Penkiasdešimt metų žaidžiant darbą

Vizualumo Dievas. Grafikos tėvas. Geriausias visų laikų britų gra­fi­kos dizai­ne­ris. Žmogus, atne­šęs spal­vas į poka­rinį Londoną. Tokie api­bū­di­ni­mai mir­gėjo jo mir­ties dieną žinias­klai­doje. Šis nepa­prasto cha­rak­te­rio ir talento žmogus – Alanas Fletcheris, gar­siau­sias Didžiosios Britanijos gra­fi­kos meis­tras. Tai meni­nin­kas suge­bė­jęs matyti viską tru­pu­tėlį kitaip nei visi liku­sieji, jis buvo įsiti­ki­nęs, kad „<… žmonės nėra išmo­kyti žiūrėti tin­ka­mai.“ , gal­būt todėl pats ėmėsi juos to mokyti.

Gimęs britų šeimoje Afrikoje, Nairobyje, būda­mas pen­ke­rių po tėvo mir­ties per­si­kėlė gyventi į Angliją, ant­rojo pasau­li­nio karo metu mokėsi inter­na­ti­nėje mokyk­loje Horshame, Vakarų Sasekse, vėliau mokėsi Hammersmitho menų mokyk­loje, Centrinėje menų mokyk­loje, Karališkąjame menų kole­dže. Pasinaudodamas savo cha­riz­ma­tiška asme­nybe A. Fletcheris suge­bėjo gauti sti­pen­diją stu­di­joms Yale‘io uni­ver­si­tete. Tad 1956 m. vedė savo myli­mąją italę Paolą Biagi, susi­krovė daik­tus ir iške­liavo į spal­vin­gąją sva­jo­nių šalį — Ameriką. Dar būda­mas stu­den­tas gavo užsa­kymą sukurti vir­šelį tuo metu pres­ti­ži­niam ame­ri­kie­čių žurna­lui „Fortune“.

Pavargęs nuo apniu­ku­sio, nepri­tek­lių kamuo­jamo Londono Fletcheris žavė­josi JAV spal­vingu ir tur­tingu, karo nepa­liestu gyve­nimu, švie­so­mis ir šiuo­lai­ki­niu menu. Ko gero ten būtų ir likęs jei ne žmona Paola, pra­šiusi grįžti į Europą. Pakeliui į Londoną A. Fletcheris netgi suge­bėjo Milane rasti sau itin garsų kli­entą – „Pirelli“. Šiai kom­pa­ni­jai sukurta šmaikšti šlepe­čių reklama iki šiol yra vie­nas labiau­siai žinomų jo darbų. Pasikaustęs naujų, Londonui nema­tytų idėjų gausa, Fletcheris šturmu ir spal­vo­mis užka­riavo niūrų miestą.

Su dviem buvu­siais bend­ra­moks­liais įkūrė firmą Fletcher/​Forbes/​Gill. Gan grei­tai jie tapo madin­giau­siais dizai­ne­riais Didžiojoje Britanijoje, suge­ban­čiais sujungti griež­tus kali­gra­fi­jos rėmus su ame­ri­kie­tiško pop meno žave­siu. Tačiau meniška Fletcherio pri­gim­tis jam neleido paskęsti komer­ci­niuose vandenyse.

1963 m. jis su dar keliais bend­ra­min­čiais įkūrė „Dizaino ir meno direk­to­rių aso­cia­ciją“ (Design and Art Directors’ Association). Išnuomotoje Hilton vieš­bu­čio salėje aso­cia­cija surengė geriau­sių savo gra­fi­kos darbų parodą, kuri sulaukė neti­kėto, didžiu­lio pasi­se­kimo, klien­tai ėmė rikiuo­tis eilė­mis. Tai buvo itin svar­bus žings­nis britų dizaino istorijoje.

1965 m. Fletcher/​Forbes/​Gill virto į Fletcher/​Forbes/​Crosby. Į kli­entų sąrašą įėjo tokie gigan­tai kaip „Shell“, žinių tar­nyba „Reuters“, knygų lei­dė­jas „Penguin“. Prie tri­ju­lės ėmė jung­tis vis dau­giau meni­ninkų, galų gale Fletcheris suprato, jog nebe­gali pri­dėti dar dau­giau pavar­džių prie kom­pa­ni­jos pava­di­nimo. Taip gimė „Pentagrama“, pen­kių dizai­ne­rių idėjų kalvė.

Žino­miausi to meto A. Fletcherio dar­bai — sukurti įvaiz­džiai Komerciniam Kuveito ban­kui, Lloyds of London, iki šiol gyvuo­jan­tis Viktorijos ir Alberto muzie­jaus (Victoria & Albert Museum) logo­ti­pas, Reuters žinių tar­ny­bos logo­ti­pas nau­do­tas net iki 1996 m. ( jo buvo atsi­sa­kyta dėl netin­ka­mumo kom­piu­te­rių ekra­nams) ir Direktorių ins­ti­tuto (Institute of Directors) logo­ti­pas. Visi jie pasi­žymi grakš­tumu, lako­niš­kumu ir įsime­nan­čiais, iki tol nema­ty­tais spren­di­mais. Tai idea­lūs pavyz­džiai posa­kiui — genia­lu­mas slypi paprastume.

„Pentagrama“ vis plė­tėsi, kom­pa­ni­jos atša­kos ėmė veikti JAV. Frančizė iki šiol sėk­min­gai vei­kia, nors Fletcheris ją paliko dar 1992 m. Menininkas norėjo grįžti prie to ką mėgo labiau­siai – gra­fi­nių žaidimų. Tad įsiren­gęs stu­diją savo namuose leido sau imtis tik tų darbų, kurie jam teikė malo­numą. Vienas tokių – meno direk­to­riaus pozi­cija lei­dyk­loje Phaidon Press. Būtent čia jis galėjo pil­nai išlieti savo kaip meni­ninko potencialą.

1994 m. A. Fletcheris išleido savo darbų rink­tinę „Beware of wet paint“ (Saugokitės šlapių dažų), o 2001 m. dau­gybę metų bran­dintą knygą „The art of looking side­ways“ (Menas žiūrėti šonu), kuri iki šiol lai­koma pri­va­loma turėti knyga kiek­vieno, gra­fika ar dizainu besi­do­min­čio, len­ty­noje. Knyga kupina šmaikš­čių citatų, anek­dotų ir įvai­rių vizu­a­li­nių įdomy­bių, auto­riaus mėgs­tamų koliažų ir eskizų, netgi prak­ti­nių pata­rimų kaip pra­p­lėsti savo aki­ratį, pama­tyti daugiau.

Taip jis pri­statė knygą pla­čia­jai auditorijai

Alano kaip kūrėjo ir nepa­pras­tai smal­saus pasau­liui žmogaus dva­sią geriau­siai api­bū­dina draugų ir pažįs­tamų pasa­ko­ji­mai apie jo nepa­ils­tamą įkvė­pimo ieš­ko­jimą kas­die­ny­bėje, jis nuo­lat vaikš­ti­nėjo su pieš­tuku ir bent skiau­tele popie­riaus, visą pasaulį norėjo paro­dyti kitiems tokį, kokį matė pats. Pradėjus rengti meni­ninko darbų ret­ro­s­pek­ty­vinę parodą gra­fi­kas neti­kė­tai mirė 2006 m. rugsėjį.

Alanas Fletcheris spėjo pakeisti netik visą gra­fi­nio dizaino kon­cep­ciją Anglijoje, bet ir dau­gy­bės žmonių požiūrį į šią meno sritį bei visą mus supantį pasaulį, deja taip ir nesu­laukė jo dar­bus šlovi­nan­čio ren­gi­nio skam­biu pava­di­nimu „50 metų gra­fi­nio darbo (ir žaidimo)“, vyku­sio Londono Dizaino muzie­juje. Tačiau nema­rūs lieka jo įkve­pian­tys dar­bai ir spar­nuota frazė jog „Dizainas tai nėra kaž­kas ką tu darai, tai gyve­nimo būdas.“

Už straipsnį dėko­jame Aušrinei Bandzaitei.