Kūno žymėjimas: tarp populiariosios kultūros, meno ir protesto.

Kūno žymė­ji­mas, modi­fi­ka­ci­jos yra ta ribinė, daž­nai stig­ma­ti­zuo­jama sri­tis, kuri įdomi jau vien dėl žmogaus įgali­nimo — asmuo įgyja galias modi­fi­kuoti gam­tos duotą kūną. Tatuiruotės ar aus­ka­rai išsi­ski­ria ir tuo, kad tai leng­vai įgyven­di­na­mas žymė­ji­mas, kylan­tis tik­rai ne iš būti­numo, o tik iš noro. Kas pas­ka­tina žymėti kūnus? Tatuiruotės kaip trum­pa­laikė mada, tatuiruo­tės kaip meno forma, tatuiruo­tės kaip indi­vi­dualaus tapa­tumo ir asmens uni­ka­lumo išraiška ar tatuiruo­tės kaip pro­tes­tas ir pasi­prie­ši­ni­mas — tai tik kelios kūno žymė­jimo aiš­ki­nimo kryptys.

Tatuiruotės yra pri­pa­žįs­ta­mos vienu seniau­sių bei pra­smin­giau­sių žmoni­jos meno formų ir jų isto­rija apima ne vieną tūks­tant­metį. Tačiau šįkart isto­ri­jos džiung­lėse neklai­džio­siu. Susidomėję ją leng­vai atras ir patys. Nors kūno žymė­jimo prak­ti­kos Eurazijoje jau buvo papli­tu­sios Neolito eroje, iš naujo Vakarų pasau­lis tatuiruo­tes atrado tik 18 amžiuje, keliau­to­jams pasie­kus Polinezijos gen­tis, kur tatui­ra­vi­mas buvo sta­tuso sim­bo­lis ir per­ėjimo ritu­alų dalis, bei išpli­tus šiam menui jūrei­vių tarpe.

Betty Broadbent (1909−1983) — pir­moji mote­ris, išsi­ta­tui­ra­vusi visą kūną ir turė­jusi dau­giau nei 350 tatuiruočių.

20 amžiaus tatuiruo­čių isto­rija labai įvairi — nuo uždrausto, stig­ma­ti­zuoto ir mito­lo­gi­zuoto iki popu­lia­rio­sios kul­tū­ros, kai tatuiruo­tė­mis pasi­puo­šia kino, muzi­kos, mados ar sporto pasau­lių žvaigž­dės, daran­čios įtaką bend­roms kul­tū­ri­nėms nor­moms ir prak­ti­koms. Nuo sub­kul­tūrų, kuriose tatuiruo­tės ypač mėgs­ta­mos (roko, metalo sub­kul­tū­ros, bai­ke­riai, kri­mi­na­li­nės gau­jos, Japonijos Yakuza) iki pla­čio­sios visuo­me­nės. Nuo prie­var­ti­nio iden­ti­fi­ka­vimo (tatuiruo­tė­mis žymimi nacių kon­cent­ra­ci­jos sto­vyklų kali­niai ant­rojo pasau­li­nio karo metu) iki sava­no­riško deko­ra­ty­vi­nio tatui­ra­vimo, meno ir tatuiruo­čių parodų įvai­riose pasau­lio gale­ri­jose (pavyz­džiui, dar nese­niai, 2009 metų pabai­goje Čika­goje vyko tatuiruo­čių paroda „Freaks & Flash“).

Tatuiruočių mokyklų ir sti­lių gausa savo apim­timi pri­mena tos pačios isto­ri­jos tūks­tant­me­čius. Realizmas, bio­me­cha­nika, tri­bal, old-​school, new-​school, Keltų, orien­ta­lis­ti­nės — tai tik keli pavyz­džiai. Visai nese­niai teko aptikti ir „Art Nouveau“ sti­lių. Kaip ir tapyba ar kita meno šaka, tatuiruo­čių pasau­lis pasi­žymi labai įvai­ria raiška, spal­vo­mis ar linijomis.

Drakonas — vie­nas popu­lia­riau­sių rytie­tiš­kos sti­lis­ti­kos piešinių.

Ypač gilius pėd­sa­kus ir įtaką mano mėgs­tamo „old-​school“ sti­liaus susi­for­ma­vi­mui padarė jūrei­vis ir tatuiruo­čių meis­tras Norman „Sailor Jerry“ Collins (1911−1973). „Old-​school“ mokyk­los tėvas, vie­nas gar­siau­sių 20 amžiaus meistrų, išpo­pu­lia­ri­nęs tokius šios tra­di­ci­jos atvaiz­dus kaip kregž­du­tės, gyva­tės, ere­liai, jūrei­vių žvaigž­dės, žaidimo kau­liu­kai, kortų kala­dės, inka­rai ir pan. Ryškus, aiš­kus, drą­sus dizai­nas, jokių šešė­lių ir spal­vos (daž­niau­siai mažas jų skai­čius, tačiau retai tatuiruo­tei būdinga tik „juoda-​pilka“ paletė). „Old-​school“ tra­di­cija kelis dešimt­me­čius buvo kiek pri­miršta, tačiau pasta­rai­siais metais vėl susi­grą­žino savo pozi­ci­jas (ir ypač išpo­pu­lia­rėjo roc­ka­bi­lity bei pin-​up sti­lių moterų tarpe).

„Old-​school“ mokyk­los tėvas Sailor Jerry.

„Old-​school“ sti­liaus tatuiruo­čių dizainai.

Viena įdomiau­sių ir man didžiau­sią įspūdį pali­kusi šian­die­ninė „old-​school“ tra­di­ci­jos tęsėja ir inter­preta­torė — Angelique Houtkamp. Šiuo­lai­ki­nio vizu­a­li­nio meno ir tatuiruo­čių mad­mu­azelė iš Amsterdamo, suren­gusi dau­gybę parodų, išlei­dusi dvi kny­gas („Tattoo Darling“ ir „Tattoo Mystique“) bei skir­tin­gais pie­ši­niais papuo­šusi dau­gybę kūnų. „Old-​school“ su mote­riš­kumo prie­sko­niu — ko gero, taip api­bū­din­čiau Angelique sti­lių. Senasis jūrei­vių sti­lius sumai­šy­tas su mito­lo­gi­nė­mis fan­ta­zi­jo­mis, gotų sub­kul­tū­ros nuo­tai­ko­mis, šeštojo dešimt­me­čio gla­mūru ir džiazo amžiaus mer­ginų tipa­žais. Nostalgiška, roman­tiška, paslap­tinga ir šiek tiek ironiška.

Angelique Houtkamp

Angelique Houtkamp darbai.

O kur atsi­randa pro­tes­tas? Pasipriešinimas ir rezisten­cija jau aki­vaizdi sub­kul­tū­rose, kuriose tatuiruo­tės ypač popu­lia­rios kaip kuriamo sti­liaus ir pasau­lė­žiū­ros dalis. Taip pat ir skaus­mas bei malo­nu­mas pažeisti normą, pasi­prie­šinti jai — tai kitos dvi kūno žymė­jimo pusės. Tatuiruotė ir skaus­mas neat­sie­jami daly­kai (no pain — no gain). Anot kul­tū­ro­logo John Fiske, „skaus­mas yra svarbi prie­monė, kuria į kūną įrašoma socia­linė kont­rolė“. Vis dėlto, ar tai tinka ir kūno žymė­ji­mui? Per skausmą čia įrašo­mas ne kont­ro­lės veiks­mas, o grei­čiau prie­šin­gai — nor­mos pažei­di­mas (tatuiruo­čių sąsaja su nusi­kals­ta­mumu, nešvara, kalė­jimu, vyriš­kumu vis dar egzis­tuoja); malo­nu­mas, kylan­tis iš nor­mos pažei­dimo, būdo išsi­skirti, atrodo, gero­kai dides­nis nei skaus­mas, kurį rei­kia ištverti, kai adata žeidžia žmogaus kūną. Vienas pažįs­ta­mas meis­tras kaž­kada man pasakė: „žmonės negrįžtų, jei pri­si­mintų tą skausmą“. Grįžta, nors atro­dytų, jog pri­si­mena. Nori išsi­skirti — ken­tėk! Malonumą sutei­kia jau pats skausmo įvei­ki­mas, o nepa­mirš­kime ir tatuiruo­tės este­ti­kos, gro­žio ir sim­bo­li­nių prasmių.

Tatuiruočių atsi­ra­di­mas popu­lia­rio­joje kul­tū­roje, ko gero, žeidžia dau­gumą „tik­rųjų“ tatuiruo­čių mylė­tojų ir fanų. Tačiau čia man atsi­randa keli neaiš­kūs daly­kai. Šiuo­lai­ki­nės mados, kaip ir popu­lia­rio­sios kul­tū­ros, pag­rin­dinė savybė yra lai­ki­nu­mas ir kiti­mas. Tai, kas madinga šian­dien, nebe­bus madinga rytoj. Aukštosios mados vėjai kei­čiasi kiek­vieną sezoną. Nepaisant vis paste­bimo mados cik­liš­kumo, abso­liu­čiai iden­tiškų ten­den­cijų nebūna. Tačiau tatuiruo­tės pasi­žymi prie­šin­gom savy­bėm — jos yra pasto­vios (todėl, ar gali būti trak­tuo­ja­mos kaip madin­gos?), jų dėka žmonės sie­kia pažy­mėti savo uni­ka­lumą (mada daž­niau­siai, prie­šin­gai, supo­nuoja homo­ge­niš­kumą ir vie­no­dumą), galiau­siai, tatuiruo­tės rei­ka­lauja skaus­mingo pro­ceso (krau­jas ir skaus­mas, inter­ven­cija į žmogaus kūną). Kas visgi lemia, kad toks atro­dytų prieš­ta­rau­jan­tis madai kūno žymė­jimo būdas kaip tatuiruo­tės taip ryš­kiai sužiba toje pačioje popu­lia­rio­joje kul­tū­roje ir virsta pla­čiai var­to­jamu reiš­ki­niu? Kaip taip atsi­tiko, kad tatuiruo­tės iš visuo­me­nės pari­bių per­si­kraustė į „mainst­ream“ kul­tūrą, kur dru­ge­lis, žvaigždė ar „tri­bal“ orna­men­tas ant peties ar apa­ti­nės nuga­ros dalies jau nieko nebe­ste­bina ir negąs­dina? Kaip jau anks­čiau minėta Angelique Houtkamp yra pasa­kiusi — „atrodo, jog šiais lai­kais tampi ypa­tingu ir išskir­ti­niu, jei neturi nei vie­nos tatuiruo­tės“. Gaila… O gal ne?

Tatuiruočių meis­trė, viena įžymiau­sių port­re­tis­čių tatuiruo­čių pasau­lyje ir tele­vi­zi­jos žvaigždė Kat Von D.

Angelique Houtkamp piešiniai.