Laiškas meno duobės skaitytojams

Tiesą pasa­kius jau ganė­ti­nai ilgai abe­joju nuo ko turė­čiau pra­dėti šį laišką mūsų skai­ty­to­jams, „Menų centro“ lan­ky­to­jams ir šiaip mūsų veik­lai pri­jau­čian­tiems žmonėms. Štai jau nuo pirmo straips­nio pasi­ro­dymo meno duo­bėje pra­ėjo beveik trys metai, nuo mūsų pir­mojo surengto ren­gi­nio vie­neri metai. Visą šį laiką dir­bome ir iki šiol dir­bame tikė­dami kūry­biš­ko­mis idė­jo­mis, tobu­lė­jimu bei nuo­jauta, jog galų gale meno ir kul­tū­ros sri­tys taps patrauk­lios ir pri­ei­na­mos kiek­vie­nam besi­do­min­čiam amžiaus ir sta­tusų nevar­žo­mam žmogui. Per šiuos metus suti­kome daug skir­tingų žmonių, kar­tais tek­davo nusi­vilti, kar­tais labai apsi­džiaugti radus nau­jus bend­ra­žy­gius, pri­jau­čian­čius idė­jiš­kai veik­lai bei dar­bui dėl bendrų nema­te­ria­lių tikslų.

Turbūt labiau­siai per šiuos metus pasi­kei­tėme tuo, jog dabar nebe­ga­lime nueiti į ren­ginį ir nesu­tikti ten pažįs­tamo veido, o nese­niai ir nuvykę kele­tui dienų į Berlyną buvome malo­niai nudžiu­ginti ir pri­imti nak­voti vien dėl to, jog žmogus žinojo ir karts nuo karto sekė meno duo­bės nau­jie­nas. Dar vie­nas labai žymus daly­kas tur­būt yra tai, jog kar­tais susi­daro įspū­dis, kad per dieną turime nudirbti tiek darbų, kiek kiti nudirba per tris die­nas, mat norint tęsti visą savo sava­no­rišką veiklą, kuri nuo straips­nių rašymo ir meno duo­bės admi­nist­ra­vimo išsi­plėtė iki kas dieną dir­ban­čio „Menų centro“ kartu su viso­mis paro­do­mis, kino per­žiū­ro­mis, skai­tykla, dis­ku­si­jo­mis bei tris­de­šimt sava­no­rių, tenka susi­do­roti ir su papil­do­mais dar­bais, lei­džian­čiais turėti finan­sinę naudą ir sutei­kian­čiais gali­mybę egzis­tuoti mūsų mate­ria­lis­ti­nėje sistemoje.

Dar tur­būt norė­čiau pri­durti, jog kuo ilgiau dir­bame su įvai­riais žmonė­mis, ins­ti­tu­ci­jo­mis ir pro­jek­tais, tuo labiau suvo­kiame, jog kūry­bi­nių indust­rijų sri­tis Lietuvoje tapo labai ydinga. Visų pirma todėl, jog pro­jek­ti­nės lėšos bei vals­ty­bės parama gale­ri­joms, teat­rams ar lei­di­niams sukūrė tokią terpę, kuo­met šių ins­ti­tu­cijų dar­buo­to­jai neturi tie­sio­gi­nio ryšio su savo var­to­to­jais ir visiš­kai nesi­rū­pina arba tik šiek tiek rūpi­nasi nuo­mone apie jų pro­duk­tus. Pavyzdžiui, kam gale­ri­jos kura­to­riui rūpin­tis įdomes­nės paro­dos pri­sta­tymu visuo­me­nei, jeigu jis žino, jog nesvarbu dau­giau ar mažiau lan­ky­tojų paroda sulauks, vis­tiek atly­gi­nimą jis gaus tokį, kokį gavo iki šiol? Arba kam rūpin­tis lei­di­nio par­da­vimu bei rin­ko­dara, jeigu visi orga­ni­za­ci­jos dar­buo­to­jai žino, jog kaip ir šiais metais, taip ir kitais lei­di­nys gaus lygiai tokį patį finan­sa­vimą, o san­dė­lyje likę neiš­pirkti nume­riai nie­kam neba­dys akių? Kita ver­tus, juk pastan­gos atneštų papil­domą naudą, tiek finan­sinę, tiek kul­tū­rinę, tačiau nesu­pran­tama kodėl, bet išsi­gi­mu­sio mode­lio ins­ti­tu­ci­joms tai mažai rūpi.

Dar įdomes­nis mano vis labiau paste­bi­mas fak­tas, jog mažas lei­di­nio per­ka­mu­mas, parodų ar kon­certų lan­ko­mu­mas tapo tarsi koky­bės garantu, mat inte­lek­tu­aliai ver­tin­gas pre­kes ren­kasi tik išsi­la­vinę, inte­lek­tu­alūs žmonės arba kitaip tariant Lietuva tai dun­dukų, tre­nin­guo­čių ir kai­mie­čių kraš­tas, o va mes esame pro­tingi ir išsi­la­vinę ir netu­rime su jais nieko bendro. Na, tar­kime, aš taip pat pri­ta­riu, jog Lietuvoje dar rei­kia daug dirbti, kad visuo­menė taptų labiau išsi­la­vi­nusi, vasarą leistų ne tik kolek­ty­vi­niuose soduose, bet ir mies­tuose, o vie­toje muilo operų rink­tųsi apsi­lan­kymą paro­doje ar spek­taklyje, tačiau dėl to juk rei­kia dirbti, tiek mums kiek­vie­nam atski­rai, tiek mokyk­loms, dar­že­liams, ką jau kal­bėti apie meno ir kul­tū­ros institucijas.

Mūsų veikla iki šiol nerado sau konk­re­čios orga­ni­za­ci­jos for­mos ir api­brė­žimų, kai kurie mus vadina anar­chis­tine bend­ruo­mene, na o mes patys iki šiol pri­ėjome tik vie­nos nuo­sta­tos — manome, jog jeigu mūsų dar­bas, pastan­gos ir idė­jos yra įdomios mūsų skai­ty­to­jams, lan­ky­to­jams bei bend­ra­min­čiams, tai visų pirma turė­tume kreip­tis į juos su ragi­nimu mus palai­kyti tiek mora­liš­kai, tiek finansiškai.

Nenorėtume rink­tis tokių mode­lių, kurie mus nuto­lintų nuo savo skai­ty­tojų ir tie­sio­gi­nių var­to­tojų, nes manome, jog jūsų nuo­monė, atsi­lie­pi­mai, kri­tika bei papras­čiau­sias lan­ko­mu­mas pus­la­pyje yra daug svar­bes­nis varik­lis mums judėti į priekį bei tobu­linti savo kokybę. Be to mūsų skai­ty­tojų ir pre­nu­me­ra­to­rių pasi­darė jau tiek daug, jog jeigu kiek­vie­nas iš jūsų per mėnesį mums per­ves­tu­mėte bent po 5 litus, mes galė­tume mokėti už įdomiau­sius ir skai­to­miau­sius straips­nius, o ƒ„Menų cen­t­rui“ kiek­vieną mėnesį galė­tume nupirkti mažiau­siai dešimt naujų knygų. Atrodo tiek mažai, bet tai ir yra bend­ruo­me­nės galimybės.

Kita ver­tus mes žinome, kad Lietuvoje žmonės iki šiol mano, jog kul­tū­ros ir meno pro­duk­tai byra iš dan­gaus, juos išlaiko kaž­kas tik ne mes, nee­same pratę mokėti ar palai­kyti, o kai ini­cia­ty­vos bank­ru­tuoja ir dingsta, pra­de­dame ste­bė­tis. Visgi mes tiki­mės, jog mūsų bend­ruo­menė yra šiek tiek kito­kia ir kad jai rūpi, jog mes neding­tume, o atvirkš­čiai plės­tu­mė­mės, tobu­lė­tu­mėme bei siū­ly­tume jums vis įdomes­nius ren­gi­nius, straips­nius ir idėjas.

Taigi, jeigu norite mus palai­kyti bei pri­si­dėti prie mūsų koky­bės geri­nimo, paau­ko­kite jūsų manymu vertą sumą į šią sąskaitą:

Sąskaitos nr.: LT137044060007467991

Vardas Pavardė/​Pavadinimas: VŠĮ „Kultūros kiemas“

Mokėjimo paskir­tis: Parama Meno duo­bės arba Menų centro veiklai.