Nuotraukų autorius Paulius Karpas
Daug kam šis klausimas gali pasirodyti visiškai nemielas. Tik neseniai mus atleido žieminio šalčio gniaužtai, ant skruostų nusėdo šilti saulės bučkiai… Todėl nešaldysiu skaitančiųjų, išduosiu paslaptį. Šiaurė – tai ne lokacija žemėlapyje, ne vieta ant žemės paviršiaus, ne kryptis ir net ne stingdantis šaltis, apsigaubęs poliarinių meškų kailiais. „Šiaurė“ — tai audiovizualinės poezijos projektas, kurio pristatymas įvyko Vilniuje „Menų spaustuvės“ kišeninėje salėje, kovo 28 dieną.
Buvo saulėtas sekmadienis, davęs atsikvėpti po ilgo ir beprotiško savaitės maratono. Tokią ramią dieną kelionė į „Šiaurę“ ir baugino, ir viliojo. Jau atvykus į peržiūrą pasitiko neramus šurmulys, ant kiekvieno „Menų spaustuvės“ kiemelio kampo buvo pritūpę laukiančiųjų. Laukiantieji galėjo nuveikti keletą dalykų: saulės atokaitoje tingiai surūkyti cigaretę, smalsiomis akimis medžioti ryškiaspalvius pažįstamus ir nepažįstamus, persimesti keletu greitų žodžių su projekto autoriais, patyrinėti išraiškingas Gedmanto Kropio fotografijas, kuriose „pagautas“ Šarka.
Benas Šarka ir Aivaras Ruzgas
Šitas šurmulys žadino keistą prieškelioninį jaudulį. Kelionė į „Šiaurę“ prasidėjo mažytėje juodoje salėje švysčiojant ekranui. Kaip įprasta pradžioje buvo kalbos. „Menų spaustuvės“ atstovė lakoniškai pristatė Šarką, kaip mažutę sniego gniūžtę mestelėjo žodį jam. Tuomet iš Šarkos lūpų pažiro magiškas abrakadabra. Paslaptys apgobusios „Šiaurę“ ėmė po truputį vertis. „Šiaurė“ tarsi snaigė lengvai nusileido ant ekrano. Mane įsiurbė nuo pačio pirmojo kadro. Panirau į transą. Neskubri juodai baltų kadrų tėkmė, begaliniai atsikartojimai, karts nuo karto užstringantys ekrane. Šamaniškai išgiedamas tekstas ir tarsi vandens raibuliai, pliumtelėjus akmeniui, banguojanti muzika. Jei reikėtų keliais žodžiais nusakyti su kuo man asocijuojasi šis kūrinys, tai būtu lėta begalinės pilkos upės tėkmė. Bet tai gana apgaulinga asociacija, nes „Šiaurė“ sulipdyta iš daugybės miniatiūrų, kurias vieną nuo kitos skiria ekrano juodumoje ir tyloje išnyrantys baltaraidžiai pavadinimai.
Ištraukos iš audiovizualinės poezijos projekto „Šiaurė”
Tiesioginio ryšio tarp jų ieškoti nebūtina. Mat „Šiaurė“ buvo sumanyta ne kaip išbaigtas kūrinys, bet kaip dialogas tarp kūrėjų ir žiūrovų, kuris gali keistis po kiekvienos peržiūros. Trumpėti, ilgėti, persirikiuoti. Apie tai po peržiūros prasitarė Šarka. Ko gero tai labai geras sprendimas, nes jei būtų reikėję vertinti visą keturiasdešimt penkių minučių kūrinį , man būtų buvę labai sunku. Bendra kūrinio atmosfera priminė lėtą meditaciją. O tokių dalykų įvertinti estetinėmis kategorijomis neįmanoma, nebent esi budistų vienuolis, arba šiuolaikinis cinikas, įvaldęs gausybę meno reiškiniams preparuoti skirtų teorijų.
Nesu nei tas nei anas. Esu jaučiantis žmogus, todėl pabandysiu pasidalinti tomis mintimis, kurios tarsi dulkės nusėdo mano protą po peržiūros.
Virginijus Malčius
Visas „Šiaurės“ peržiūros procesas man buvo tarsi nesibaigianti kelionė, kuri turi konkretų maršrutą. Nori ar nenori tačiau prieš akis prabėgo visa keturiasdešimt penkių minučių „Šiaurė“. Bet stotelės — miniatiūros, ties kuriomis norėjosi užtrukti, lengvai iškildavo paviršiun ir įsirėždavo atmintin, visa kita liko kaip neerzinantis bendras fonas.
Lėtumas, su kuriuo ekrane rutuliojosi vaizdas, paskui save viliodamas tekstą ir garsą, lengvai galėjo suerzinti, jei bent menkiausiu širdies kampeliu nesi prisilietęs prie poezijos. Visas kūrinio poetiškumas skleidėsi per vaizdą. Nežinau ar sąmoningai ar ne, tačiau čia vaizdas atsiskleidė vieną svarbiausių poezijos atsiradimo aspektų – nuolatinį bandymą paskolinti savo akis kitam ir jomis parodyti išgyventą akimirką. Bet be muzikos ir teksto, tai ir tebūtų likusi pamatyta akimirka. Poezija ji tapo susiliejus visiems trims elementams: Benui Šarkai ir jo sunkiai nupasakojamam poetiškumui, Virginijui Malčiui ir jautriai banguojantiems video kadrų paviršiams, Aivarui Ruzgui ir sielos virpesius retransliuojančioms muzikinėms vibracijoms. O visa tai geriau pamatyti savo akimis.
Jei išdrįsi