Estų performansistų pristatymas Lietuvoje: interviu su menininkais

Tęsdama savo veiklą „Meno duobė“ rug­sėjo mėnesį pri­sta­tys jau­nuo­sius Estijos per­for­mansų meni­nin­kus. Šie meni­nin­kai Europoje pri­pa­žįs­tami kaip aky­vūs, komp­ro­misų neieš­kan­tys kūrė­jai. Jų akci­jose žmogiš­ka­sis kūnas nau­do­ja­mas kaip neišvengiamybė,tarsi kūry­bi­nio pro­ceso mediu­mas, forma įvai­riau­sių žmogiš­kųjų bei socia­li­nių aktu­alijų perteikimui.

Visi pri­sta­tomi meni­nin­kai akty­viai vei­kia Taline įkur­tame „Art Container“, savo­tiš­koje „meno gamyk­loje“, kuri vie­nin­telė Estijoje pri­stato per­for­man­sus ir meno pro­jek­tus išti­sus metus.

Pristatomo ren­gi­nio vie­nas pag­rin­di­nių tikslų — suteikti gali­mybę ir atverti dar neat­ra­du­siems pla­taus Estijos tarp­dis­ci­p­li­ni­nio meno lauko kraš­telį, suburti akty­vius žmones betar­piš­kam bend­ra­vi­mui bei patir­čių dali­ni­muisi. Pristatomi meni­nin­kai — tai per­for­maso atli­kė­jai pro­fe­sio­na­lai, atviri nau­joms idė­joms bei bendradarbiavimui.

Siūlome jums inter­viu su keletu jau grei­tai į Lietuvą atvyk­sian­čių meni­ninkų — Maii Soot ir Tiina Soot.

Lukas Kolmogorcevas. Kodėl pasi­rin­kote per­for­mansą savo idė­joms per­teikti, kaip tai tapo Jūsų gyve­nimo dalimi?

Tiina Soot. Iš esmės per­for­man­sus kaip pag­rin­dinę kūry­bos prie­monę pasi­rin­kau, nes labai bijau viešo vai­di­nimo. Performasų atsi­ra­dimo šalti­niai įvai­rūs, daž­nai jie gimsta mąs­tymo pro­ceso pase­koje. Tačiau, pačios temos papras­tai atsi­randa iš reiš­ki­nių, kurie neduoda ramy­bės mano asme­ni­niame gyvenime.

Maii Soot. Performansai išauga iš papras­čiau­sių sva­jo­nių, norų arba tam tikrų inte­resų. Jiems rei­kia pir­mojo spy­rio, kuris gali būti labai miglo­tas, tačiau jeigu aš tęsiu darbą, jie pra­deda augti ir giedrytis.

L.K. Galbūt įmanoma pasa­kyti vienu saki­niu – mano kūryba tai…?, arba mano žinia, tai…?

T.S. Aš nega­liu paaiš­kinti vie­nos pag­rin­di­nės min­ties ar žinios. Kūryba man, tai bend­ra­vimo gali­mybė, ar gali­mybė išreikšti save tokiais būdais, kuriais nega­liu reikš­tis kasdienybėje.

M.S. Mano neša­mos žinios tiks­las yra paro­dyti tam tik­ras žmogiš­kumo puses, vis­kas ką darau kalba apie buvimą žmogumi ir savęs atvėrimą.

L.K. Ar galė­tu­mėte api­bū­dinti šį per­for­mansų vakarą „Silence Please!”? (lt vert.- Prašom tylos!) Ar šis vaka­ras turi vieną pag­rin­dinę idėją, ar tai bus kiek­vieno iš Jūsų skir­tingų prob­le­ma­tikų lauko pristatymas?

T.S. Pradžioje mes netu­rė­jome vie­nos pag­rin­di­nės, viską vie­ni­jan­čios idėjos. Tiesiog per­for­mansų vaka­rui „Silence Please“ pra­dė­jome rinkti įvai­rių meno sri­čių žmones, kurie nori vykti į Lietuvą pasi­ro­dy­mams. Tačiau jau pra­dedu matyti kai kurias sąsa­jas. Intymumo, huma­niš­kumo, asme­ni­nių išgy­ve­nimų per­tei­ki­mas, tai galimi rak­ta­žo­džiai pra­di­nėms sąsajoms.

M.S. Tai bus mozaika prob­lemų, kurias kiek­vie­nas iš mūsų norime pri­sta­tyti. Matau tai kaip inty­mumo pag­rindą, kiek­vie­nas kalba apie savo asme­ni­nius daly­kus (na Olivija kalba apie bend­rus daly­kus, tačiau ji yra išim­tis, sutei­kianti gerą kont­rastą ir foną). Kalbėti apie asme­ni­nius daly­kus jau yra įprasta. „Silence, ple­ase!“ reiš­kia: „klau­sy­kite, kaž­kas pasa­koja savo asme­ni­nes isto­ri­jas, dabar jūs nega­lite dai­nuoti ar šaukti, paslap­tys atsi­sklei­džia. Olivijos atveju tai prie­šinga, „Silence, ple­ase!“ skamba labiau kaip įsaky­mas arba tie­sio­gi­nis pareiš­ki­mas, arba tie­siog tai kas įvyksta kai ji pra­deda sąvei­kauti su publika.

L.K. Ar per­for­man­sas tau malonumas?

T.S. Taip, jau­čiu tam priklausomybę.

M.S. Nuolat, per­for­manso kūrimo metu turiu kau­tis su abe­jo­nė­mis ir nusi­vy­limu, bet tuo pačiu metu jau­čiu ir džiaugsmą. Viena kei­čia kitą ir geriau­siai būna tada kai džiaugs­mas lieka. Tu negali įsivaiz­duoti ką aš išgy­venu per­for­manso kūrimo metu! Tai visada aša­ros, pyk­tis, juokas.

L.K. Ar galite pako­men­tuoti Estijos tarp­dis­ci­p­li­ni­nio meno situ­aciją? Ar tai popu­liaru? Galbūt per­for­man­sai Estijoje turi tradicijas?

T.S. Performansai Estijos meno sce­noje ganė­ti­nai popu­lia­rūs. Egzistuoja kele­tas dides­nių fes­ti­va­lių skirtų vie­ti­nių ir užsie­nio meni­ninkų pasi­ro­dy­mams. Didžioji visuo­me­nės dalis per­for­manso meną labiau atmeta nei pri­ima, bei laiko bru­ta­lia, skan­da­linga meno forma.

M.S. Na tarp­dis­ci­p­li­ni­nių menų stu­di­jos Estijos Menų Akademijoje nebe­eg­zis­tuoja, vie­toj jų šiuo metu yra sce­nos menų stu­di­jos! Šiais metais ši stu­dijų šaka buvo gan popu­liari, daug pro­fe­sio­na­lių šokėjų stojo į magistro stu­di­jas. Estijoje per­for­man­sas yra popu­lia­rus, bent jau tarp ekst­re­ma­lios kul­tū­ros mėgėjų, tačiau čia nėra labai daug meni­ninkų, kurie dirbtų vien šioje sfe­roje. Daugiau meni­ninkų, kurie pasi­renka tarp­dis­ci­p­li­ni­nius menus, kuria video, insta­lia­ci­jas, garsą, o per­for­man­sus tik ret­kar­čiais. O kal­bant apie populiarumą…performansas nėra popu­lia­rus tarpe žmonių, manau dau­guma Estijos žmonių neken­čia per­for­mansų. Estijoje yra toks posa­kis: „meni­nin­kai yra šikan­tys į skar­di­nes“, jis atsi­rado 90-​aisiais iš vieno Jaan Toomiks meno kūri­nio ir nie­kada nenu­tyla estų lūpose, netgi jei tik kele­tas iš jų yra matę kūrinį.

Estijoje yra daug per­for­man­sistų, kurie atlieka per­for­man­sus lai­kas nuo laiko, jie nėra pro­fe­sio­na­lai. Menininkų, kurie iš tikro kon­cen­truo­tųsi į per­for­mansų meną yra žymiai mažiau. Taip pat egzis­tuoja ir eks­per­i­men­ti­nis teat­ras bei šokis, kurie yra be galo artimi performansui.

Pamatyti ir įver­tinti meni­ninkų per­for­man­sus galė­site rug­sėjo 5 dieną 20 val. Vilniuje (Fluxus minis­te­rija, Gedimino g. 27) ir rug­sėjo 9 dieną 20 val. Kaune (LAB’as, Kaunakiemio 4, Sanito gamykla). Iki susitikimo!

Interviu ver­ti­mas anglų kalba:

Lukas Kolmogorcevas. How your per­for­man­ces come to life and why you chose per­for­mance for your ideas?

Tiina Soot. I have cho­sen per­for­mance to my main media mainly because I am awfully afraid of pub­lic per­for­ming. Ideas for per­for­man­ces start from dif­fe­rent sour­ces, often just from brains­tor­ming. But the topics are usu­ally from things that bother me in my per­so­nal life.

Maii Soot. Performances grow out from simple wis­hes or desi­res or some inte­rest. They need first knock, which might be very clou­ded, but if I work with it, it starts to grow and cle­ars up.

L.K. Is it pos­si­ble to say in one sen­tence — my cre­ation is…?, or my mes­sage is…?

T.S. I can’t arti­culate one cent­ral mes­sage. For me art is a way to com­mu­ni­cate, or to exp­ress myself in ways I can’t in eve­ry­day life.

M.S. My mes­sage is to show some parts of huma­nity, its all about being a human and ope­ning your­self up.

L.K. What can you say about upco­ming per­for­mance event — “Silence Please!”? Does it have basic mes­sage, or is it mosaic of prob­lems that each of you want to present?

T.S. “Silence, ple­ase!” star­ted from grou­ping of few per­for­mance (and other fields) arti­sts who wan­ted to per­form in Lithuania and we didn’t had one uni­ting topic. But for now I start to see some links between the per­for­man­ces. Keywords like inti­macy, huma­nity and per­so­nal mat­ters start to emerge.

M.S. It’s mosaic of prob­lems each of us wants to pre­sent. I can see it as inti­mate basis, eve­ry­body talks about their per­so­nal mat­ter (well Olivia talks about com­mon mat­ter, but she is excep­tion, giving good cont­rast and back­ground). Talking about per­so­nal mat­ter is alre­ady the com­mon idea. “Silence, ple­ase!” means — listen, someone is tel­ling their inti­mate stories, you can­not sing or shout now, sec­rets are revea­ling. In Olivias case its oppo­site, “Silence, ple­ase!” is more like order or direct pro­po­sal or just what hap­pens when she starts to inte­ract with audience.

L.K. Is the per­for­mance ple­asure for you?

T.S. Yes, I’m addicted.

M.S. Always, while cre­a­ting per­for­mance, I have to fight with hesi­ta­tions and despair, but I feel the joy as well. One change into ano­ther and its best if joy stays. You don’t ima­gine what I live through while cre­a­ting per­for­mance! Its always tears, anger, laugh.

L.K. Can you desc­ribe (in a few sen­ten­ces) the situ­ation of Estonian inter­dis­ci­p­li­nary arts? Is it popu­lar? Does it have traditions?

T.S. Concerning per­for­mance art, it’s quite popu­lar in Estonia art scene. There are few big­ger fes­ti­val devo­ted to native and foreign per­for­mance art. As for the rest of the society per­for­mance art is more rejec­ted as bru­tal and scan­da­lous art form.

M.S. Well Interdisciplinary arts study does not exist any­more, it’s now per­for­ming arts study in Estonian Art Academy! This year it was quite popu­lar, in mas­ter prog­ram many pro­fes­sio­nal dan­cers ste­p­ped in this year. But it’s always dif­fe­rent. Otherwise per­for­mance is popu­lar in Estonia at least amongst ext­reme cul­ture loving peo­ple, but there are not many arti­sts who work in that field. There are more arti­sts in the field of inter­dis­ci­p­li­nary arts, making video, instal­la­tions, sound and rarely performance!

Aa and about being popu­lar… per­for­mance is popu­lar not among any­body, I think most Estonian peo­ple hate it. There is a saying: “arti­sts are shitters in the can”, it comes from 90s, from one art piece of Jaan Toomik and this saying never dies in the mou­ths of Estonians, even if there are only few, who actu­ally saw the work. In Estonia there are many per­for­mers, who are doing per­for­man­ces from time to time, they are not pro­fes­sio­nals, and there are less those, who rea­lly con­cent­rate on per­for­ming arts. And of course there exists exper­i­men­tal the­atre and dance, which is very close.

Thank you!

Kalbino Lukas Kolmogorcevas.