Nuostaba (kai akys virsta iš orbitų)

Kiekvieną kartą susi­dū­rus su poe­tais (o jei sąži­nin­gai, tai su jų biog­ra­fi­jo­mis) man kyla klau­si­mas, kurio dar nie­kada nedrį­sau užduoti nei vie­nam iš jų. Poetu gims­tama ar tampama?

Poezija man – vie­nas iš tų sun­kiai suvo­kiamų feno­menų, tal­pi­nan­čių savyje visas įmano­mas prie­šy­bes: tai ir griežta forma, ir visiš­kas kal­bos bei visų įmanomų tai­syk­lių nepai­sy­mas, tai ir bereikš­mių žodžių žais­mas, ir neiš­bai­giami reikš­mių klo­dai, tai ir uni­ver­sa­lios, dau­ge­liui supran­ta­mos idė­jos, ir labai konk­re­taus kon­teksto rei­ka­lau­jan­tys tekstai…

O didžiau­sią nuo­stabą kelia neri­boti virs­mai – eilė­raš­čio magija, galinti visa, kas nepoe­tiška paversti tikra poezija.

Beje, ne per seniau­siai teko išgy­venti vieną tokį magišką seansą.

Žvėryne.

Šilt­na­myje.

Kai nutilo muzika ir lie­tus iš obelų paunks­mės išbaidė žmones, pri­me­nan­čius, jog čia tik viešo mai­ti­nimo ir susi­bū­rimo vieta (res­to­ra­nas „Jalta“). Pasirodė nedi­de­lio ūgio žmogus. Prabilo kas­die­niš­kai. Draugiškai per­spėjo, jog skai­tys savo poe­ziją, nors skai­ty­da­mas ir nenori būti sie­ja­mas su tą poe­ziją para­šiu­siu žmogumi – savimi, t. y. Semionu Chaninu.

Edumndso Jansons pie­ši­nys iš kny­gos „ORBITA 5“

Todėl be ilgų cere­mo­nijų įlindo mažon juo­don dėžutėn.

Nerangiai kliū­da­mos atsi­traukė užuo­lai­dė­lės ir pasi­rodė blyš­kaus švytė­jimo apgaubta, kal­banti galva. Juodas tinkle­lis tarsi šydas ati­t­vėrė poetą ir pub­liką. Pasijutau lyg apgau­lingų mei­lės pažadų suvi­lio­tas paauglys.

Ir tada pra­si­dėjo tik­ras magi­jos sean­sas. Tarsi triu­šius iš skry­bė­lės, galva vieną po kito traukė vis kitaip apšvies­tus ir įvai­riais triukš­mais atskies­tus eilėraščius.

Skambėjo pro­ziški ir kas­die­niški žodžiai, per­sunkti leng­vos iro­ni­jos, saky­tum tie­siog apie gyvenimą…

Bet tai tik­rai buvo šis tas dau­giau nei juoką ir grau­dulį kelian­tys pasa­ko­ji­mai. Nežinau kaip kiti, bet aš atpa­ži­nau papil­kė­jusį kas­die­ny­bės tekstą, su kuriuo kiek­vie­nas iš mūsų susi­du­riam mili­jo­nus kartų. Bet užsi­vėlę pačių susi­kur­tuose rūpes­čiuose ir pasi­metę tarp dau­gy­bės smulk­menų, net nepa­ste­bime, jog tai ne kas kitas, o mūsų pačių būtis.

Kartais leng­vas lie­taus bar­be­ni­mas vis susi­lie­davo su mono­to­niš­kai byran­čia rusų kalba. Kartais į šilt­namį vis užsuk­davo vie­ti­nis kati­nas, kurį, kaip ir visus liku­sius ste­bė­to­jus, vis iš naujo užbur­davo magiš­kos juo­dos dėžu­tės vib­ra­ci­jos. Kartais juo­dos užuo­lai­dė­lės neran­giai kliū­da­mos vis pra­ry­davo galvą su visa jos poe­zija. Ir vie­toj tylos šilt­namy nuai­dė­davo skysti plo­ji­mai, kute­nami malo­naus šurmulio.

Magijos sean­sas bai­gėsi taip pat papras­tai kaip ir pra­si­dėjo. Semionas Chaninas visą tie­siog nuskan­dino ciga­re­čių dūmuose ir iš poeto virto žmogumi, mie­lai atsa­ki­nė­jan­čiu į klausimus.

Mane tai įkvėpė drą­sos. Dabar tik­rai žinau, jog jis bus pir­mas poe­tas, kuris tik­rai atsa­kys į mano klausimą.

O vakaro, tei­sin­giau „Jaltos“, šeimi­nin­kas (kaip ir besi­klau­siu­sieji), pagau­tas eufo­ri­jos visiems paža­dėjo dar vieną vakarą, kaž­kada spalį.

Nežinau ar jo paža­dai išsi­pil­dys… Bet dau­ge­liui tai galėtų tapti pui­kia gali­mybe, jei ne pamėgti, tai bent susi­do­mėti poe­zija kaip uni­ka­liu reiš­ki­niu, o ne kaž­kuo, ką būtina atmin­ti­nai išzub­rinti arba įmanoma suprasti tik įval­džius semio­tinį kvadratą.

Mat Semionas Chaninas – tik vie­nas iš kelių rusa­kal­bių Latvijos meni­ninkų, sie­jamų su „Orbita“. Vienu metu tai ir pro­jek­tas, ir menininkų/​poetų grupė, kurios daly­viai nuo­lat per­žen­gia ir suardo tra­di­ci­nes poe­zi­jos suvo­kimo ir trak­tuo­tės ribas. Užtenka vien paimti į ran­kas jų išleis­tus poe­zi­jos alma­nachus, kom­pak­ti­nius dis­kus ir kny­gas. Viena tokia įsprūdo ir į maną­sias. Saky

čiau, tobu­las kolia­žas – jaunų poetų (ne tik lat­vių) poe­zija ir jaunų Latvijos dai­li­ninkų pie­ši­niai. Tik pie­ši­niai čia neat­lieka ant­ra­ei­lės iliust­ra­vimo funk­ci­jos, jie lygia­ver­čiai kūriniai.

Semiono Chaninno poe­zija iš kny­gos „ORBITA 5“

Olgos Pavlovos pie­ši­niai iš kny­gos „ORBITA 5“

Kirilo Kirasirovo pie­ši­nys iš kny­gos „ORBITA 5“

Karinos Han pie­ši­nys iš kny­gos „ORBITA 5“

Man pasi­rodė, jog visos be išim­ties meno for­mos, prie kurių pri­si­lie­čia „Orbitos“ meni­nin­kai trans­for­muo­jasi į poe­ziją. Geriausias pavyz­dys galėtų būti kol kas vie­nin­te­lis jų audio­vi­zu­a­li­nis projektas.

Mano pir­moji pažin­tis su “Orbitos” kūryba pra­si­dėjo nuo šito.

Pavergė teksto (tiek vizu­a­li­nio, tiek žodi­nio) tem­pas ir dina­mika, nebū­dinga didžia­jai daliai lie­tu­viš­kos poe­zi­jos (ji į mano sme­ge­nis yra įsiėdusi visų pirma kaip lyrika, nesvarbu, kad dabar gausu ir kito­kios poe­zi­jos pavyzdžių).

Pribloškė gebė­ji­mas pažvelgti į save iro­niš­kai, tarsi iš šalies. Šis kūri­nys sulaužė pačio gajau­sio ir bjau­riau­sio ste­reo­tipo apie poe­ziją stu­burą. Kažkodėl buvau šven­tai įtikė­jusi, jog poe­zija – tai ne tik spe­ci­fi­nis kal­bė­jimo būdas, tai – labai inty­mus žvilgs­nis į save ir savo vidų, mak­si­ma­liai atsi­ri­bo­jant nuo išorės.

Galėčiau dar daug pri­ra­šyti apie tai kokie poky­čiai įvyko, kai mane įtraukė šita poe­zi­jos orbita. Bet tei­sūs tie, kurie sako, jog geriau vieną kartą pama­tyti nei šimtą kartų išgirsti.

Pamatyti galima čia.

Apie autorių:

Monika Šlančauskaitė
Monika Šlančauskaitė – kol kas rašytoja, bet ateityje tikisi prižvejoti daugiau laiko ir prisidėti prie kitų Meno Duobės projektų. Į Meno Duobę ją atvedė keturi dalykai: noras sutikti laisvų žmonių, smalsumas, pyktis ir poreikis nepasitenkinimą dabartine meno ir kultūros situacija Lietuvoje paversti kuo nors daugiau nei bambėj... Skaityti toliau > >