Tapyba yra ritmas ir mąstymas vaizdais. Pokalbis su Kaziu Varneliu apie jo kūrybą

Nuotraukų auto­rius: Karolis Sabeckis

Vasario mėnesį Kazys Varnelis šventė savo devy­nias­de­šimt tre­čiąjį gim­ta­dienį. Alsėdžiuose gimęs, Kauno meno mokyk­loje, Vienos meno aka­de­mi­joje tapybą stu­di­ja­vęs meni­nin­kas išgar­sėjo Jungtinėse Valstijose (ten gyveno Čika­goje ir Stokbridže) savo deko­ruo­to­mis baž­ny­čio­mis ir, svar­biau­sia – op meno, mini­ma­lizmo sti­lis­ti­kai pri­ski­riama tapyba bei erd­vi­nė­mis konst­ruk­ci­jo­mis. Jo darbų yra šešiuose JAV muzie­juose, pri­va­čiuose rin­ki­niuose. Visą gyve­nimą K. Varnelis taip pat kolek­cio­navo įvai­rius su Lietuvos isto­rija ir kul­tūra susi­ju­sias ver­ty­bes, Vakarų Europos ir Tolimųjų Rytų meno eks­po­na­tus. 1998 metais meni­nin­kas ir kolek­cio­nie­rius grįžo į Lietuvą. Savo kūrybą ir kolek­ciją jis pado­va­nojo Tėvynei. Vilniuje vei­kia Kazio Varnelio namai-​muziejus (Lietuvos nacio­na­li­nio muzie­jaus filia­las), kuriuose K. Varnelis ir gyvena su savo žmona. Siūlome pokalbį su menininku.

Vidas Poškus. Paprastai tei­giama, kad lie­tu­viška tapyba yra kolo­ris­tinė. Remiantis šiuo aspektu galima teigti, kad Jūs nesate tik­ras spal­vi­nin­kas. Juolab, kad ir 7–9 dešimt­me­čių tapyba – vadi­na­ma­sis opti­nis, mini­ma­lis­ti­nis perio­das (manau – reikš­min­giau­sias Jūsų kūry­bi­nėje karje­roje) pasi­žymi ir ach­ro­ma­ti­nių kom­po­zi­cijų gausa. Tad norė­čiau paklausti koks spal­vos sta­tu­sas yra Jūsų tapy­boje? Ar tik­rai jos ten nėra? Ar lai­ky­tu­mėte save koloristu?

Kazys Varnelis. Spalva man tik­rai nėra ant­ra­ei­lis daly­kas. Kiekvieno paveikslo silu­etas, for­ma­tas, atskirų ele­mentų pie­ši­nys rei­ka­lauja spe­ci­fi­nės spal­vos. Šioji for­muoja bendrą nuo­taiką, spren­džia kom­po­zi­ci­jos ypa­ty­bes. Jos dėka kiek­vie­name darbe spren­džiami vis kiti užda­vi­niai. Tapydamas įsisą­mo­ninu, kad egzis­tuoja dau­gybė rau­do­nos, mėly­nos, žalios variantų ir nuo to pri­klauso kom­po­zi­ci­jos pobū­dis. Antai, rau­dona gali būti įvai­raus cha­rak­te­rio. Ypač įspū­dinga yra pur­pu­rinė. Taip pat mėgstu mėlyną. Maloniausia būna išsi­rinkti, surasti dar nema­tytą, nenau­dotą. Kai pasi­renku vieną ar kitą spalvą ir pama­tau, jog „patai­kiau“, apima džiaugs­mas – kodėl iki tol tokios ar kito­kios nenau­do­jau? (Tačiau spal­vai nesu­tei­kiu sim­bo­li­nių reikš­mių). Santūriau žvel­giu į rudą spalvą – ji regisi kiek nuval­kiota. Ypač lie­tu­viš­koje tapy­boje. Visi ją nau­doja! Iš kitos pusės (kal­bant apie tą pačią rudą) – spalva yra spalva. Nėra blo­gos ar neįdo­mios spal­vos. Ir bet kokiu atveju ją galima visiš­kai kitaip, nau­jai panau­doti – tai nepri­klauso nuo to, ar kiti ją nau­doja, ar nenaudoja…

Įdomiau­sia yra tai, kad kai dar mokiausi Kauno meno mokyk­loje, vie­nas iš argu­mentų, kodėl su Vytautu Kasiuliu per­ėjome iš J. Vienožinskio kla­sės pas Stasį Ušinską, buvo tas, kad pir­ma­sis pasi­rodė vidu­ti­nišku, netgi silp­noku spal­vi­ninku. Ypač savo port­re­ti­nėje tapy­boje. S. Ušinskas – kitas rei­ka­las – atrodė kur kas stipriau…

V.P. Kas darė įtaką Jūsų kaip meni­ninko for­ma­vi­mąsi? Ar lai­ky­tu­mėte S. Ušinską tuo Mokytoju, kuris padarė didžiau­sią įtaką?

K.V. Negaliu teigti, kad man tie­sio­giai darė įtaką vien tik jau pami­nė­tas S. Ušinskas. Stiprią įtaką darė tėve­lis (o ir mama, nors ji su daile netu­rėjo nieko bendro – buvo paprasta kaimo mote­rėlė). Ir net ne savo kūri­niais, o pačiu gyve­nimo būdu. Jis tapy­davo, drož­davo skulp­tū­ras baž­ny­čioms. Turėdavo daug užsa­kymų, papras­tai sėdė­davo lauke ant namų laiptų ir dro­ži­nė­davo. Ypatinga buvo ir namų atmos­fera. Papunis namų vidų buvo išta­pęs archi­tek­tū­ri­nė­mis deta­lė­mis, pei­za­žais. Vėliau tai vis­kas sudegė. (Alsėdžiuose buvo nupirkta prieš­gais­rinė įranga. Jos visiš­kai neiš­ma­nęs vir­šai­tis sau­sos vasa­ros dieną nusprendė išban­dyti. Bandydamas numetė nuo­rūką – sudegė visi Alsėdžiai. Mūsų namas buvo mies­te­lio pakraš­tyje, todėl kai visi nubėgo gesinti centro, mes dviese su savo tėvu lieps­no­jan­čio mūsų namo užge­sinti nebe­pa­jė­gėme. Vėliau trobą atsi­sta­tėme, bet ji jau buvo be tapy­bos – tam nebe­buvo jėgų).

O su pro­fe­sio­na­lia lie­tu­vių daile „gyvai” susi­pa­ži­nau kai man buvo maž­daug dešimt metų. Alsėdiškiai atviru sunk­ve­ži­miu važiavo į Klaipėdą. Vykome ir mes su mama. Pačio miesto nepa­menu, tačiau užėjome į kaž­ko­kią parodą. Motinai nepa­tiko, o man padarė įspūdį gra­fi­kos dar­bai. Pirmą kartą pama­čiau, kad paveikų meninį vaizdą galima sukurti juodų ir baltų dėmių pagalba.

Tad būda­mas vaiku tvir­tai žino­jau, kad būsiu dailininku.

Nebuvau dar bai­gęs gim­na­zi­jos, kuo­met sugal­vo­jau stoti į Kauno meno mokyklą. Pačioje pra­džioje nuspren­džiau nuvykti į Kauną ir išsi­aiš­kinti – kas, kaip. Buvo žiema. Važiavau apsi­ren­gęs tokiais sto­rais kai­li­niais, verstų avi­kai­lių lie­mene. Atrodžiau kaip tik­ras kai­mie­tis. Paėmiau keletą tapy­bos dar­be­lių. Vienas dar­bas buvo port­re­tas – vyro galva, su ūsais, barzda. Antra kom­po­zi­cija – inter­pre­ta­cija Čiur­lio­nio tema. Trečias kūri­nys – taip pat „čiur­lio­niš­kas“, tačiau jau „lais­vesnė kūryba“. Pastaruosius ypač ver­ti­nau. Galvojau, kad jeigu kas pama­tys – iš karto supras, kad esu geni­jus. Su jais nuėjau tie­siai į Kauno meno mokyk­los direk­to­riaus I. Šlape­lio namus. (Nepamenu, kaip susi­ra­dau jo adresą. Turbūt pra­džioje nuėjau į mokyklą, ten man ir pasakė). Pats direk­to­rius tuo metu buvo užim­tas, vir­tu­vėje, pil­noje kaž­ko­kių dūmų ir garų, pri­ėmė ponia Šlape­lienė. Palaukėme jos vyro. Jis ati­džiai apžiū­rėjo tai, ką atsi­ve­žiau (rei­kia pasa­kyti, kad I. Šlape­lis buvo labai man­da­gus, pado­rus žmogus). Sako: „Na, tas vyro port­re­tas neblo­gas“. Bet „čiur­lio­niais“ nesu­si­do­mėjo. Dėl to jau­čiausi nusi­vy­lęs. Tačiau vil­ties nepra­ra­dau. Aplankiau P. Galaunę. Nuėjau tie­siai į muziejų, į jo kabi­netą. (Buvau toks „nacha­las“). P. Galaunė irgi nesu­si­ža­vėjo „čiur­lio­niais“. Dar pasakė, kad grįž­čiau į kaimą, nes dai­li­ninkų rei­kia ne tik Kaune. Supykau, pagal­vo­jau, kad nieko tie kau­nie­čiai apie meną nesu­pranta, ir grį­žau į Alsėdžius… (Gal ir gerai, kad tada taip atsi­tiko – manau, kad tru­pu­tėlį pamokė).

Po gero pus­me­čio, vėl paban­džiau. Vežiausi tą pačią galvą. I. Šlape­lis pažiū­rėjo, tarė: „Kad šitą jau mačiau, negi nieko dau­giau nepa­da­rei?“. Tačiau jam patiko. Dar paklausė, kaip gal­voju pra­gy­venti stu­dijų metais. Pasakiau, jog šiek tiek esu susi­tau­pęs (nes jau dirb­da­vau šiokius tokius dar­bus, padė­da­vau tėvui, ir kau­piau pini­gus stu­di­joms). Direktorius tarė, jog svar­biau­sia išsi­lai­kyti pir­mus metus, o pas­kui bus leng­viau („Gal ir kokią sti­pen­di­jėlę parū­pin­sime, jeigu būsite darbš­tus“). Taip ir įstojau.

Mokantis Kauno meno mokyk­loje dau­giau­sia davė S. Ušinskis. Jis buvo už stu­dentų kūry­binę laisvę ir jau vien dėl to kaip dės­ty­to­jas davė daug (J. Vienožinskis labiau tempė ant savo kur­pa­lio). Mūsų san­ty­kiai buvo labai artimi. Kai Karo muzie­jaus užsa­kymu kūriau „Rūdavos kau­ty­nes“ (šį didelį tapy­bos darbą tapiau savo namuose), jis pasi­siūlė pakon­sul­tuoti. S. Ušinskui pačiam buvo įdomu, nes dirbo pana­šio­mis temo­mis. Gyvenau šalia Kauno meno mokyk­los, beveik už tvo­ros – pas žydų šeimą nuo­mo­jau kam­barį. Čia ir dir­bau. S. Ušinskas nuo­lat atei­davo ir patar­davo. Būtent jis pas­ka­tino pasi­rinkti dip­lo­minį darbą miesto sta­ty­bos tema – man tai pasi­rodė nesvetima.

Karo metais, kuo­met buvau bai­gęs moks­lus Meno mokyk­loje, o Lietuvoje jau vieš­pa­tavo vokie­čiai, sumąs­čiau, kad rei­kia važiuoti moky­tis į Europą. Norėjau pama­tyti pasau­lio. Didžiausia sva­jonė buvo Paryžius, tačiau gal­vo­jau, kad ten mate­ria­li­niai sun­ku­mai bus didesni, todėl pasi­rin­kau Vieną. Nesunkiai įsto­jau į Meno aka­de­miją. Studijavau tapybą. Diplominio darbo vadovu buvo pro­fe­so­rius Herbertas Dimmelis (tuo metu jis ėjo ir rek­to­riaus parei­gas). Aišku, karo metais moks­lai buvo gana sudė­tingi. Aliejiniais dažais beveik nedir­bau, paruo­šiau nema­žai kar­tonų. Dirbome keli vie­noje kla­sėje. Paskui pro­fe­so­rius išrū­pino atskirą kori­do­riuką. Diplominiam dar­bui sumąs­čiau didelį for­matą. Jį išsi­tie­siau per visą patalpą. O gyniausi 1945 metų vasarį, visai prieš Vasario 16 dieną. Vienos mokykla buvo kla­si­kinė, aka­de­minė – tad pro­fe­sine prasme įgijau neblogą pasi­ruo­šimą. Nors iš kitos pusės – karo metu moks­lai nevyko nor­ma­lia eiga, todėl daug kas buvo ir pra­rasta. Svarbiausia, kad pra­si­plėtė aki­ra­tis, įgijau patirties.

Po Kauno Viena atrodė visai kas kito. Jautėsi, kad tai impe­ri­jos (tegul ir buvu­sios) sos­tinė. Skirtumas dar jau­tėsi ir dėl to, kad čia mažiau jau­tėsi karas. Tik kai atvy­kau, gavau maisto kor­te­les, su kurio­mis buvo galima paval­gyti val­gyk­loje. Žinoma, nebuvo ten kaž­kas ypa­tingo, tačiau badas neka­mavo. Viena atrodė kur kas sim­pa­tiš­kiau lygi­nant su Berlynu. Modernios dai­lės matyti neteko. Ją juk naciai uždraudė… Tačiau G.Klimtą regė­jau (nors, pavyz­džiui, O. Kokoschka buvo nero­do­mas). Apskritai, kaž­ko­kių parodų nela­bai jau ir vyko. Atmintyje ypač įstrigo apsi­lan­ky­mas vie­nose kapi­nėse. Viduryje dide­lis gėlių ova­las, o aplin­kui akme­ni­niai, mar­mu­ri­niai pamink­lai. Kai pra­dė­jau skai­tyti – vie­nas Straussas, kitas… Ir visi kiti kom­po­zi­to­riai… Vienoje kurį laiką gyve­nau pas buvu­sio Imperijos pata­rėjo našlę visai netoli prie Meno aka­de­mi­jos (į stu­di­jas vaikš­čio­da­vau pės­čio­mis). Nuomojome su tokiu toto­riumi iš Kauno, taip pat stu­dentu. Jis mane vai­šin­davo lie­tu­viš­kais laši­niais, dalin­da­vo­mės vis­kuo, ką turime. Iš Lietuvos į Vieną pasi­kvie­čiau V. Kasiulį, tačiau jis čia kaž­kaip „neužsikabino”.

Po karo didelį poveikį padarė moder­nio­sios dai­lės kolek­cio­nie­rius ir abst­rak­cio­nizmo pro­pa­guo­to­jas (filmų kūrė­jas, meno­ty­ri­nin­kas) Ottomaras Domnickas. Pas jį Štut­garte pri­va­čiai gydžiausi. Kažkaip išsi­kal­bė­jome, pasi­gy­riau, kad esu dai­li­nin­kas. Piniginėje turė­jau kelias pašto ženklo dydžio savo darbų nuo­trau­kas. Parodžiau. Tada jis pra­darė savo kabi­neto duris – o ten, kitame kam­ba­ryje, visa moder­nio­sios tapy­bos gale­rija (M. Ackermannas, W. Baumeisteris, H. Hartungas ir kiti)! Jis ją kaupė ir Hitlerio lai­kais – kada tai buvo drau­džiama – nele­ga­liai. Pirmą kartą taip išsa­miai susi­pa­ži­nau su abst­rak­cio­nizmu. Svarbiausia – „gyvais“ dar­bais. Nuo tada apsi­spren­džiau ori­en­tuo­tis į gryną abst­rak­ciją. (Kažką ban­džiau daryti dar Kauno meno mokyk­loje – tačiau kole­gos šnai­ruo­davo – saky­davo: „Kokiais nie­kais tu čia užsi­imi­nėji?“. Geresnės nuo­mo­nės buvo tik tuo atveju, kai paban­džiau abst­ra­huoti bata­linę kom­po­zi­ciją, bet vis tiek nesuprato).

Visgi pasa­ky­čiau, kad didžiau­sią indėlį man kaip dai­li­nin­kui suteikė Jungtinės Valstijos. Į Čikagą atvy­kau 1948 metais. Patiko Amerika, jos menas ir kul­tūra. Apskritai, be JAV nebū­čiau toks, koks esu. Kalbant apie įtakas galė­čiau išvar­dinti ir vieną, kitą pavardę, tačiau stip­riau­siai įtakojo pats fonas. Ir ypač archi­tek­tūra. Mano tapyba yra labai tam­p­riai susi­jusi su archi­tek­tūra. Savaime aišku – moder­niąja. O Čika­goje, tuo metu (tačiau ir dabar) buvo susi­tel­ku­sios ypač stip­rios archi­tek­tū­ri­nės jėgos. Be to, gyven­da­mas Valstijose kiek­vieną vasarą steng­da­vausi nuva­žiuoti į Niujorką. (Visgi meni­nis gyve­ni­mas vyko ten). Ir tai mane sti­mu­liuo­davo. Pavyzdžiui, 1965 metais savo aki­mis mačiau Moderniojo meno muzie­juje mačiau W.C. Seitzo kuruotą svar­biau­sią op meno parodą The Responsive Eye. Nedrįsčiau teigti, jog mano tapyba yra gry­nai optinė, tačiau per­cep­tu­aliz­mas darė įspūdį. Dar patiko mini­ma­liz­mas: F. Stella, S. LeWittas, D. Juddas. Manau, kad tarp mūsų buvo daug bendrų dalykų. Tad ir savo tapybą gal net labiau pri­skir­čiau mini­ma­liz­mui, pota­py­bi­nei abst­rak­ci­jai, bet ne op menui.

Dar daug ką dik­tavo ne tik šiau­rės ame­ri­kie­tiš­koji dailė ir archi­tek­tūra. Antai – kokia iki šiol stipri yra visos Lotynų Amerikos, ypač Brazilijos mokykla! Iš lotynų ame­ri­kie­čių anks­čiau ypač didelį įspūdį darė mek­si­kie­čių meni­nin­kai. Muralistai (J. Orozco, D. Siceiros, D. Rivera) išsi­skyrė monu­men­ta­lumu. Kai kuriais atve­jais jie man būdavo kur kas įdomesni nei ame­ri­kie­čiai. Jie pada­ry­davo vel­niš­kai įdomių ir drą­sių dalykų.

V.P. Gal galite pako­men­tuoti kūrimo pro­cesą? Teko patirti, kad ne vie­nas, žvel­gian­tis į Jūsų paveikslą, susi­jau­dina dėl kelių dalykų. Pirma – „kiek laiko tai užima?“. Antra – „ar kai meni­nin­kas dirbo, jam neskau­dėjo akių?“. Ir dar, tuo pačiu – Jūsų „fir­mi­nis ženklas“ yra toly­giai išta­pyta švie­so­tamsa – slink­tis iš švie­sos į tamsą ir atvirkš­čiai. Manyčiau, kad tai ski­ria­ma­sis Jūsų opti­nės, mini­ma­lis­ti­nės tapy­bos bruo­žas. Kaip jį išgaunate?

K.V. Visi menai pra­si­deda nuo medžiagų. Kartais tai labai daug ką duoda. Antai – porė­mius visą laiką arba bent jau daž­nes­niais atve­jais, dary­da­vausi pats. Taip būdavo kur kas papras­čiau – ir pigiau, ir pats geriau žinai ko nori. Nes kai užsa­ky­da­vau, meis­trai nepa­da­ry­davo taip, kaip norė­da­vau, rei­kė­davo nuo­lat aiš­kinti, gaišti laiką. Sudėtingų porė­mių pada­ry­mas yra panašu į skulp­tūrų, erd­vi­nių konst­ruk­cijų darymą. Tapyboje ver­tinu paprastą, aiškų for­matą – visgi kvad­ra­tas, sta­čia­kam­pis yra ta paprastoji forma. O papras­tuose daly­kuose glūdi esmė. Kai pra­dė­jau savo geo­met­ri­nes abst­rak­ci­jas, tapiau ant tra­di­ci­nių kvad­ratų, sta­čia­kam­pių. Vėliau for­ma­tais pra­dė­jau vari­juoti – įvai­riau­sius pavi­da­lus lem­davo (pana­šiais kaip su spalva) kiek­vie­nas konk­re­tus atve­jis – tai, ką norė­da­vau pasa­kyti, kas atro­dy­davo svar­biau… Pasirinkimą lem­davo visuma – ne konk­re­čiai tik spalva ar mas­te­lis, bet atskirų dalių sąveika. Dirbdamas pra­džioje pasi­da­rau eskizą. Netgi pasa­ky­čiau, kad pie­ši­niai yra mano tik­roji kūryba. Tai, kas pada­roma dažais – jau dau­giau mecha­ni­nis dar­bas. Gruntas papras­tai būna bal­tas. Ant drobės per­ke­liu brė­žinį – viską susi­brai­žau, o tada jau nau­doju dažus. Savo geo­met­ri­nėms kom­po­zi­ci­joms nau­do­da­vau tik akrilą (liqui­tex fir­mos). Dirbti akri­li­niais dažais yra vie­nas malo­nu­mas. Jie grei­tai džiūsta, neke­lia tiek daug prob­lemų, kaip alie­ji­niai. Iš tik­rųjų – galima var­toti ir aliejų, bet tai kur kas ilges­nis, var­gin­ges­nis pro­ce­sas. Kartais teplioji-​teplioji, tik užsi­mur­zina kaž­kaip ir tiek. Nieko neiš­eina… Dirbant ne visada pasi­seka. Bet tada turi dirbti toliau. Gyvenime juk visko būna… Visada mėgau tapyti dides­nius plo­tus. Šie, žinoma, rei­ka­lau­davo ir dau­giau svei­ka­tos. Bet tai yra kur kas sma­giau. Žinoma, laiko sąnaudų atim­davo taip pat. Nors čia dar­bas dar­bui nelygu. Kartais ilgiau, kar­tais lėčiau. Apskritai dėl laiko truk­mės tai nėra ką ir pasa­kyti. Kai dirbi – į laik­rodį nežiūri. Pagalbinės prie­mo­nės yra liniuotė ir lipni juos­telė. Piešinį susi­brai­žau su liniuote. Lipnia juos­tele užkli­juoju nerei­ka­lin­gas (jau užta­py­tas arba dar nepa­deng­tas) vie­tas. Perėjimus iš švie­sos į tamsą ir atvirkš­čiai išgaunu tep­tukų pagalba. Naudoju siau­res­nius, pla­tes­nius tep­tu­kus ir nieko kito. Nepurškiu ir neš­tam­puoju. Esu paban­dęs pul­ve­ri­za­to­rių. Tačiau darbo su juo neper­pra­tau ir vėl grį­žau prie tep­tukų. Pakartoti, patai­syti (ypač kai dar­bas būna mecha­niš­kai apga­di­na­mas) prak­tiš­kai neįmanoma.

Tiek ir visų pro­fe­si­nių paslap­čių. Svarbiausia – dar­bas. Kruopščiai tepi tep­tuku ir tiek.

V.P. Iš vieno meni­ninko esu gir­dė­jęs, kad tarp kolegų sklan­džiu­sios legen­dos, esą Jūs dary­da­vome aliu­mi­ni­nius porėmius.

K.V. Darydavau aliu­mi­ni­nius rėmus – ne porė­mius. Visą laiką būdavo įdomu eks­per­i­men­tuoti su nau­jo­mis medžia­go­mis. Pamatai kažką tokio par­duo­dant ir nusi­perki – tam, kad išban­dy­tum. Panašiu prin­cipu konst­ruo­da­vau erd­vi­nes konst­ruk­ci­jas. Specialiai nieko negal­voju, mate­ria­lūs daly­kai kar­tais padik­tuoja pada­ryti tie­siog taip, o ne kitaip, ir vis­kas. Pamačiau par­duo­tu­vėje medi­nių tašų, pagal­vo­jau, kad būtų įdomu kažką pada­ryti. Vėliau paro­džiau tai, ką pada­riau vie­nos Čika­gos gale­ri­jos savi­nin­kui. Tas pasi­juokė: „Kokias tu čia kabyk­las darai?”. Tai tru­putį numušė ūpą rodyti erd­vi­nes konst­ruk­ci­jas vie­šu­moje. Jau vėliau, kai gyve­nome Stokbridže, vie­nam savo kai­my­nui „par­da­viau” konst­ruk­ciją už du bilie­tus į kon­certą. Jis ją susi­vi­rino iš metalo. Tai vie­nin­telė atvi­roje erd­vėje esanti (o gal ir buvusi) mini­ma­lis­tinė skulptūra.

V.P. Žinau, kad kai tapote, visuo­met klau­so­tės muzi­kos. Koks Jūsų tapy­bos san­ty­kis su muzika?

K.V. Dirbdamas mėgstu klau­sy­tis muzi­kos. Žinoma ne visada, ir kar­tais erzina (kuo­met ausys zvim­bia nuo garsų) tačiau muzika ir pake­lia nuo­taiką, ir suku­ria tam tikrą darbo ritmą. Nesu anga­žuo­tas muzi­ki­niu požiū­riu. Pirmenybę ati­duotu kla­si­kai. Klausau kad ir L. Bethoveno Penktąją sim­fo­niją ar J.S. Bacho Brandenburgo kon­cer­tus, mėgstu G. Verdi ope­ras, G. Puccini Toscą. Tuo pačiu pri­pa­žįstu ir leng­vesnę muziką – Vienos val­sus, ispa­niš­kus fla­menko, pary­žie­tiš­kus šansonus.

O maniš­kėje tapy­boje – muzi­ki­nis momen­tas, be abejo, yra svar­bus. Visų pirma pasa­ky­čiau, kad ne muzi­ki­nis, o rit­mi­nis aspek­tas. Mūsų gyve­nime rit­mas daug ką dik­tuoja (koks svar­bus yra dienų, širdies pla­kimo ar žings­nių rit­mas). Maniškė tapyba yra paremta ritmo pag­rindu. Taip pat svar­bus yra jude­sys (bet tai ir yra ritmas).

Geras komp­li­men­tas mano tapy­bai buvo tuo­met, kai vie­nas kom­po­zi­to­rius, pama­tęs kom­po­zi­ciją Riddle, tarė: „Oho, čia beveik kaip muzi­kinė tokata“.

V.P. O koks Jūsų san­ty­kis su matematika?

K.V. Joks [juo­kiasi]. Mokykloje buvau pas­ku­ti­nis – pats bjau­riau­sias ir pras­čiau­sias – mokinys.

V.P. Visą laiką gyve­note ypa­tin­guose namuose. Pradžioje Jūsų tėve­lio išta­pyta troba Alsėdžiuose, pas­kui dviejų aukštų namas Čika­goje, vėliau – Villa Virginia Stokbridže (Masačiusetso vals­ti­joje), dabar – Mažosios gil­di­jos namai Vilniuje. Koks gyve­na­mo­sios aplin­kos povei­kis Jūsų kūrybai?

K.V. Be abejo, kad dide­lis. Čika­goje gyve­nau ypa­tin­game name. Kai jau buvau susi­tau­pęs dau­giau pinigų, jį nusi­pir­kau. Norėjau, kad mano namai būtų kaip muzie­jus. 1978 metais per­si­kė­liau į Stokbridžą. Tie namai buvo apšepę. Juos remon­ta­vau savo lėšo­mis ir jėgo­mis. Stokbridže labai patiko. Oras ten pana­šus į lie­tu­višką, tik švel­nes­nis. Labai gra­žios būdavo žiemos, kai pasnig­davo. Sniegas lai­ky­da­vosi neil­gai, tačiau kokie vaiz­dai būdavo! Stokbridže daug dirb­da­vau lauke – toje viloje buvo dide­lis par­kas (jis pri­minė japo­nišką sodą – su tven­ki­niu, natū­ra­liai sudės­ty­tais akme­ni­mis). Tai buvo ne par­kas, o tik­ras meno kūri­nys. Savo jėgo­mis pjau­da­vau žolę, rūpin­da­vausi auga­lais. Ūkio dar­bai užim­davo daug laiko ir svei­ka­tos, tačiau ten buvo gera.

V.P. Ar tikite įkvėpimu?

K.V. Žinoma, kad tikiu! Jeigu esi suir­zęs arba neiš­si­mie­go­jęs – tada tik­rai būna sunku dirbti. Reikia būti ramiam. Paskui – tik dar­bas! Tai ir yra įkvė­pi­mas. Dar noriu paste­bėti, kad kal­bant apie tapybą labai sunku pasa­kyti – kodėl yra taip, o ne kitaip. Tiesiog rei­kia mąs­tyti vaiz­dais. Tai ir yra tapyba.

(kal­binta 2009 m. gruodį – 2010 sausį)