Žilvinas Kempinas: video juosta ne tik filmams?

Jau kuris lai­kas seku meni­nin­kus, kurie didžiąją savo laiko dalį pra­lei­džia gyven­dami ir kur­dami užsie­nyje, bet vis tik rep­re­zen­tuoja mūsų šalį tarp­tau­ti­niame meno pasau­lyje. Vienas tokių pavyz­džių yra Žilvi­nas Kempinas, kuris nuo 1998 metų gyvena ir dirba Niujorke. Žilviną dar 2007 metais žurna­las „Art Review Magazine“ įtraukė į 25 atei­ties meni­ninkų, kuriuos verta žinoti, sąrašą. Lietuvis taip pat gavo „Calder Prize“ ir „Atelier Calder Residency“ apdo­va­no­jimą, jis yra lai­mė­jęs ir ne vieną mažesnę pre­miją, bei dvi stipendijas.

Lietuva yra per maža, kad galėtų išlai­kyti savo gabiau­sius kūrė­jus čia. Menininkai įgydami išsi­la­vi­nimą sve­čiose šalyse sie­kia įsilieti į pla­tesnę ir geriau matomą meno pasau­lio erdvę. Deja todėl, kai kuriuos Lietuvą gar­si­nan­čius meni­nin­kus ir jų dar­bus mes retai matome būtent Lietuvoje. Žilvino Kempino insta­lia­ci­jos, kurių sti­lius labiau­siai jį ir išgar­sino pasau­lyje, Lietuvoje buvo eks­po­nuo­ja­mos tik kartą. ŠMC (Šiuo­lai­ki­nio meno cent­ras) 2007 metais pri­statė jo per­so­na­linę parodą, kurią sudarė dvi insta­lia­ci­jos „Paralelės“ ir „Skraidanti juosta“.

Instaliacija „Tūba“

Pirmą kartą per­skai­tęs apie Žilviną Kempiną inter­nete ir susi­ra­dęs jo darbų nuo­traukų likau tru­putį nusi­vy­lęs. Tuo matyt insta­lia­ci­jos ir ski­riasi nuo kito vizu­a­liojo meno, jų aura, bei povei­kis jau­čia­mas tik matant savo aki­mis, paskir­toje vie­toje ir numa­tytu laiku. Šiuo­lai­ki­nio meno centre savo aki­mis išvy­dęs šiuos kūri­nius pakei­čiau nuo­monę, nes atrodo iš pirmo žvilgs­nio ele­men­ta­rio­mis ir kiek­vie­nam pri­ei­na­mo­mis prie­mo­nė­mis Žilvi­nas suku­ria dar­bus, kurie žavi papras­tumu, bet ir turi keistą poveikį. Kaip sakoma genia­lu­mas slypi papras­tume, būtent taip būtų galima api­bū­dinti šią kūrybą. Pirmoji insta­lia­cija „Paralelės“ tai hori­zon­ta­liai kas kelis cen­ti­met­rus, virš parodą lan­kan­čių žmonių galvų, per visą salės ilgį ištemp­tos video juos­tos. Kas dar? Daugiau nieko, tik juos­tos trans­for­muo­jan­čios dide­lės bal­tos salės erdvę. Šios juos­tos sąvei­kauja su žmogaus jude­sių sukel­tais nedi­de­liais oro gūsiais ir vos paste­bi­mai plazda, taip pakeis­da­mos salės erd­vės suvo­kimą. Salė tarsi pada­li­nama į dvi atski­ras dimen­si­jas (para­le­les, kaip pava­di­nime), dvi skir­tin­gas erd­ves. Malonu yra tai, kad jau­tiesi lyg vaikš­čio­tum meno kūri­nio viduje, tampi inte­rak­ty­vus dalyvis.

Žilvi­nas Kempinas „Transmediale” festivalyje

Kitas Žilvino dar­bas, demonst­ruo­tas Šiuo­lai­ki­nio meno centre pava­di­nimu „Skraidanti juosta“ taip pat paliko didelį įspūdį. Instaliacija pirmą kartą buvo eks­po­nuota Niujorke Spencer Brownstone gale­ri­joje 2004 m. Vėliau buvo rodyta Paryžiuje, Palais de Tokyo 2006 m. Tačiau Vilniuje šiau­ri­nėje salėje eks­po­nuota insta­lia­cija buvo dvi­gu­bai didesnė nei iki tol rody­tos. Salės centre ratu išdės­tyti indust­ri­niai ven­ti­lia­to­riai ore išlaiko didžiulę video juos­tos kilpą. Štai kaip šis kūri­nys buvo pri­sta­to­mas lanks­ti­nu­kuose ir paro­dos apra­šuose: „Aukštąsias tech­no­lo­gi­jas sim­bo­li­zuo­jan­čios video juos­tos kova su gra­vi­ta­ci­jos dės­niais yra įgyven­di­nama itin mini­ma­lio­mis prie­mo­nė­mis, todėl ši insta­lia­cija labiau pri­mena poe­tinį gestą, nei įprastą mate­ria­lią insta­lia­ciją.“ Sutinku su šiuo tei­gi­niu. Juosta besi­su­kanti ir sklan­danti ore kaip dru­ge­lis atrodo tokia lengva ir poe­tiška, o sun­kūs ir monu­men­ta­lūs indust­ri­niai ven­ti­lia­to­riai prie­šin­gai, atrodo bando savo jėga juostą „nuvyti“.

Dar vie­nas ypač palan­kaus ir pla­taus ver­ti­nimo pasau­li­nėje meno sfe­roje susi­lau­kęs Žilvino Kempino kūri­nys vadi­nasi „Tube“. Su šiuo kūri­niu meni­nin­kas 53-​joje Venecijos bie­na­lėje vyku­sioje 2009 metais atsto­vavo Lietuvos šiuo­lai­ki­nio meno sek­ciją. Instaliacija buvo atrinkta iš ketu­rių pateiktų kūri­nių, jį atrinko LR Kultūros minis­te­ri­jos eks­pertų komi­sija. Lietuvoje „Tūba“ pava­dinta juodai-​balta 26 metrų ilgio insta­lia­cija suda­ryta iš sta­čia­kam­pio, kvad­rato, apskri­timo ir tie­sių. Čia vėlgi yra nau­do­jama skulp­tū­rine medžiaga tapusi, vadi­nama Žilvino Kempino vizi­tinė kor­telė, video juosta.

„Tūba“ nieko nerep­re­zen­tuoja ir nesim­bo­li­zuoja, ja nesie­kiama nieko papa­sa­koti, tačiau ji vei­kia kaip juti­mi­nis inst­ru­men­tas. Instaliacijoje nau­do­ja­mos papras­tos ir ele­men­ta­rios prie­mo­nės, kurios pri­ar­tė­jus suku­ria įdomų vizu­alų poveikį ste­bė­to­jui. Matematiškai tiks­liai geo­met­ri­nių figūrų sis­te­moje tarp kietų bui­ti­nių medžiagų nau­do­jama video juosta per­tei­kia cilindro for­mos iliu­ziją erd­vėje, kuri stip­riai rea­guoja į kiek­vieno žmogaus judė­jimą, pri­ei­nant arčiau ar nutols­tant. Einant cilindro (tūbos) vidumi, sunku nusta­tyti atstumą iki plonų hori­zon­ta­liai supan­čių video juostų. Tūba rea­guoja į bet kurį ste­bė­toją, taip pat ir į šviesą, tarsi gyvas dari­nys - kiek­vieną kartą žiūrint į ją iš vidaus mato­mas skir­tin­gas vaiz­das, suke­lian­tis vis kitus pojūčius.

Šiuo metu pub­li­ka­ci­jos apie Žilviną Kempiną pasau­li­nėje spau­doje yra daž­nas reiš­ki­nys. Apie jį rašo Art In America, The New Yorker, Art Review Magazine ir kiti. Lietuvių meni­ninką atsto­vauja pres­ti­žinė „Yvon Labert“ gale­rija, kuri yra įsikū­rusi Niujorke ir Paryžiuje, taip pat gale­rija „Vartai“. Žilvi­nas Kempinas daly­vavo ir šių metų „Transmediale” fes­ti­va­lyje, Berlyne. Neabejotina, jog tokie lie­tu­vio lai­mė­ji­mai kelią Lietuvos pres­tižą tarp­tau­ti­nio meno kon­tekste. Tik labai gaila ir para­dok­salu, bet lie­tu­viai jo kūri­nius pama­tyti gali labai retai, vie­šė­dami Paryžiuje ar Vienoje. Įdomu ar pakviesti Žilviną Kempiną į Lietuvą yra taip brangu ar mūsų gale­rijų kura­to­riai tie­siog linkę ten­kin­tis meno pasau­lio vidu­ti­ny­bi­ėmis, nepa­gal­vo­dami, jog galėtų mums duoti gali­mybę arti­miau susi­pa­žinti su jau pri­pa­žinto ir įver­tinto lie­tu­vio meni­ninko dar­bais. Palinkėsime Žilvi­nui Kempinui ir toliau sėk­min­gai kurti, tikė­ki­mės arti­miau­siu metu Lietuvoje atsi­ras dau­giau gali­my­bių pama­tyti ir įver­tinti meni­ninko kūrybą.

Už straipsnį dėko­jame Donatui Jankauskui.