Prakalbus apie lietuvišką kiną, dažniausiai išgirstame atodūsius bei išvystame skėsčiojimus rankomis. Nors skeptikų visada buvo ir bus, mūsų kino padangėje įsižiebia vis daugiau ryškių žvaigždžių, o štai prieš porą metų atsirado pirmieji kino ir televizijos apdovanojimai „Sidabrinė gervė.“ Taigi, matyti, jog kino industrija nestovi vietoje, o kaip toji gervė vis stiebiasi aukštyn.
Kino kūrėjų kalvėje — Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) atsiranda vis naujų su šia meno sritimi susijusių specialybių, viena jų — kino, muzikos ir teatro vadyba. Trečiakursė Rimantė Daugėlaitė pasirinko kino vadybos specializaciją ir priklausys antrajai dieninio skyriaus diplomuotų meno vadybininkų kartai. Rudenį organizavusi tarptautinį „Kino šortų“ festivalį ir aktyviai „Skalvijoje“ su įvairiais projektais dirbanti mergina pasakoja apie prodiuserio duoną ir, nors naujasis Kusturica mūsų šalyje dar neapsireiškė, ji neskuba laidoti lietuviškojo kino.
Ypatinga akademijos atmosfera
Rimantė kinu susidomėjo mokykloje, kai norėdama praskaidrinti niūrų gimtųjų Gargždų kultūrinį gyvenimą, su draugais sumanė rodyti kiną po atviru dangumi. Merginą patraukė organizacinis procesas, projektas susilaukė puikių atsiliepimų, tad gimė noras su tuo sieti ateitį. LMTA kaip tik pirmą kartą buvo renkamas kino vadybininkų kursas, tad smalsumas ir begalinis troškimas ją atvedė į akademiją. Jaunoji prodiuserė teigė nė karto nesigailėjusi savo sprendimo ir akademiją vadina puikiausia gyvenimo mokykla: „Akademija užburia ypatinga atmosfera. Kasdieną mane supa kūrybingi žmonės, mūsų pasaulis labai skiriasi nuo kasdienės rutinos kurią išgyvena „žemiškų“ sričių specialistai. Džiaugiuosi galėdama bendrauti su režisieriais, operatoriais, įvairiausių sričių menininkais. Įgyjamos žinios kuria studentų pasaulėžiūrą, formuoja įvairiapusę asmenybę.“
Kino prodiuseriui Lietuvoje nėra nieko neįmanomo
Kas gi yra kino prodiuseris Lietuvoje? Rimantė mano, jog kino prodiuseris turi sugebėti režisieriaus idėją paversti realybe. Tenka išmanyti tiek finansinius, tiek teisinius, tiek kūrybinius aspektus. Kino vadybininkas ieško aktorių, rengia sąmatas, tariasi dėl autorinių teisių, bando privilioti kuo daugiau rėmėjų, stengiasi, jog visos komandos darbas vyktų sklandžiai. Jei aktorius gyvena už miesto ar kitame mieste — užduotis rasti kaip jam atvykti į filmavimo aikštelę, apgyvendinti. Kartais tenka netgi pagaminti visai kūrybinei komandai valgyti. Taigi, holivudiniu prodiuserių blizgesiu ir šlove nė nekvepia, bet vargu ar kas galėtų šiam darbui prikišti monotoniją.
Ko gi trūksta lietuviškam kinui?
Nepaneigiamas faktas, jog lietuviai nacionaliniam kinui ditirambų negieda ir vos ne vos varganai sukandę lūpas išspaudžia pagiriamąjį žodį. Rimantė nėra vienareiškimiškai nusiteikusi mūsų kino atžvilgiu. Ji teigia įžvelgianti nemažai potencialo jaunųjų režisierių darbuose ir džiaugiasi, jog jų filmai rodomi „Kino pavasaryje“, „Scanoramoje“ bei kituose filmų festivaliuose. „Jaunųjų kūrėjų kinas be galo reikalingas žiūrovui, nes tik jauna karta gali pakeisti kino padėtį Lietuvoje. Pagaliau nebesigręžiojama į praeitį, nebijoma eksperimentuoti, bendradarbiauti su vakarų Europos šalių kūrėjais.“ Rimantė viena didžiausių problemų įvardija filmų režisierių duoklę praeičiai. „Dauguma mūsų filmų tokie depresyvūs, nuolat pabrėžiama graudi istorinė praeitis, veiksmas rutuliojasi skurdžiuose kaimuose. Lietuviams režisieriams reikėtų vieną kartą atsisakyti praeities šešėlio ir pažvelgti į nūdienos pasaulį, kurti patrauklų, šiuolaikišką kiną.“ Ji pabrėžia mananti, kad filmus reikia kurti aktualius globaliu mastu, nes mūsų šalies filmai dažnai įdomūs tik patiems režisieriams ar siauram istorikų ratui. Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į žemę“ sėkmė įrodo, jog subtiliai pateikta tematika, kuriai visuomenė neabejinga, pritraukia žiūrovą. Jaunosios prodiuserėse manymu, ne ką menkesnė problema yra kino industrijos specialistų stygius: „Tai, jog filmuose vaidina teatro aktoriai, veda prie nenatūralumo prieš kino kameras, dirbtinių emocijų. Tada ir pasigirsta, jog mūsų filmų neįmanoma žiūrėti, nes aktoriai nė nemoka natūraliai bučiuotis, ką jau kalbėti apie švelnią erotiką ar realistiškas kovas. Taip pat neturime profesionalių scenarijaus rašytojų, tad režisieriai tampa ir scenarijų autoriais. Neišbaigtas scenarijus nesuintriguoja žiūrovo, tad dažnai stebime ištęstus filmus.
Svarbu išnaudoti galimybes
Rimantė pripažįsta, jog Lietuvoje mažai kas nori investuoti į filmus, mat rinka menka ir didelių pinigų užsidirbti nepavyksta. Tačiau ji nepateisina to, jog iš šalies valdžios negavę pinigų režisieriai apatiškai pasitraukia garsiai deklaruodami, jog šioje šalyje neįmanoma kurti: „Šiandien apstu įvairiausių tarptautinių fondų, konkursų. Ignas Miškinis įrodė, jog suradus paramą, galima gauti išties puikų rezultatą. Urbanistinį nūdienos gyvenimą atspindintis filmas „Artimos šviesos“. buvo paremtas ne tik Lietuvos valdžios, bet ir Vokietijos fondo Filmstiftung NRW bei Europos kino fondo Eurimage lėšomis. Šį filmą galiu drąsiai išskirti iš visų iki tol matytų novatoriškumu ir profesionaliu pastatymu.“
Šviesus rytojus
Mergina tikina, jog kaip darbai atstovauja kūrėjui, taip jie reprezentuoja ir šalį. Kino industrijos specialistams reikia ne tik sukaupti teorinių žinių, bet ir nuolat domėtis naujienomis, sekti aktualijas, kad būtų galima įnešti naujo vėjo į šalies kinematografiją. Labai svarbi yra ir gyvenimiška patirtis, įvairūs potyriai. „Kultūra yra visuomenės pagrindas, žmonių bendravimo atspindys. Aš pasirinkau meilę kinui ir stebėdama jaunus žmones, viską aukojančius vardan filmo idėjos, jos realizavimo, tikiu, jog mūsų kino kultūra bręsta, tobulėja. Manau galėčiau drąsiai teigti, jog lietuviškas kinas išgyvena renesansą ir kurią nors vieną dieną galėsime pasakyti, jog didžiuojamės būtent Lietuvos kinu“ , — optimistine gaida užbaigia Rimantė.
Už straipsnį dėkojame Gabijai Venclovaitei
balandžio 9, 2010
5:37 pm
gražu. ir nuteikia teigiamai