Iš kairės: 1. — George Hoyningen Huene, Lee Miller Wearing Yraide Sailcloth Overalls, 1930; 2. — Edward Steichen, Lee Miller, 1928
Ilgai svarsčiau kaip pradėti šį tekstą. Kaip vientisame teksto audinyje „išskleisti“ sudėtingą ornamentą: moterį, madą, meną, meilę, mirtį. Ir visas šio išsišakojusio ornamento gijas suvesti į vieną asmenį vardu Lee Miller. Kaip žodžiais nusakyti tai, kas buvo ši kūrėja?
Gelbėdama savo kailį galėčiau ją pavadinti mados ikona.
Akimis perbėgus šios moters gyvenimo faktus, lengvai prisilietus prie internete labiausiai tiražuojamų josios vaizdų, gali pasirodyti, jog ši frazė tobulai atspindi tai, ką ši menininkė darė ir kas ji buvo.
Juk platusis pasaulis visų pirma pažino ją kaip modelį. Lee Miller sublizgo elegantiškose, glamūrinėse mados fotografijose. Jos atvaizdus projektavo, fiksavo ir tiražavo ne vienas garsus to meto mados fotografas.
O apie Lee Miller kaip apie talentingą fotografę pasaulis ėmė šnabždėtis tada, kai ji tapo garsaus prancūzų siurrealisto Man Ray mokine, mūza, meiluže. Lee Miller perimdavo komercinius fotografijos užsakymus, idant Man Ray galėtų kurti siurrealizmą…
Jos fotografijos studijos tiek Niujorke, tiek Paryžiuje buvo komerciškai sėkmingos. Įžymybės mielai atsiduodavo jos fotoaparato objektyvui.…
Kairėje — Man Ray, dešinėje — Lee Miller
Ką gi, priėjom tą pavojingą ribą, kai tekstas grasina pavirsti pikantiškų žinučių apie istorinį asmenį išklotine, todėl mados ikoną nukabinsiu nuo šio teksto altoriaus.
Supaprastinsiu šią moterį, išskaidysiu ją į keturis elementus, be kurių neįsivaizduoju jos kūrybos.
Pirmasis elementas — meilė. Meilė, kuri turi konkrečius vyriškus vardus.
Man Ray — pripažintas fotografas ir vienas žymiausių Prancūzijos siurrealistų.
Aziz Eloui Bey — tiesiog egiptietis verslininkas. Vyras, kurio portreto neįmanoma rasti net pasitelkus visagalį google.
Roland Penrose — anglų tapytojas siurrealistas.
Kairėje — Lee Miller. „Women With Fire Masks“, Downshire Hill, 1941; dešinėje — Man Ray. Lee Miller
Be šių juodai ant balto ištartų vardų, buvo ir kitų, tik jie labiau įtakojo Lee Miller jausmus nei meną.
Taigi kokią reikšmę Lee Miller kūryboje turi tie trys vardai?
Man Ray — takelis į siurrealų pasaulį. Tai vyras, su kuriuo Lee Miller atrado šviesą fotografijoje. Šis atradimas pagimdė ne vieną išraiškingą portretą ir komercinę fotografiją iš atvaizduojančios pavertė spinduliuojančia estetika.
Aziz Eloui Bey — vyras, kuris supažindino Lee Miller su dykuma ir griežtai hierarchizuotu Kairo gyvenimu. Šioje dykroje gimė geriausios Lee Miller siurrealistinės fotografijos.
Roland Penrose — vedlys po Graikiją ir Rumuniją. Kelionė su juo — tai pirmi rimti žingsniai į reportažinę fotografiją, kuri tapo šiuo tuo daugiau nei įvykių, įdomių vaizdelių fiksavimas ar tiesiog tiesos paliudijimas. Tai realaus, nepagražinto pasaulio, kuris slepia individualias, žmogiškas istorijas atspindys.
Antrasis elementas — mada. Komercinė mados fotografija — sritis, kurioje Lee Miller sėkmingai dirbo visą gyvenimą ir šiapus ir anapus fotoaparato. Be estetiškai nepriekaištingų ir išraiškingų pačią mados esmę atspindinčių fotografijų, man labiausiai į sąmonę įsirėžė jos sukurtas moters vaizdinys. Moters atvaizdas, kuris visų pirmiausia spinduliuoja moteriškosios prigimties vitališkumą. Lee Miller seksualumą vaizduoja kaip jėgą prikaustančią susižavėjimo kupiną žvilgsnį. Jos fotografijose moteris nėra bejėgis objektas it kempinė sugeriantis geismą.
Trečiasis elementas — menas. Kai kurie Lee Miller kūrybos tyrinėtojai lygina jos siurrealistinę ir reportažinę fotografiją su žymių Nyderlandų dailininkų Pieter Bruegel ir Hieronymus Bosch kūryba. Ir tikriausiai ne tik dėl siurrealistinio paveikslų turinio ar stilistinių vaizdavimo priemonių bei elementų, bet ir dėl aiškiai juntamo egzistencinio nerimo. Tie darbai, tiek paveikslai, tiek fotografijos užduoda klausimą, bet nepateikia jokio atsakymo, tik menką galimybę… pabandyti tą atsakymą surasti savo širdyje, sąmonėje ar prote.
Lee Miller, Buchenwald, 1945 m.
Ketvirtas elementas — mirtis. Antrojo pasaulinio karo metu Lee Miller mirtį matė ir iš toli ir iš labai arti. Ji gyveno bombarduojamame Londone, dirbo karo korespondente — fotografe. Ji ėjo ten, kur ėjo kariaujantys kariai. Ji tarsi pėdsekys sekė kruvinais mirties pėdsakais. Tai ką matome jos fotografijose dabar — šis tas daugiau nei nuoga dokumentika. Lee Miller sugebėjo suasmeninti, personalizuoti karo baisumus, gyvenimą ir mirtį, kiekvienai kančiai ir mirčiai, suteikdama žmogaus veidą.
Pasibaigus karui keturi kertiniai Lee Miller kūrybos elementai transformuojasi. Mirtis persikūnija į depresiją, apsunkinančią asmeninį Lee Miller gyvenimą. Meilė, mada ir menas sudaro neišardomą tandemą, kurio dėka gimsta vieni geriausių ir ryškiausių to meto meno žvaigždžių portretai. Lee Miller įamžina Picasso, Max Ernst, Antomi Tapies ir kt.
Įdomus faktas. Sėkminga fotografė, pripažinta menininkė, drąsi moteris, jautri asmenybė, pasibaigus karui nugrimzdo į užmarštį, neviltį ir depresiją. Fotografė buvo primiršta, tikriausiai, todėl, kad pati labai norėjo užmiršti…
Tačiau ją iš naujo atrado sūnus, kuris tiesiog tvarkė kambarį užgriozdintą dėžėmis. Pasirodė, jog dėžės slėpė visą menininkės gyvenimą.
Daugiau tikslios biografinės informacijos apie Lee Miller rasite čia.
gegužės 26, 2010
5:19 pm
Straipsnis puikus, tik šiek tiek erzina paliktos gramatikos ir rinkimo klaidos… Ar neieškot korektorės, gerbiamieji?
‘Įž i mybės mielai atsiduodavo jos fotoa p rato objektyvui….’
gegužės 26, 2010
8:19 pm
Mielai, jeigu ji dirbs ištikimai už… gryna orą :] Nors ir to negalime pažadėti šiais laikais… Gal tada už nieką :]
O jei rimtai, tai ačiū už pataisymus, jūs ir esate mūsų korektoriai :]
gegužės 26, 2010
10:50 pm
Dar kartą atsiprašau visų skaitytojų, bet bijau, kad tai nepasikeis, nors tikrai stengiuosi… Esu baisiausia žioplė ir klaidų rekordininkė.