Pirmą kartą jos vardą nugirdau atsitiktinai. Suaugusiųjų pokalbyje. Nuskambėjo jis labai labai ne kaip. Man buvo gal kokie aštuoneri. Filmai apie rusų kareivius, narsiai gynusius pasaulį ir didžiąją sovietinę tėvynę nuo sužvėrėjusių nacių ir kapitalizmo, buvo vis dar „ant bangos“ . Tokiame kontekste Leni Riefenstahl — suskambo siaubingai. Potekstė buvo labai vienaprasmiška — nacių kekšė, amžiams subjaurojusi šventą kino režisieriaus amatą.
Kas privertė mane vėl sugrįžti prie nacistinės Vokietijos kino pažibos… Nustebsite, įstabus lietuvių kilmės filosofas Alphonso Lingis. O tekstą išprovokavo Susan Sontag. Palyginus šių dviejų autorių mintis apie Leni Riefenstahl kūrybą, išvydusią pasaulį po Antrojo Pasaulinio karo, viskas susipina į sunkiai išnarpliojamą detektyvą, kuriame moralė tampa „kale nuolat sumaišančia kortas“. Pagrindinė šios istorijos veikėja Leni Riefenstah. Daugiau konkrečios informacijos apie jos asmenį rasite čia.
Nepaneigiami faktai: savo geriausius darbus — filmus („Triumph des Willens“, „Olympia“ „Part 1: Fest der Volker“, Part 2: Fest der Shonheit“), pelniusius pasaulinį pripažinimą ir ne vieną prestižinį tarptautinį kino apdovanojimą, sukūrė nacistinės Vokietijos vyriausybės užsakymu.
Iki šiol jos kino darbai laikomi ne tik kinematografijos šedevrais, bet ir genialia propaganda. Teigiama, jog nei vienas dokumentinis filmas apie nacistinį rėžimą neapsieina be citatos iš Leni Riefenstahl filmų. Motyvai, kurie atvedė mane į aklavietę: Po Antrojo Pasaulinio kaip kino režisierė Leni Riefenstahl jau buvo žlugusi. Nors su ja norėjo dirbti garsios to meto kino žvaigždės ir režisieriai, tačiau niekaip neatsirasdavo nei pinigų nei prodiuserių „šitai nacių rėžimo pakalikei“. Alphonso Lingis, viename straipsnyje, užsiminė, jog Leni Rifenstahl atgimimu tapo Afrika.
Afrikoje ji iš „nacių kekšės“ virto aistringa fotografe, pabandžiusia užfiksuoti naujai atrasto pasaulio vitališkumą. Man atrodo, jog ją valdė begalinis noras prikelti pokario laikotarpiu prarastą galimybę — įkūnyti estetiką. Alphonso Lingis teigė, jog tai ji darė su begaline meile. Tuo tarpu kai kurie antropologai kaip susitarę tvirtino, jog jos užfiksuoti vaizdai gana beprasmiški — jie negeba atspindėti nubų tautos egzistencijos esmės. Tai bevertis grožėjimasis egzotika. Šią ir taip sudėtingą situaciją komplikavo Susan Sontag. Tekste „Fascinating Fascism“, ji pateikė triuškinančią Leni Riefenstahl kūrybos ir fotografijos albumo „The Last of Nuba“ analizę. Šiame tekste Leni Riefenstahl estetiniai ieškojimai buvo transformuoti ne tik į bandymą reabilituotis, bet ir į norą prikelti numarintas nacistines vertybes, paslėpti jas estetikos įsčiose. Jos bandymas verbalizuoti savo aistrą grožio įkūnijimui tapo viešu nuosprendžiu. Ir čia Leni Riefentahl išdavė jos tekstai. Mat juose buvo galima atkapstyti gražaus valingo kūno, nukreipto į aukštesnį tikslą, ir vardan to tikslo sunaikinantį bet kokį silpnumą, tapatinamą su bjaurastimi, pašlovinimą.
Čia mano detektyvas komplikavosi. Antrą kartą iškilo nieko gero nežadantis su morale susijęs klausimas: ką gi iš tikrųjų visą gyvenimą kūrė Leni Riefenstahl — meną ar tobulą netobulųjų naikinimo mechanizmą? Išsigelbėjimo ieškau Stefan Steinberg išsakytose mintyse, jog Leni Riefenstahl buvo ne tiek nacių rėžimo auka (savo interviu ji nuolat teigė buvusi politiškai naivi), kiek instrumentas, kuris padėjo sukurti grožio ir harmonijos kaukę (iliuziją) pačiam barbariškiausiam ir žiauriausiam modernių laikų rėžimui.
Kontekstas Leni Riefenstahl paverčia žvėrimi tyliai tykančiu aukos (nesvarbu kas tai bebūtų), iš kurios ji vėliau pagamins estetišką iškamšą. Bet viskas pasikeičia, kai prieš akis matau tas iškamšas: juodai baltus, it lotosas besiskleidžiančius, olimpinių žaidynių kadrus, Afrikos karščio nubučiuotus veidus ar tobulai užfiksuotas povandeninio pasaulio formas, prilygstančias aštuntam pasaulio stebuklui.
Į paviršių iškyla dar vienas diskredituojantis klausimas: ar gali žmogų grožis užburti tiek, kad jis pamirštų moralę?
Atsakymas — gali. Tai meno jėga ir tragedija.
Mano detektyvas baigtas. Eisiu grožėtis Leni Riefenstahl filmais.
balandžio 27, 2010
2:40 am
Gebelsas norejo kad sukurtu II ir III dalis„Triumph des Willens“ , bet ji pasake kad jai tai jau neidomu. tad kazin ar ji buvo naciu kekse
balandžio 27, 2010
8:39 am
Straipsnio autorei truksta erudicijos jei taip pavirsutiniskai raso apie tokia legendine ir puikia menininke. ir kabinuos ne tik prie pavartoto zodzio “kekse”.
balandžio 27, 2010
2:43 pm
straipsnio autorei trūksta ir lietuvių kalbos žinių, “rėžimas’, “propoganda”…
Ir žinių apie pačią Riefenstahl. Labai įdomi jos autobiografija; joje –be galo valingas, pareigingas žmogus, nelinkęs į jokią savirefleksiją ir gyvenantis vien vaizdais. Vien šokiu, paskui kinu, o paskui — fotografija. Ji pastatė kur kas daugiau filmų, ne tik “Valios triumfą”, ir dauguma jų vienaip ar kitaip demonstruoja jos susižavėjimą žmogaus ištverme, jo kūno grožiu ir valia. Etiniai klausimai jai neabejotinai nublanksta prieš estetinius.
balandžio 27, 2010
4:29 pm
Na jau nebūkite tokie priekabūs dėl žioplų klaidų, nes tuoj pradėsiu komentuoti apie neteisingai panaudotas kabutes arba brūkšnių ilgius…
Dėl Riefenstahl… jeigu jūs žinote faktu daugiau ar mažiau tai nereiškia, jog emocionalumas jūsų komentaruose tai atskleidžia ir įterpia jus į tų pačių „eruditų“ gretas. Verčiau įsiskaitytumėte į rašytojos analizę vietoj kažkokio asmeniško savęs patenkinimo, priekabiai įžeidinėjant autorę.
Paviršutiniškas perbėgimas akimis per tekstą ir yra daugumos jūsų problema…
balandžio 27, 2010
4:35 pm
Dėkui, kad taip susidomėjote straipsniu, ačiū už klaidų pataisymus, visada jų priveliu. Džiugu, kai žmonės pastebi ir nesidrovi pataisyti.
Beje, labai džiaugiuosi, kad visi tiek daug žino ir domisi šia menininke. O kas nežino, tai atidžiau paskaitys mano straipsnį ir perskaitys informaciją, kuri pateikiama nuorodose (pvz. nuorodą į jos puslapį ar žymios teoretikės Susan Sontag straipsnį) ir nepriims už gryną pinigą, tokių žodžių kaip “kekšė”. Juk straipsnis ne apie tai. Tai lengva provokacija, pasidomėti žmogaus, kuris buvo nurašytas kūryba ir pasidaryti savo asmenines išvadas.
Beje, kai žmogus savo tekste išryškina vieną aspektą, tai nereiškia, kad jis nežino kitų aspektų.
Pavyzdžiui, man labai gaila, jog po karo būtent todėl, kad Leni Riefenstahl buvo prikabinta “nacių kekšės” etikėtė, ji nebeturėjo galimybės dirbti kaip kino režisierė. O kaltas dėl to Luisas Trenkeris. Žmogus, kuris kartu su Leni Riefenstahl, tada dar aktore, filmavosi filmuose kalnų tema. Šis žmogus falsifikavo Evos Braun dienoraštį. Ten Leni vaizduojama kaip “nacių viršūnėlės kekšė”. Ten net aprašomi jos ir Hitlerio pornograiniai bendravimo aspektai. Anot wikipedijos “nors teisme paaiškėjo, kad dienoraštis – klastotė, Trenkerio pasiūlytas įvaizdis giliai įsirėžė į karo nukamuotų žmonių sąmonę”.
balandžio 27, 2010
10:40 pm
kažkokio patoso tame tekste, kaip man susidarė įspūdis, yra pernelyg jau daug. Kiek esu matęs Leni Riefenstahl darbų, tai jie tikrai novatoriški, puikūs technikos ir amato požiūriu. Kita vertus, nepaneigsi ir fakto, jog ji — nacių propagandistė, ir dargi grynaveislė… o ten visokios klastotės — čia šiaip istorinio konteksto detalės, kurios esmės pernelyg nekeičia.
balandžio 28, 2010
12:19 pm
pritariu Aleksui ir autorei — šis straipsnis visiškai neturėjo būt wikipedijos žanro, nors abiejų žodžių rašybą tikrai verta išmokt :) Kita vertus, išties, Susan Sontag interpretacijos — tai dar ne viskas, man iš straipsnio tai nuskambėjo labiau kaip poezija, o ne analizė, išreiškianti tikruosius Lenės motyvus.