Žmogus žvelgiant iš Terry Richardson rakurso

Parašyti šį straipsnį mane pastū­mėjo įdomus atsi­tik­ti­nu­mas ir atsi­ti­ki­mas, jau kuris lai­kas vyks­tan­tis „Menų centre“, kuriame dirbu gerą pus­metį. Greta centro yra kavinė, kurioje geros nuo­tai­kos virėja kepa ska­nius kot­le­tus, šnice­lius ir verda kisie­lių ar kom­potą. Įdomu, jog pra­ėjus beveik pus­me­čiui, kuo­met kas dieną vie­naip ar kitaip susi­du­riame, per­si­me­tame keliais bereikš­miais žode­liais, mote­ris galų gale apsi­lankė mūsų teri­to­ri­joje, pasi­do­mėjo kas čia vyksta, ką mes čia turime ir ko sie­kiame. Tačiau tai tik isto­ri­jos pradžia.

Jos akis užkliuvo už jau du mėne­sius ant naujų lei­di­nių spin­te­lės begu­lin­čios foto­grafo Terry Richardson kny­gos. Pradinės emo­ci­jos, juoko sumi­ši­mas su lie­tu­višku „o jėzus, o jėzus“, peraugo į tai, jog mote­riškė beveik kiek­vieną dieną pas mus atveda vis naujų lan­ky­tojų — savo vyrą, drau­ges, bend­ra­dar­bes ir kiken­dama rodo į Terry Richerdsono kuria­mas iro­niš­kas, atvi­ras, nuogo kūno ir sekso aki­mirkų pil­nas nuotraukas.

Buvo smagu pama­tyti šį reiš­kinį — edu­ka­cija, smal­su­mas, šoki­ra­vi­mas — vadin­kite kaip norite. Šios isto­ri­jos kul­mi­na­cija galėtų būti tokia — vieno ren­gi­nio metu, atėjusi bobutė iš didžio­sios salės pra­dėjo šaukti ant šių pus­am­žių moterų, jog jos žiūri vel­nio dar­bus, o gar­siai šaukiasi „kri­staus“. Lietuva ir jos ypa­tu­mai. Taigi, Terry Richardson, sek­sas ir jo bega­li­nis žmogiškumas.

Besigilindama į šio vadin­kime meni­ninko, eks­hibi­cio­nisto kūrybą, radau dau­giau klau­simų nei atsa­kymų. Visų pirma dau­ge­lis šią kūrybą šmei­žia, vadina tai por­no­gra­fija, bui­tiaku, bereikš­mė­mis nepro­fe­sio­na­lio­mis nuo­trau­ko­mis ar vyro, kuris mėgsta kru­šan­tis fot­kin­tis su kek­šė­mis, fetišu. Moterys čia dar mato paže­mi­nimą, vyrų nenor­ma­lumą ar dis­kri­mi­na­ciją. Sakyčiau, visa tai yra bukumo ir siauro požiū­rio pada­ri­nys, tad dau­giau kal­bėti apie tai nesinori.

Terry Richardson kūry­boje yra kele­tas labai įdomių aspektų, kuriuos rei­kia mokėti įžvelgti ir suprasti:

1. Realios emo­ci­jos, išgy­ve­ni­mai ir paty­ri­mai, kuriuose mėgau­jasi tiek mode­lis, tiek fotografas

2. Moters gro­žio vaiz­da­vi­mas žvel­giant iš vyro per­spek­ty­vos, vyriš­kumo paieš­kos moteryje

3. Žmogiš­kumo ironija

4. Gyvenimo, sekso ir aist­ros galia prieš gla­mūrą ir aukš­tąją madą

Pornografija yra iliu­zija — netikra, suvai­dinta aki­mirka, kurios nėra ir kuri kuriama tik tam, kad žadintų žiūrovo vaiz­duotę, teiktų pasi­ten­ki­nimą. Terry Richardson kūry­bos nega­lima būtų vadinti por­no­gra­fija vien dėl to, jog visos jo fik­suo­ja­mos aki­mir­kos yra tik­ros. Galima sakyti pag­rin­di­nis jo gebė­ji­mas savo darbe ir yra pri­versti mode­lius atsi­pa­lai­duoti, jaus­tis savimi bei mėgau­tis. Didelę įtaką darbo pro­ce­sui daro tai, jog foto­gra­fas pats daly­vauja foto­se­si­jose, neven­gia nusi­rengti, sutei­kia gali­mybę mode­liui atsi­stoti į jo vietą, fan­ta­zuoti ir foto­gra­fuoti. Šis momen­tas daž­nai pla­čiai inter­pre­tuo­ja­mas kaip šiame amžiuje susi­for­ma­vu­sio mode­lio ir foto­grafo ryšio ste­reo­tipo paneigimas.

Mano nuo­mone šį vaizdų fik­sa­vimą ir meni­ninko filo­so­fiją galima būtų sieti su nudizmo bei natū­ra­lizmo sro­vė­mis, kurios kuo toliau tuo vis labiau įsitvir­tina kas­die­ny­bėje ir yra inter­pre­tuo­ja­mos atski­rai nuo ero­ti­kos bei iškry­pimų, labiau akcen­tuo­jant papras­tumą, žmogiš­kumą, atsi­grę­žimą į gamtą bei atsi­pa­lai­da­vimą. Kitavertus, žinoma, nesunku paste­bėti, jog Terry savo darbe žaidžia su šoki­ra­vimo, bru­ta­lumo, iro­ni­jos bei aist­ros sim­bo­liais, tačiau asme­niš­kai prie­šiš­kumą šių ele­mentų nau­do­ji­mui matau labiau kaip pačio suvo­kėjo nepa­si­ti­kė­jimą savimi, nuo­gumo ar savo potrau­kių atsklei­dimo baimę, negu auto­riaus, kuris atvi­rai dekla­ruoja ką daro, nenormalumą.

Pats Terry tei­gia, jog daž­nai sulau­kia pasi­pik­ti­nimų ir dis­ku­sijų apie nor­ma­lumo ir nenor­ma­lumo sąvo­kas. Tačiau auto­riaus tei­gimu, jam daug dau­giau nenor­malu atrodo tai, jog žmonės foto­gra­fuoja savo ant­rąją pusę, sle­pia jos nuo­trau­kas ar užtu­šuoja veidą ir tuo­met įdeda nuo­trauką į inter­netą. Tai, ką jis pats daro, dekla­ruoja atvi­rai, nieko nesle­pia, o žiūro­vui lei­džia tai pri­imti kaip jam patinka. Paklaustas, ar nemano, jog tokias savo nuo­trau­kas geriau lai­kyti kaip pri­vatų dalyką, auto­rius nusiste­bėjo ir paaiš­kino, jog jis yra foto­gra­fas, fik­suoja žmones, todėl nemato jokių prie­žas­čių kodėl negali rink­tis kaip fik­suo­jamo objekto savęs. Slėpti savo dar­bus jam nekyla min­čių — „<…>juk tam ir foto­gra­fuoju, kad tai galėtų pama­tyti kiti“.

Meno kri­tiko Olivier Zahm tei­gimu, mote­rys Terry Richardson nuo­trau­kose vaiz­duo­ja­mos iš tokios per­spek­ty­vos, kokias jas mato, o gal nori matyti vyrai, ieš­ko­mas moters vyriš­ku­mas. Tie patys mode­liai ir įžymy­bės kaip Daniel Day Lewis, Leonardo DiCaprio, Vincent Gallo, Tom Ford, Jay Z, Kanye West, Johnny Knoxville, Karl Lagerfeld, Pharell Williams ir kiti čia šoki­ruoja savo žmogiš­kumu, atrodo kito­kie, atsi­pa­lai­davę, pagauti besi­mė­ga­vimo uni­ka­lioje aki­mir­koje. Tos pačios deta­lės kaip tar­kime kad­ras, kuriame matomi plau­kai ant krū­ti­nės, pri­mena, kad neįma­noma kont­ro­liuoti gyve­nimo, o už kadro ir gla­mūro, slypi žmogus su visu savo gai­va­liš­kumu ir žemiš­kumu. Nuoširdumas tai pag­rin­di­nis šios kūry­bos ele­men­tas, kuris ir kelia dau­giau­siai dis­ku­sijų, pasi­bjau­rė­jimo bei klau­simų. Visgi tas šoki­ra­vi­mas, spe­bė­ji­ma­sis ir pasi­pik­ti­ni­mas, manau, dau­giau yra papras­tas žmonių, kurie į bet kurį kiek kitokį dalyką rea­guoja labai karš­tai, bruo­žas — ar tai būtų gėjai, ar nauja sub­kul­tūra, ar apnuo­ginta kiek­vieno mūsų kas­die­ny­bės dalis.

„Nematau nieko blogo tame, jog žiūrė­dami į mane ar mano kūrybą žmonės mas­tur­buo­jasi, esu dėl to lai­min­gas.“ — T. Richardson.

Įdomiau­sia, jog toks darbo sti­lius, vaiz­da­vi­mas ir patei­ki­mas, foto­grafą išski­ria visoje mados indust­ri­joje, o jo dar­bai ver­ti­nami ir daro daug didesnį poveikį bei įtaką negu gla­mū­ri­nės ar aukš­to­sios mados foto­gra­fija. Autorius dirba su tokiais pro­jek­tais kaip Gucci, Sisley, Miu Miu, Chloe, French Vogue, British Vogue, i-​D, GQ, Harper’s Bazaar & Purple, o pag­rin­dinė jo sėk­mės prie­žas­tis tur­būt yra ta, jog kaip asme­nybė Terry yra pakan­ka­mai trenk­tas, kad tokiai dina­miš­kai, nenu­spė­ja­mai ir kiek­vieną kartą naujų sen­sa­cijų rei­ka­lau­jan­čiai sri­čiai kaip mados foto­gra­fija, visada randa dar vieną kab­liuką, kuris nuste­bina, papik­tina ar tie­siog pri­ver­čia eilinį kartą pasimėgauti.

Dažnai meni­ninko kūryba sie­jama su jo sun­kia vai­kyste, val­ka­ta­vimu, pasi­nė­rimu į svai­ga­lus bei nuo­la­tinį dar­dė­jimą žemyn, galiau­siai kaps­ty­mąsi pasie­kus dugną, kuris nuvedė tie­siai į aukš­tu­mas. Šiuo metu jis gali pasi­girti, jog uždirba daug ir daro tai, kas jam patinka. Daugiau infor­ma­ci­jos apie meni­ninką rasite čia, pavar­tyti visą albumą galima „Menų centre“ (Daukanto g. 28, Kaunas).

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >