaknies ir taip sie­kiant išryš­kinti pastan­gas ir darbą, kuris rei­ka­lin­gas gro­žiui kurti), kor­se­tai ir mote­rišką figūrą pabrė­žian­tys dra­bu­žiai. Dažna bur­le­sko kara­lienė kas­die­ny­bėje ren­kasi pin-​up ar vin­tage sti­lių. Taip pat neven­gia dide­lių, spal­vingų old-​school ar kitų sti­lių tatuiruo­čių. Šiuo­lai­ki­nis judė­ji­mas nėra vien dar­bas ar įvaiz­dis. Jis apima ir tam tikrą gyve­nimo filo­so­fiją bei ver­ty­bes — DIY (do-​it-​yourself), anti-​konsumerizmas, mainst­ream kul­tū­ros atme­ti­mas, per­dir­bi­mas (senų gami­nių) ar thrift shop­ping. Estetinė bur­le­sko pusė, nuo­la­tos pabrė­žianti moters sek­su­alumą ir kūną kaip geismo objektą, tampa didžiau­siu kri­tikų ginklu. Argumentas, jog bur­le­skas yra moters fan­ta­zijų išraiška, nublanksta prieš nuo­monę, jog tos moters fan­ta­zi­jos ste­bė­ti­nai pana­šios į vyro fan­ta­zi­jas ir patri­ar­cha­liš­kai sukonst­ruotą moters seksualumą.

Tiek aka­de­mi­niame pasau­lyje, tiek pla­čio­joje visuo­me­nėje bur­le­skas suvo­kia­mas skir­tin­gai, todėl neiš­ven­gia­mai dalis šią sub­kul­tūrą ir teatro formą matys kaip femi­nis­tinę ref­lek­siją, kiti kaip sekso objek­tus ir kūnus, treti — kvie­sis reli­gi­nių lyde­rių pagal­bos dėl Sodomos ir Gomoros sugrį­žimo. Ką manau aš? Apie femi­nizmą ir moters įgali­nimą tokiame kul­tū­ri­niame feno­mene galima kal­bėti tik nag­ri­nė­jant šokėjų sąmo­nin­gumą — kiek jos pačios suvo­kia bur­leską kaip kome­di­jos žanrą, o kiek papras­čiau­siai atkar­toja tra­di­ci­nius moterų vaid­me­nis bei normas.

Už straipsnį dėko­jame Sigitai Doblytei