Žaidimai su vyriškumu Brian Kenny ir Slava Mogutin kūryboje

Slava Mogutin iš seri­jos „Food Chain“

Rizikuoju būti sukri­ti­kuota, jog kišuosi į man nesu­pran­ta­mas erd­ves, kur vyrų stu­di­jas, mas­ku­li­nizmą ir to atspin­džius šiuo­lai­ki­niame mene ver­čiau palikti vyrams. O ką jau kal­bėti apie homo­sek­su­a­lių vyrų kuriamą meną. Ką gi tos mote­rys gali šiuo atveju suprasti?! Vis dėlto, suri­zi­kuo­siu. Susidaro įspū­dis, jog vyrai ir vyriš­ku­mas per­ne­lyg daž­nai užmirš­tami, lyčių stu­di­jas susiau­ri­nant iki moterų prob­lemų ir, žinoma, feminizmo.

Retai tenka išgirsti vyrų meni­ninkų bal­sus, kves­tio­nuo­jan­čius jų pačių kaip „lytinių-​subjektų“ situ­aciją ir patir­tis. Todėl grafa „moterų menas“ nieko neste­bina, bet štai anks­čiau minė­tieji vis dar išlieka kaž­kur pakraš­čiuose. Atrodo, kad ir pati per­ne­lyg daž­nai užsi­menu apie femi­nizmo ir meno sąsa­jas. Taigi, rizika šį kartą kaip tik vietoje.

Brian Kenny „Boys Never Fail“

Nors drau­gus, šeimą ir arti­muo­sius vis links­minu savo femi­nis­ti­niu požiū­riu ir juo­kais karts nuo karto dėl visko kal­tinu bal­tao­džius hete­ro­sek­su­alus vyrus, pasta­rieji, manau, neiš­ven­gia savo paties „domi­na­vimo“ naš­tos. Juk toli gražu ne kiek­vie­nas sugeba išsi­lai­kyti hege­mo­ni­nio vyriš­kumo ribose, kur „būti vyru“ reiš­kia domi­na­vimą, per­ga­les, fizinę jėgą bei prie­vartą, emo­cinį šaltumą, išskir­ti­nai hete­ro­sek­su­alumą, eko­no­minę nepri­klau­so­mybę, sek­su­a­li­nius lai­mė­ji­mus… Sąrašą, spėju, kiek­vie­nas dar gali pra­tęsti tik­rai ne viena savybe. „Boys never fail“.

„Savo agre­syvų būdą pavel­dė­jau iš tėvo, kuris pul­davo muš­tis kiek­vieną kartą būda­mas gir­tas. (…) Kartais savo agre­sy­vumą nukrei­piu į žmones, kuriuos myliu, žmones, kurie yra man arti­miausi, ir tai yra reali prob­lema.“ — meni­nin­kas Slava Mogutin.

O ką daryti tiems, kurie į minėtą api­brė­žimą netelpa? Variantai keli – arba ieš­koti tokių pačių pana­šių, kar­tais susi­du­riant su pašai­pio­mis užuo­mi­no­mis iš „tikrų“ vyrų, arba apsi­me­ti­nėti tuo, kuo nesi, ir nuo­lat slėp­tis, arba, galiau­siai, pasi­rinkti kilpą ant kaklo. Paskutiniu atveju, žinoma, juo­kauju, tačiau ir tame yra tie­sos – šį kelią vis dar pasi­renka daž­nas vidu­ti­nio amžiaus vyras (lie­tu­vis ir ne tik), nesu­ge­ban­tis finan­siš­kai išlai­kyti savo šeimos, dėl to nuo­lat engia­mas žmonos, vaikų ir aplin­ki­nių, o verkti ar eiti pas psi­cho­logą juk nedera! Aišku, visais atve­jais gero­kai hiper­bo­li­zuoju. Be to, atrodo, jog situ­acija kiek keičiasi.

Slava Mogutin iš kny­gos „Lost Boys“

Bet grįž­kime prie šiuo­lai­ki­nio meno. Vyriškumą kves­tio­nuoja ir tuo pačiu kito­kius sek­su­alu­mus vaiz­duoja daž­niau­siai queer meni­nin­kai (Slava Mogutin, Brian Kenny, Sean Gyshen Fennell ir kt.). Homoseksualūs vyrai, ko gero, yra ryš­kiau­sias subor­di­nuoto vyriš­kumo pavyz­dys mūsų kul­tū­roje, todėl mene jie daž­nai kalba apie savo padėtį ir savojo tapa­tumo konst­ra­vimą. Rusas gyve­nan­tis Niujorke Slava Mogutin ir jo drau­gas Brian Kenny kuria būtent tokį socia­linį, poli­tinį meną. Kartu jie mul­ti­dis­ci­p­li­ni­nis meni­ninkų pro­jek­tas SUPERM. Abu jie buvo užau­ginti tra­di­ci­nėse šeimose, kur apie homo­sek­su­alumą nė kal­bos nega­lėjo būti.

„Aš pada­riau dau­gybę dalykų, kad įveik­čiau komp­lek­sus, kuriuos mano prote pasėjo tėvai.“ — Slava Mogutin.

SUPERM insta­lia­ci­jos

Sąmoningai nelie­čiu Slavos radi­ka­lios queer lite­ra­tū­ros (dėl kurios buvo pri­vers­tas poli­ti­nio prie­globs­čio pra­šy­tis Amerikoje), per­for­mansų ar foto­gra­fijų, artė­jan­čių prie homo­e­ro­ti­nės por­no­gra­fi­jos, nes šį kartą labiau domina vyriš­kumo kves­tio­na­vi­mas nei atvi­ras šoki­ra­vi­mas, kuris gali ištikti dažną, kuriam ar kuriai homo­fo­bija vis dar nesve­tima. Kita ver­tus, išvengti sek­su­alumo, be abejo, nepa­vyksta – abi jo foto­gra­fijų mono­gra­fi­jos („Lost boys“, 2006) ir „NYC Go-​Go“, 2007) dau­giau ar mažiau tuo persmelktos.

Tiesa, „Lost boys“ apie homo­sek­su­alų vyriš­kumą kalba kiek mažiau. Čia Slava dėmesį sutel­kia į šiuo­lai­kinį gyve­nimo būdą, skir­tin­gas vyriš­kas sub­kul­tū­ras, muš­truo­ja­mus ir „tikro“ vyriš­kumo dva­sia ugdo­mus jau­nus karei­vius, vie­tos neran­dan­čius, ken­čian­čius vyrus ir ber­niu­kus, eko­no­minį nesta­bi­lumą, skurdą ir, galiau­siai, skir­tin­gus sek­su­a­li­nius tapa­tu­mus. Atvirai, taip kaip yra. Nes per­ne­lyg daž­nai esame val­domi kaž­ko­kio mis­tiško, kul­tū­riš­kai sukonst­ruoto gėdos jausmo. Kitur – vyrų troš­ki­mai, fan­ta­zi­jos ir sva­jo­nės. Slava nedirba foto­stu­di­jose, spe­cia­liai neieško mode­lių, jo foto­gra­fija, anot meni­ninko, labai daž­nai atspindi pačio kas­die­nybę ir kelio­nes. Jis ieško lais­vės ir laisvų kūry­bos formų (ne vel­tui, Slava pir­ma­sis į rusų kalbą išvertė bitnikų sub­kul­tū­ros atstovų A. Ginsberg ir W. S. Burroughs kūrybą), o suvar­žy­mus mato tiek komu­nis­ti­nėje, tiek kapi­ta­lis­ti­nėje santvarkoje.

„Aš sie­kiu gvil­denti pačią „gėdos“ sąvoką, būda­mas abso­liu­čiai „begė­džiu“ — Slava Mogutin.

Slava Mogutin iš kny­gos „Lost Boys“

Jo gyve­nimo drau­gas ir kolega Brian Kenny savo min­tims ir klau­si­mams išsa­kyti pasi­renka insta­lia­ci­jas, kolia­žus, video ir audio tech­ni­kas. Pasitelkiąs šaudyk­lose ir poli­ci­joje nau­do­ja­mus tai­ki­nius, jis pie­šia, rašo, kli­juoja jau­nimo, sek­su­alumo ir smurto popu­lia­rio­joje kul­tū­roje temo­mis. Brian Kenny kūry­boje gero­kai dau­giau vyriš­kos destruk­ci­jos ir agre­si­jos. Jis pats tai pri­ima itin natū­ra­liai, kaip bend­raž­mo­gišką savybę. Būdama mote­rimi, drįstu tuo suabejoti.

„Destrukcija nuo­sta­biai grei­tas ir galin­gas reiš­ki­nys. Manau, jaus­mas vyk­dyti destruk­ciją yra labai įpras­tas žmonėms Amerikoje, ypač visuose tuose fil­muose kaip „Nepriklausomybės diena“ ir pan.“ — Brian Kenny.

Brian Kenny darbai

Vietoj pabai­gos. Vienas dės­ty­to­jas apie vyriš­kumo kri­zes kaž­kada pasakė: „Vyrai auk­lė­jami žaidi­mus pri­imti per­ne­lyg rim­tai. Jiems būdinga savis­var­bos iliu­zija, kuri kar­tais ima ir sub­liūkšta“.

Gerokai dau­giau ir išsa­miau apie Slava Mogutin ir jo kūrybą rasite čia; apie Brian Kenny čia.

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin foto­gra­fija iš kny­gos „Lost Boys“ ir Brian Kenny darbas