Beverčiai kūnai ir traumuojančios patirtys Diane Arbus fotografijoje

Tolerancijos gynė­jai ir sklei­dė­jai apšauks mane viso­mis įmano­mo­mis fobi­jo­mis, bet pri­pa­žin­kime bent jau sau, jog kito­kie, mar­gi­na­lūs kūnai — seni ar neįga­lūs — mūsų visuo­me­nėje nėra kaž­ko­kios ver­tės nešė­jai. Mes ir tie, kurie neper­žen­gia kaž­ko­kios nema­to­mos, bet sutar­ti­nės, savaime supran­ta­mos lūkes­čių ribos, vadi­nami „nor­ma­liais“. Mūsų dau­guma, o mažumą apšau­kiame nukry­pu­siais ar iškry­pu­siais — taigi, nebe­ver­tin­gais, blo­gais, suga­din­tais kūnais. Per daug plo­nas, sto­ras, aukš­tas, žemas, senas, keis­tas? Gal sek­su­a­li­nės patir­tys kito­kios, neįp­ras­tos? Lyg kitas pasau­lis, kurio kas­die­ny­bėje sten­gia­mės nepa­ste­bėti, pra­eiti nulei­dus akis, tačiau slap­čia trokš­tame ir sie­kiame ste­bėti — per rakto sky­lutę, nema­to­mai, kad nebū­tume apšau­kiami tokiais pačiais keistuoliais.

Žmonės gei­džia regi­nio, spek­tak­lio, kad būtų paten­kin­tas smal­su­mas, bet sykiu lik­tum nuo­ša­lyje. Baisu žiūrėti tie­sio­giai. „Freak‘ai“ never­tingi kaip kūnai, bet ver­tingi kaip žvilgs­nio ir malo­numo objek­tai. Žinias­klaida tuo mėgau­jasi, nuo­lat kel­dama savo rei­tin­gus viena ar kita isto­rija ar bent jau jos simu­lia­cija (juk skan­dalą galima sukurti). Tokie, dau­giau ar mažiau „kito­kie“ žmonės buvo ir žydų kil­mės ame­ri­kie­čių foto­gra­fės Diane Arbus (1923−1971) objek­tas — pari­bio žmonės, „nenor­ma­lūs“, neįga­lieji, silp­nieji, ser­gan­tys, mirš­tan­tys, keis­tuo­liai, visuo­me­nės atstum­tieji, cirko gyven­to­jai ar net abso­liu­čiai paprasti vei­kė­jai, kurie Arbus dar­buose vis tiek „kito­kie“. Tačiau šiuos objek­tus ir foto­gra­fi­jas sun­kiai pava­din­tum leng­vai virš­ki­nama sen­sa­cija ar malo­numų šalti­niu. Kita dimen­sija — gąs­di­nanti, bet ir kvie­čianti pažvelgti ati­džiau; pri­kaus­tanti ir pri­ver­čianti pasi­justi nejau­kiai, nesau­giai. Nutilti.

Psichologinė foto­gra­fija, kuri palie­čia ir pri­ver­čia mąs­tyti, o ne gro­žė­tis, nes gro­žė­tis iš esmės čia nėra kuo. Nepaisant to, kad bevar­džiai per­so­na­žai sie­kia būti kuo gra­žesni, pasi­tempę, jie nėra gra­žūs — bent jau Vakarų pasau­lyje suvo­kiamo idea­laus gro­žio prasme. Arbus pagauna tą momentą, kai žmogus atsi­pa­lai­duoja, susi­rau­kia, muis­tosi ir nebe­po­zuoja. Momentą, kai vei­kė­jas yra pats negra­žiau­sias ir kaž­kuo liūd­nas, gru­bus ar mania­kiš­kas. Juodai-​balta foto­gra­fija, daž­niau­siai kvad­rato for­ma­tas ir objek­tas kadro centre. Jis žiūri tie­siai į tave, o tu net neno­rom — į jį ar ją.

„Dauguma žmonių keliauja per gyve­nimą nuo­la­tos bijo­dami skaus­min­gos, trau­muo­jan­čios patir­ties. Freak‘ai jau gimė su trauma. Jie jau tai išgy­veno. Jie yra aris­to­kra­tai“ (Diane Arbus).

Fotografei įpras­ti­niai, vidu­ti­niai žmonės neįdo­mūs, jie neturi paslap­ties. Ji susi­drau­gauja su savo per­so­na­žais, įgauna jų pasi­ti­kė­jimą ir išlau­kia momento, kai jie pasi­kvie­čia meni­ninkę į savo namus. Procesas įdomes­nis nei rezultatas.

Diane Arbus domino nepa­to­gūs žmonės ir jų žvilgs­niai, išraiš­kos, būse­nos. Nepatogūs Amerikai, „sva­jo­nių fab­ri­kui“ ir „disne­i­len­dui“. Iliuzija apie nuo­lat švie­čian­čią saulę miršta. Šiek tiek rezisten­ci­jos ir pro­testo prieš nusal­dintą visuo­menę, kur nenor­ma­lu­mas sle­pia­mas ir užra­ki­na­mas, kur jis tinka tik cirko pasi­ro­dy­mams ir kur visi yra/​turi būti lai­mingi bei besi­šyp­san­tys. Kaip Diane Arbus dukra Doon po foto­gra­fės savi­žu­dy­bės kal­bėjo apie šeimos įtaką jos kūry­bai: „Ten buvo mil­ži­niš­kas jaus­mas ir spau­di­mas, kas yra drau­džiama ir netin­kama. Fotografavimas jai tapo gali­mybe atrasti, jog tie drau­di­mai iš tikro neveikia“.

„Vaikas su žaisline gra­nata Centriniame parke“ (Child with Toyhand Grenade in Central Park, 1962) — vie­nas iko­ni­nių Arbus darbų. Plonytės, ilgos kojos ir lyg išsuk­tos ran­kos, mania­kiška veido išraiška ir gra­nata ran­koje. Piktas ir nekant­rus, neaiš­kios min­tys ir inten­ci­jos. Įdomu, kad tai buvo vie­nin­te­lis toks kad­ras, kai vai­kas pra­rado kant­rybę ir susier­zi­nęs para­gino foto­grafę grei­čiau baigti, norė­da­mas tęsti įsivaiz­duo­ja­mus mūšius parke. Kitur jis lai­min­gas, papras­tas ber­niu­kas — tas kad­ras, kai nusi­bodo ramiai sto­vėti prieš objek­tyvą, buvo tai, ko rei­kėjo Arbus. Šian­dien šis vyras gyvena nuo­bo­džiai įprastą ir nor­malų gyve­nimą, neliko maišto, išraiškų, keis­tumo ir įsivaiz­duo­jamų mūšių — gyve­nimo „tvarka“ dis­ci­p­li­navo kūną, pri­ski­riant jį „nor­ma­liųjų“ armi­jai. Jam Diane Arbus „užfik­savo kiek­vieno iš mūsų vie­ni­šumą; visi žmonės nori atrasti ryšį su kitu, bet nežino kaip“. Jis tiki, kad taip pat jau­tėsi ir pati Arbus.

Menininko darbų galią parodo ir atvaizdų inter­teks­tu­alu­mas — atkar­to­ji­mai, imi­ta­ci­jos kituose popu­lia­rio­sios kul­tū­ros ar meno pro­jek­tuose. Prisimenat Stanley Kubrick filmą „Švytė­ji­mas“ (The Shining, 1980) ir jame esan­čias iden­tiš­kas dvy­nes? Kubrick dvy­nės atkar­toja Diane Arbus „Identiškas dvy­nes“ (Identical Twins, 1967). Ta pati poza, bau­gi­nan­tis žvilgs­nis, nejau­ku­mas ir net vai­duok­liš­ku­mas. Abi žiūri tie­siai į kamerą — viena šiek tiek šypsosi, kita nuliū­dusi ar supy­kusi. Jos taip arti viena kitos, jog atrodo suau­gu­sios pečiais. Vėlgi, tai papras­tos mažos mer­gai­tės, bet sykiu kaž­kuo keis­tos. Apskritai, iden­tiški dvy­niai visuo­met šiek tiek gąs­dina ir ste­bina — kaip jie konst­ruoja save, savo tapa­tu­mus? Vienodos, bet kuo ilgiau žiūri tuo skir­tin­ges­nės. Nekaltos, bet kaž­kuo grės­min­gos. Ištisas prieš­ta­ra­vimų rinkinys.

Paskutiniais gyve­nimo metais Diane sukūrė foto­gra­fijų seriją „Untitled“. Šį kartą jos per­so­na­žai — slau­gos namų gyven­to­jai su vys­ty­mosi nega­lio­mis. Atmosfera abso­liu­čiai ski­riasi nuo anks­tes­nių darbų. Dar labiau gro­te­skiška, nema­loni ir baugi. Neįgalūs kūnai puoš­niose suk­ne­lėse ar pri­si­dengę helou­vyno kau­kė­mis. Kūnai, kurių kas­die­ny­bėje nema­tome, kurie paslėpti užmies­čio tota­li­nėse ins­ti­tu­ci­jose, aptver­tose aukš­to­mis tvo­ro­mis. Karnavalas ar siaubo kino juosta?

„Aš manau, yra dalykų, kurių nie­kas kitas nepa­ma­tytų, jei aš nenu­fo­to­gra­fuo­čiau“ (Diane Arbus).

Mane visuo­met domin­davo sto­ties rajo­nai. Jie turi savo­tiško žave­sio ir tik juose pama­tai tiek daug mar­gi­na­lių kūnų — suluo­šintų traumų ar alko­ho­lio, senų ir nerei­ka­lingų. Išvengdamas akista­tos situ­acijų ir pri­si­deng­da­mas tro­lei­buso lau­kimu, Vilniaus sto­tyje per kelio­lika minu­čių gali netruk­do­mai ste­bėti visas gyve­nimo dra­mas — meilę, pyktį, ginčą, susi­tai­kymą ir vėl meilę. Ciklas pra­si­deda iš naujo. Arbus kūnai šiek tiek kito­kie. Galbūt mažiau rea­lūs, pažįs­tami, sutikti, bet taip tik smalsiau.

Diane Arbus: „A pho­to­graph is a sec­ret about a sec­ret. The more it tells you the less you know.“