Ko galima pasiekti 12-​os metų nustojus lankyti mokyklą?

„Personnes“

Žinoma, klau­si­mas neleng­vas ir turin­tis begalę atsa­kymų. Bet tar­kime, kodėl nepa­ban­džius tapyti? O dar vėliau, jei kils noras, gal netgi tapti pasau­li­nio garso meni­ninku? Christian Boltanski yra pary­žie­tis meni­nin­kas, savo karje­roje pasie­kęs didžiu­lių aukš­tumų. Būdamas vos 12 metų jis tie­siog nustojo eiti į mokyklą ir pra­dėjo kurti. Save jis laiko tapy­toju, bet geriau­siai yra žino­mas dėl moder­naus ir nestan­dar­ti­nio insta­lia­cijų, foto­gra­fijų bei skulp­tūrų patei­kimo. Menininkas daž­nai šmaikš­čiai ir (savi)ironiškai pasi­sako visuo­me­nėje ir turi puikų humoro jausmą, tačiau jo darbų tema­tika visai nelinksma. Jis savo kūry­boje neven­gia mir­ties temų, pri­si­me­nant tuos, kurie išnyko ir tevirto ano­ni­mais laiko tėk­mėje. Jis sie­kia juos savo­tiš­kai įamžinti, kap­stosi po pri­si­mi­ni­mus. Savo dar­bams nau­doja skar­di­nes, elekt­ros lai­dus, dėvė­tus dra­bu­žius, nuo­trau­kas iš nek­ro­logų ir t.t.

Su šio meni­ninko kūryba susi­pa­ži­nau prieš kelis metus būda­mas Stokholme. Ten, tie­siog jūrų uoste esan­čioje labai įdomioje gale­ri­joje „Magasin 3 Stokholm konst­hall“ jis pri­statė savo parodą „Les Archives“. Paroda taip suža­vėjo, kad išlei­dau pas­ku­ti­nius savo pini­gus ir nusi­pir­kau parodą pri­sta­tantį pla­katą. Parvykęs namo gerai iškra­čiau inter­nete Christian Boltanski biog­ra­fiją ir jo lig tol buvu­sias paro­das. O jų buvo tik­rai daug, ir visame pasau­lyje. Kitais metais Boltanskis jau 3 kartą daly­vaus Venecijos bie­na­lėje. Jis vie­nas pla­čiau­siai užsie­nyje eks­po­nuo­jamų Prancūzijos meni­ninkų. Vienas jo dar­bas yra pabu­vo­jęs ir Lietuvoje, su Oslo nacio­na­li­nio šiuo­lai­ki­nio meno muzie­jaus kolek­cija, dar­bas buvo eks­po­nuo­ja­mas ŠMC 1999 metais. Deja, tru­putį pavėlavau.

Fragmentas iš eks­po­zi­ci­jos ir inter­viu su menininku

Christian Boltanski

Sans-Souci,1991

Chrisitan Boltanski padarė stul­bi­nan­čią karjerą, todėl apžvelgti ją visą būtų sunku. Manau, galime apsi­stoti ties keliais nese­niai pri­sta­ty­tais pro­jek­tais. Šių metų Monumenta prog­ra­moje, kurioje kiek­vie­nais metais, kura­to­rių tei­gimu, pasi­rodo lyde­riau­jan­tis šiuo­lai­ki­nio meno atsto­vas, buvo suteikta garbė daly­vauti būtent Boltanski. Du jo pirm­ta­kai: ame­ri­kie­tis skulp­to­rius ir video meni­nin­kas Richard Serra (2008) bei vokie­čių tapy­to­jas ir skulp­to­rius Anselm Kiefer (2007), kiek­vie­nas sutraukė po dau­giau nei 140 000 žmonių. Boltanksi įspū­din­game, net 13.500 kvad­ra­ti­nių metrų plote, Grand Palais ‚Paryžiuje pri­statė savo insta­lia­ciją, pava­di­nimu „Personnes“. Grand Palais navos gale supil­tas mil­ži­niš­kas 12 metrų aukš­čio dra­bu­žių kal­nas, kuriame dra­bu­žiai, paties meni­ninko tei­gimu sim­bo­li­zuoja žmones. Metalinis kra­nas, kuris savo ruožtu nuo dra­bu­žių (žmonių) kalno vir­šaus atsi­tik­ti­nai sugrie­bia tam tikrą kiekį dra­bu­žių ir iškė­lęs juos į 30 metrų aukštį iki navos lubų, numeta atgal, sim­bo­li­zuoja Dievo pirštą. Pagrindinė min­tis yra, kad mūsų gali­my­bės šiam žudymo fab­rike pri­klauso ne nuo musų, nie­kas nežino kas bus nužu­dy­tas o kas ne. Tačiau, didžioji eks­po­zi­ci­jos dalis yra ant žemės, 69 sta­čia­kam­piai einan­tys lygio­mis eilė­mis užpil­dyti tais pačiais rūbais. Tuo pat metu, didžiu­liame plote, per garso kolo­nė­les visą laiką trans­liuo­ja­mas 400 žmonių širdies pla­ki­mas. Menininkas sako, kad vos atvy­kus į didžiulę navą, žmonės gir­dės visus 400 pla­kan­čių širdžių ir tai skam­bės tarsi fab­ri­kas, bet vaikš­ti­nė­dami ir pri­ėję tam tikrą gar­sia­kalbį, turės gali­mybę išgirsti vieno žmogaus širdies pla­kimą, ypa­tingą, asme­ny­bės širdies pla­kimą. Pastaruosius du metus meni­nin­kas kolek­cio­navo pla­kan­čios žmogaus širdies įrašus.

Manau šiam meni­ninko dar­bui tinka kartą pasa­kyti jo žodžiai ir paci­tuo­tas gar­sus pran­cūzų kar­ve­dys: „Kiekvienas yra uni­ka­lus ir svar­bus. Bet man patinka kai kas, ką pasakė Napoleonas, kai kovos lauke pamatė daug negyvų savo vyrų: „O, jokių prob­lemų — viena mei­lės nak­tis Paryžiuje ir tu gali pakeisti visus““. Tarsi mes esame tik fab­riko dalis, kuri nusto­jusi veikti, yra pakei­čiama kita.

Theatre d’Ombre, 2008

Šių metų pra­džioje Boltanski ėmėsi dar vieno, nė kiek nema­žiau keisto ir dar labiau iššau­kian­čio pro­jekto. Menininkas vadi­na­mas kitų žmonių gyve­nimų ir mir­čių kolek­ci­ninku, pats įsivėlė į žaidimą dėl savo gyve­nimo truk­mės. Jis susi­la­žino su gar­siu ir akty­viu pasta­rojo meto kolek­ci­ninku, kuris savo tur­tus susi­krovė lošimo namuose, Davidu Walshu. Lošėjas iš Australijos, kuris mano jog nie­kada nepra­lo­šia, tikisi lai­mėti lažy­bas, jei Christian Boltanski neiš­gy­vens 8 metų. Visus aštuo­nis metus 3 kame­ros bus įtai­sy­tos meni­ninko stu­di­joje esan­čioje Paryžiaus prie­mies­tyje Malakoff. Iš ten vaiz­das bus visą parą tie­sio­giai trans­liuo­ja­mas į vieną olą esan­čią Tasmanijoje. Tuos aštuo­nis metus, Walshas mokės Boltanskiui tam tikrą sumą, kuo ilgiau Boltanski gyvens, tuo dau­giau vis­kas kai­nuos aust­ra­lui. Nufilmuota medžiaga pri­klau­sys Davidui Walšui. Walshas netgi norėjo nusi­pirkti pran­cūzo pele­nus po jo mir­ties, bet meni­nin­kas atsi­sakė, teig­da­mas ir moty­vuo­da­mas tuo, jog tik­rai neno­rėtų baigti gyve­nimo Tasmanijoje. O be to, Japonijoje yra maža šven­tyk­lėlė kuri jam pui­kiai tiksianti.

Viena iš prie­žas­čių, kodėl Boltanskis sutiko lošti iš savo gyve­nimo yra ta, kad jo tiks­las kaip meni­ninko, kuris kuria dar­bus suriš­tus su mir­timi, gyve­nimu, pri­si­mi­ni­mais, užduoti klau­si­mus nau­do­jan­tis vis­kuo, tik ne žodžiais. Daug kam šis jo poel­gis nepa­tiko. Žinoma, kaip visada, atsi­rado ir tokių, kurie juo susi­ža­vėjo dar labiau. Menininkas, bet kuriuo atveju pasiekė savo — abe­jingų neliko. O žurna­lis­tai Boltanskio bend­ri­ninką Davidą Walshą jau pakrikš­tijo Tasmanijos velniu.

Iš kelių Boltanskio pas­ku­ti­nių pro­jektų galima susi­da­ryti nuo­monę, kad tai vie­nas drą­siau­sių šiuo­lai­ki­nių meni­ninkų. Stebina, o kartu ir šiur­pina tai, kad jis nebijo nau­doti savo asme­ni­nio gyve­nimo, kaip prie­mo­nės savo tiks­lui pasiekti. Ar tai tie­siog šou ele­men­tai ir noras pra­tur­tėti? Nemanau. Boltanskis jau iki tol yra pasie­kęs tiek, kiek dau­ge­lis galėtų tik pasva­joti. Juolab, kad apie meni­ninkų drąsą jis yra pasi­sa­kęs taip: „Geras meni­nin­kas papras­tai yra arba labai jau­nas, arba labai senas. Labai jauni meni­nin­kai yra tokie kvaili, kad neturi bai­mės jausmo. O kai jie tampa labai senais, jau dau­giau nebe­bijo. Tuo tarpu tu visada bijai.“. Įdomu ar Boltanskis būda­mas 65 metų amžiaus save vis dar laiko labai jaunu, ar mano kad jau yra labai senas, nes ko jau ko, bet drą­sos jam nes­tinga. Bet jei aš lažin­čiausi iš savo gyve­nimo truk­mės, tik­riau­siai tai dary­čiau kol esu labai jau­nas. Bent širdyje.

Les Registres du Grand-​Hornu, 1997