Šekspyras, Hamletas, Koršunovas

Foto: Karolis Sabeckis

Prologas trum­pas. Klasikiniams dra­ma­tur­gams rei­kia kla­sika tam­pan­čių reži­sie­rių — ir todėl šiek tiek leng­viau rašyti apie jų bend­rus kūri­nius. Tada galima pra­leisti tą dalį apie pasie­ki­mus ir nuo­pel­nus visuo­ti­nei kul­tū­rai — jie ir taip aki­vaiz­dūs. Tarkime, žodis „Šeks­py­ras“ jau seno­kai yra labiau sim­bo­lis, nei pavardė. Visgi, paėmus vos vieną sim­bolį, sudė­tinga išplėsti jį į išskir­tinę inter­pre­ta­ciją. Kartu galima pri­jungti naujų pra­smių paryš­ki­nus kai kuriuos mažiau mato­mus akcen­tus ir pri­dė­jus moder­numo (nors bend­roji žmoni­jos idėja nekin­tanti, visgi pras­tas tonas yra juok­tis iš pra­ėju­sio amžiaus sąmojų). Įvyksta reak­cija, rezul­ta­tas — Oskaro Koršunovo teatro „Hamletas“.

Pasižiūrėjęs į veid­rodį, gali atsi­durti pelė­kau­tuose. Nesvarbu, ar esi bepro­tis, ar prin­cas, ar karali(a)us juok­da­rys. Gal visi trys kartu. Gal trys apta­ria­mos, ir dar kelias­de­šimt ant­ra­ei­lių rolių, kurias galima atlikti net neuž­si­te­pus grimo. Dėl kiek­vieno savos kas­die­ny­bės per­so­nažo nėra pra­s­mės kas­kart sės­tis prie veid­ro­džio ir pieš­tis naujo veido. Juk kiek­vieną kartą rizi­kuoji prie­šais paste­bėti keistą tipą, klau­siantį: „Kas tu esi?“. Žaidžia nebe bal­tieji prieš rau­do­nuo­sius, čia tu prieš save. Laimėjęs išpro­tės, pra­lai­mė­jęs irgi. Skirtumas pri­klauso nebent nuo laiko — kiek truks, kol gerk­lėj pajusi metalą. Rapyra, pelė­kau­tai ar gyvsi­da­bris — nebėra svarbu, kokia forma. Tavo lai­kas spek­taklyje bai­gėsi, užleisk vietą kitam.

Apie OKT „Hamletą“ sun­koka kal­bėti nemi­nint atspin­džių. Veidrodžiai riša žiūro­vus su per­so­na­žais, per­so­nažų vidų su vaid­me­niu, kurį jie atlieka savo gyve­nime. Klaudijaus (Dainius Gavenonis) kaltė dėl nužu­dyto bro­lio gali virsti spjū­viu ant žiūrovo atspin­džio. Stebėtojai nusi­kalsta ne mažiau nei patys vei­kė­jai, nes jie tik žiūri, bet nieko nekei­čia. Hamletas ilgai buvo tokioje — ste­bė­tojo — padė­tyje. Gal dėl to Dariaus Meškausko per­so­na­žas — subren­dęs ir išsod­ri­nęs savo neapy­kantą, jo pami­ši­mas apskai­čiuo­tas. Kuriasi susi­vi­jęs dau­gias­luoks­nis konf­lik­tas — dabar­ti­nis kara­lius kovoja ir su savo dvi­ly­pumu (D.Gavenonis įkūnija tiek Klaudijų, tiek ir miru­sio kara­liaus šmėklą), ir su Hamletu, tei­sėtu paveldėtoju.

Svarbiausi paties Hamleto nesu­ta­ri­mai kyla viduje, ste­bint tai, kas dedasi aplink — nepa­tei­si­nama moti­nos (Nelė Savičenko) išda­vystė nukrei­pia į nepa­si­ti­kė­jimą mote­ri­mis, tai kartu sutrukdo san­ty­kius su Ofelija (Rasa Samuolytė). Bendrasis deka­dan­sas rūmuose sta­bi­lumo taip pat nesu­tei­kia. Ofelijos tėvas Polonijus (Vaidotas Martinaitis) — pigaus nuo­lan­kumo ir veid­mai­nys­tės maestro. Rozenkrancas ir Gildensternas, du dvaro frei­li­nai, papildo spek­taklį met­ro­sek­su­a­liu šarmu. Greta jų gyvumo įneša guvūs sar­gy­bi­niai ir Hamleto drau­gas Horacijus (Julius Žala­ke­vi­čius), chu­li­ga­nišku links­mumu pra­taš­kan­tys gedu­lingą atmosferą.

Ji kuriama pui­kiai deri­nant garsą ir apšvie­timą, juti­mas slenka nuo malo­naus sun­kumo iki grės­min­gos padū­ma­vu­sios mis­ti­kos. Laikas nuo laiko slė­gimą pras­tumdo rau­dona juok­da­rio nosis ir ją dėvin­tis neby­lus pada­ras, sklei­džian­tis lengvą para­noją. Neaišku, ar jis atspindi emo­ciją (kaltė? išda­vystė? agre­sija?), ar tai tik deko­ra­ty­vus kont­ras­tas miru­siam rūmų klou­nui Jorikui.

Scenografija sub­tili, nukrei­pianti į Šeks­pyro „Globus“ teatro iškabą, skel­bu­sią, jog vai­dina visas pasau­lis. Pagrindinis ele­men­tas — sta­liu­kai gri­muo­tis su veid­ro­džiais. Viena įdomiau­sių vietų spek­taklyje dar labiau pagi­lina teatro teatre idėją: čia vyksta keliau­jan­čių akto­rių spek­taklis, kurį Hamletas panau­doja dema­skuo­jat nusi­kal­tė­lius. Karališkasis dva­ras kartu ir stebi pasi­ro­dymą, ir jame vai­dina. Aukščiau visko sto­vin­tis Hamletas reži­suoja, iš moti­nos ir patėvio reak­cijų mėgin­da­mas išskirti patvir­ti­nimų apie tėvo nužu­dymą. Panašu, jog Hamletas yra lėli­nin­kas, mani­pu­liuo­jan­tis savo žaislais mecha­ni­nė­mis šypse­no­mis. Jų dirb­ti­nu­mas yra įrody­mas, kad spė­ji­mai tikri.

Tikrovės ir abe­jo­tinų jos atspin­dė­jimų san­ty­kis negali vesti prie jokių išvadų. Kiekvienas turi savo rea­ly­bės ver­siją, pri­klau­somą nuo asme­ni­nio paty­rimo. Ji kuriama ste­bint aplinką ir ban­dant nuva­lyti dau­gias­luoksnį grimą, den­giantį gry­nąją daikto idėją. Dažnai tai nėra įmanoma. Bet gal ir nėra svarbu — miręs kara­lius nie­kuo ne pra­na­šes­nis už savo mirusį juokdarį.

Apie autorių:

Ilona Klimaitytė
Renginių organizavimas, rašymas ir gardus alus visą laiką buvo Ilonos mėgstamiausi užsiėmimai, sklandžiai papildantys vienas kitą. Greta jų – domėjimasis postindustrine muzika, antropologija ir kreivu kinu. Šiuo metu ji baigia kultūros istorijos ir antropologijos studijas ir daro tyrimą apie industrinę elektroninę muziką Lietuvoj... Skaityti toliau > >