Esė: Video paveikslų (ne)baigties vizijos -

Iš pradžių kiek pažaiskime. Nežinau, kiek iš jūsų matė vaizdus iš rugsėjo 11-osios be jokio komentavimo ir redagavimo. Aš pamenu, kaip man grįžus iš mokyklos ir įsijungus Byvio ir Tešlagalvio seriją, staiga nutrūko transliacija ir ją pakeitė siurrealistinių vaizdų kaskada. Be kažkokių pašalinių vertinimų, komentavimų ir interpretacijų – tai priminė greičiau S. Dali Naujojo Pasaulio gimimą nei, pavyzdžiui, Peterio Bruegel‘io vyresniojo Mirties triumfą. Būtent kažkas tarp vieno ir kito.

Tai tikriausiai buvo pirmasis medijai skirtas teroro išpuolis žmonijos istorijoje. Į kūdrą mestas akmuo sukėlė tokius ratilus, kad tikėtina, jog patys šio siaubingo išpuolio rengėjai šito nesitikėjo. Pasigirdo pirmosios pastabos ir, savaime suprantama, melas: virš milijono žuvusių, tiesiog skaičiavimas buvo adekvatus įspūdžiui.

Po ⁹⁄₁₁ atakos viską papasakoti vaizdais tapo gero tono ženklas. Jei tai nenufilmuota – gal to ir nebuvo. „Priešas“ gali būti žeminamas jo žemėje Abu Graibo (Irakas) atvėju, galima šią teroristų medžioklės paradigmą perkelti ir savosios tėvynės lygmenį, atakuojant labiausiai pažeidžiamas ir trapų identitetą susikūrusias socialines grupes – benamiai gali puikiai tam tikti.

Britų video menininkas bei filosofas Hilary Lawson 2001 išleido knygą “Closure” („Užbaigimas“), — joje jis teigia, jog Pasaulis pats savaime yra atviras, tačiau mes jį uždarome per savo mintis bei kalbą. Ši knyga yra tarsi biblija jo Pasaulio bei meno matymui, savo teoriją ponas Lawson‘as pritaikė plėtodamas savo inicijuotą video paveikslų judėjimą. Pagrindiniai reikalavimai video paveikslui yra sekantys: kamera turi būti statiška, jokio vaizdo redagavimo ar montavimo, jokio dialogo ir apskritai jokio garso.

Galbūt pademonstravus, kas nėra video paveikslai taps aiškiau, o ir bus duotas papildomas kontekstas. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti iš kompiuterinio meno bei poezijos išsivystęs video feedback fenomenas. Tiesiog imamas realybę atspindintis vaizdas ir ant jo „uždedamas“ tam tikras filtras.

Žodžiai (arba ženklų sistemos) meluoja: kai kurios šiaurės tautos, pavyzdžiui, evenkai, daugelio dalykų tiesiog neartikuliuoja, nuo neišvengiamos žodžių palydovės – melagystės – jie slepiasi intuityvaus veikimo Pasaulyje. Dabar labai madingą, įvairių ženklų reikšmes kontekstuose tyrinėjančią moderniąją kalbotyros atšaką semiotiką, vienas jos patriarchų, rašytojas Umberto Eco, pavadino sistema viso, ką galima panaudoti melui.

Amerikiečių rašytojas Šervudas Andersonas buvo išplėtojęs savitą groteskų teoriją. Anot jos, Pasaulio aušroje egzistavo gausybė minčių, bet nebuvo tokio dalyko kaip tiesa ir tik kai žmogus išsirinko kažkokią tiesą, pavertė ją sava ir pasiryžo jos laikytis, jis iškart tapo grotesku, o jo pasirinktoji tiesa — melu.

Tikriausiai mums reikėjo sukurti religiją, ideologijas, diskursus, kad tik nebūtume užgožti Pasaulio įvairovės grožio. Ką bendro turi visi šie dalykai? O gi siekį niveliuoti, supaprastinti mus supančią aplinką bei mus pačius, ieškoti universalijų ne bendrystės, o skirtybės bei labui, kirsti per žemiausius instinktus ir mumis manipuliuoti.

Jei reikėtų savarankiškai atrasti šios krypties šaknis, pasirinkčiau 7-ojo dešimtmečio pradžią ir garsųjį Andy Warholą. 1963 m. nusipirkęs pirmąją kamerą jis nusprendė nufilmuoti savo miegantį meilužį poetą John Giorno, „filmo“ trukmė — 5 valandos ir 20 minučių, nors darbas susilaukė nemenko žiniasklaidos dėmesio, į jo premjerą atėjo tik 9-i žmonės, du iš jų atkrito per pirmąją valandą. Mene kaip ir daug kur kitur, viskas turi polinkį kartotis kiek kitomis formomis – 2004-ais m. Londono Nacionalinėje portretų galerijoje visuomenei buvo pristatytas valandos ir 7-ių minučių trukmės miegančio moterų numylėtinio Deivido Backhamo filmas.

Abu filmai susiję su (pasyviu) geismu. Pirmajame tai susiję su asmeniniais išgyvenimais, tuo tarpu antrasis variantas skirtas platesniajai publikai, turbūt todėl varijuoja ir jų trukmė. Gyvename jau post-Youtube eroje ir norime visko greitai, aiškiai ir labai paviršutiniškai.

Pagalvojau, kad tai ir skiria tikrą šiuolaikinį meną nuo ne tokio vykusio, o kartais ir labai pervertinto niekalo, nekalbant jau apie gausybę vienašališką Pasaulio suvokimą nurodančių siaubingų Holivudo filmų, norisi paminėti kad ir Damien Hirst ir jo vieną garsiausių „šedevrų“ ryklį akvariume vaizduojantį “The Physical Impossibility of Death in the Mind of Someone Living” — jei įdėmiau įsižiūrėtume, pastebėtume, kad ta baigties estetika šiais laikais perkeliama į pačio žemiausio lygio produkciją, tai, kas tiko vienam kontekstui ir, pripažinkime, visai kitos meninės vertės kūrybai, absoliučiai netinka kitai, lyg tas ryklys būtų išmestas gaivaliotis į krantą.

Menas gali būti tas piemuo, kuris išves mus į pažadėtąją žemę. Meno tikslas lyg ir visada nukreiptas į baigtį, tai ypač ryšku visų klasikinio iki 20-ojo a. antros pusės meno mėgėjų diskurse, šiuolaikinis menas jiems – ne menas, jame nėra uždarymo, bent jau tai nėra labai ryšku ir kanonizuota, ta pati vaizdo instaliacija gali būti demonstruojama tiesiog be pertraukų.

Pabaigiant (!?). Žmonija ir jos kultūra jau išgyveno savotišką apokalipsę: antrasis Pasaulinis karas, fašistų degeneratų meno bei sovietų kultūrinis programavimas sunaikino nemažą dalį kultūros ir trukdė veikti kūrėjams, dėl karo griuvo miestai, kultūra, žemė, nepajėgdama nuryti, spjaudėsi žmonių krauju, o kur dar atominės bombos siaubas, niekas kitas šito taip neatskleidė kaip tikriausiai paskutinis didis uždarytojas Mark Rothko. Menui atėjo laikas inkorporuotis į mūsų gyvenimus, prasminti ir gilinti juos. Antrąjį košmarą išgyvenome prieš dešimtmetį, pastebėjome, ar ne, bet tai labai ryškiai pakeitė mus ir mūsų medijas. Ir galiausiai — neleiskime, kad mus užvaldytų apokaliptinės vizijos, leiskime, kūrybai sugrąžinti tai, ką iš mūsų yra nuolat bandoma atimti.