Frieze Art Fair 2011 ir pasenusių hipių karta

Pasveikinkite mane sugrį­žus į rašan­čiųjų ratą… Taip, žinau, jog žadė­jau labai suak­ty­vėti dės­tant savo min­tis vir­tu­a­lioje erd­vėje, tačiau šiuo metu panašu, jog įklim­pau į didelį liūną, kuo­met pama­tau, išgirstu, sutinku ir susi­do­miu dau­giau dalykų nei kad turiu laiko jais pasi­da­linti su kitais, nors ir labai to noriu. Fotoaparato kor­telė per­pil­dyta, video įrašai nebe­telpa į hardą, kalen­do­rius vis akty­vėja, o gal­voje kar­tais viena min­tis stai­giai per­kerta kitą. Panikos kelti nesi­nori, pila­tės kvė­pa­vimo pra­t­imų daryti nemoku, tad tenka gau­dyti orą ir leisti sau tie­siog per­si­pil­dyti, tikin­tis, jog kaž­kurį momentą viską per­virš­kin­siu ir iššau­siu kokį best­se­lerį arba ne taip opti­mis­tiš­kai būsiu pri­versta imtis nepla­nuotų poil­sio atostogų.

Šiame straips­nyje noriu para­šyti apie šių metų Frieze Art Fair Londone, tačiau kai tik pra­dedu apie ją gal­voti, gal­voje iškarto suš­mės­čioja tik prieš savaitę užbaig­tas “Kūrybiškumo Kioskas” Lietuvoje, kurio metu lan­kan­tis po skir­tin­giau­sius mies­tus teko pajusti vie­tinį kūry­bos pulsą, nuo labai sėk­mingų kūrėjų, dir­ban­čių indust­ri­joje iki nere­alių darbų ir kine­ti­nių skulp­tūrų mažuose Telšiuose prie ežero, dis­ko­tekų, strip­tizo stulpo, “Pasimatymo” pice­ri­jos bei stul­bi­nan­čių gale­rijų, kurios visą dieną stūkso tuščios.

Nežinau ar galė­čiau imtis kokio radi­ka­laus pavyz­džio ir šias dvi būse­nas (lan­ky­mąsi Frieze ir kūry­binę kelionę po Lietuvą) pri­ly­ginti kokiam nors kraš­tu­ti­nu­mui, tačiau stai­gus per­šo­ki­mas nuo vieno prie kito, padarė man įspūdį. Ir tik paaštrino tą nuo­jautą, jog visi šie reiš­ki­niai kaž­ko­dėl visiš­kai nelo­giš­kai yra atskirti vie­nas nuo kito.

Nežinantiems, Frieze Art Fair yra viena tų vadi­namų meno mugių (nemėgstu žodžio mugė), į kurias suva­žiuoja įvai­riau­sios gale­ri­jos iš skir­tin­giau­sių pasau­lio miestų ir vals­ty­bių bei pri­stato savo meni­nin­kus ir par­duoda jų dar­bus. Greta viso šio parduodu-​perku šurmu­lio, vyrauja pra­mo­ginė prog­rama su įvai­riau­sio­mis dis­ku­si­jo­mis, filmų prog­rama, skulp­tūrų parku, pra­mogų šeimoms, lei­di­nių pri­sta­tymo ir viso­kių kito­kių užsi­ėmimų. Kiekviena mugė turi skir­tin­gas gale­ri­jas ir saky­čiau bando turėti savo veidą ir filtrą bei prie­žas­tis, kodėl turė­tu­mėte vykti į šią, o ne kitą mugę. Žinoma, šiuo­lai­ki­nio meno entu­zias­tai, kolek­cio­nie­riai bei viso­kie kito­kie išpro­tėję mylė­to­jai, o tarp jų ir dar­buo­to­jai, val­gan­tys iš to duoną, žūtbūt turi lan­ky­tis visose gar­siau­siose ir žino­miau­siose mugėse, nes čia ne tik per­kama, tačiau žval­go­masi ten­den­cijų, mez­gami tokie svar­būs kon­tak­tai (pamirš­kite objek­ty­vumą kūry­bi­nių indust­rijų sri­tyje, čia vis­kas pri­klauso nuo kon­taktų, nesvarbu ar tai Vilnius ar New York’as), gurkš­no­ja­mas šampa­nas bei ryš­ki­nami būsimų kont­raktų kontūrai.

Vienu žodžiu, žiau­riai nuo­bodu, bet kol kas reikalinga.

Nesakau, jog čia nera­site įdomių darbų ar nesu­tik­site patrauk­lių žmonių, bet bend­ras for­ma­tas ir vyks­mas pri­mena visas muges, tik pro­duk­tas kitas. Kita ver­tus, taip tur­būt ir turėtų būti. Be to, šiose mugėse daž­niau­siai rei­kia lan­ky­tis jau žinant meni­ninkų pavar­des ir žaidžiant tą ritu­alą: gir­dė­jai apie šitą? Jo jo jis darė savo parodą ten, gavo tą ir tą sti­pen­diją, o šitą — tai jo jo taigi čia tas. Trumpiau tariant vie­ti­nių glo­ba­lių paskalų išma­ny­mas pagei­dau­ti­nas, nes kitaip nebū­site nei įdomus pašne­ko­vas, nei bus įdomu jums patiems. Blogiausi tokių mugių lan­ky­to­jai, daž­nai komiški hero­jai ir kitų sri­čių atsto­vai čia atsi­dūrę nety­čia atvesti kokio meno­ho­liko — pažvelgę į vieną ar kitą darbą gar­siai išta­ria - čia menas? mano duk­te­rėčia taip irgi gali! Ir tokie žmonės čia labai nepa­gei­dau­jami, aišku tai tik vidi­nės neby­lios tai­syk­lės, rei­ka­lin­gas, jog bend­ras ritu­alas nesugriūtų.

Vienas man įdomiau­sių eks­po­natų Frieze buvo kura­to­rių ir dea­le­rių darbo sta­lai, kurie turiu pri­pa­žinti daug labiau išskyrė gale­riją vieną nuo kitos, nei rea­liai pri­sta­tomi jų kūri­niai. Na, jei žinoma nekal­bė­sime apie tech­no­lo­gi­nius prie­tai­sus, nes Apple pro­duk­cija savaime supran­tama yra pri­va­lo­mas kūry­bi­nių indust­rijų atri­bu­tas. Šiuos spal­vin­gus sta­lus galima būtų tur­būt nag­ri­nėti visais aspek­tais kokiais tik įmanoma, bet per daug nesi­gi­li­nant galima daryti išvadą, jog jie neabe­jo­ti­nai pabrėžė šeimi­ninkų charakteristikas.

Bandydama gal­voti apie tai, kas man padarė įspūdį galiu pasa­kyti tik tai, jog mėga­vausi tokia var­to­tojų gausa, tokiu susi­grū­dimu, tiek norin­čių viską žiūrėti, klau­syti ir apšne­kėti, kar­tais atrodo net nesvarbu ką, kaip sakant svarbu ne rezul­ta­tas, bet pro­ce­sas. Dar labai patiko įdomus reiš­ki­nys, vyks­tan­tis prieš paten­kant į Frieze kara­lys­tės val­das — begalė įvai­rių pavie­nių nepri­klau­somų gale­rijų bei ini­cia­tyvų, savaime supran­tama nepa­puo­lu­sių ar nie­kada nebū­sian­čių Frieze, bet entu­zias­tin­gai prie įėjimo bru­kan­čių savo lanks­ti­nu­kus, infor­ma­ciją ir visą kitą, kas gali sudominti.

Ironiška, tačiau eida­mas į tokią mugę, kur daly­vauja gale­ri­jos iš skir­tin­giau­sių kam­pe­lių nori nenori tikiesi pama­tyti spal­votą kolo­ritą cha­rak­te­ris­tikų, tačiau gal­būt pats for­ma­tas, gal­būt kaž­koks nelo­giš­kas atsi­tik­ti­nu­mas suklosto viską taip, jog bend­rai paėmus jau­tiesi tarsi vaikš­čio­tum ir žiūrė­tum tą patį per tą patį. Na, gerai pri­pa­žin­siu, mane užka­bino viena gale­rija iš Maskvos, viena iš New York’o, viena iš Berlyno bei viena iš Austrijos. Tačiau tai vis­kas iš šios mil­ži­niš­kos, šurmu­liuo­jan­čios ir mir­gu­liuo­jan­čios mugės.

Jeigu rei­kėtų išskirti ten­den­ci­jas, tai pami­nė­čiau, jog šiais metais labai madinga eks­po­nuoti švie­čian­čius užra­šus, Bruce Nauman mokykla vėl ar dar vis ant ban­gos, taip pat daug skulp­tū­ros, daug tapy­bos ir vis dau­gėja gra­fi­kos bei galima sakyti labiau gra­fi­nio dizaino darbų, kurie žinoma rodomi ins­ti­tu­ci­nio meno kon­tekste, bet išėmus iš to kon­teksto ir patal­pi­nus į gra­fikų ir gra­fi­nio dizaino plotmę, grei­čiau­siai nubluktų — visgi čia jie žiūrisi neblo­gai. Buvo viena kita ani­ma­cija, šiek tiek pasi­žai­dimų 3D ir ori­gi­na­liau­sias eks­po­na­tas — jachta, su daug didesne nei rin­koje kaina, nes kaip patys supran­tate bet koks objek­tas, patal­pin­tas meno mugėje, įgauna pri­dė­tinę vertę auto­ma­tiš­kai. Tad taip, galima papras­čiau­siai nusi­pirkti jachtą ir tai žinoma be galo konceptualu.

Viso Frieze nušvi­ti­mas ir atgaiva man asme­niš­kai buvo beveik dvi valan­das tru­kęs pokal­bis su rašy­toju Adam Curtis. Įdomu, jog orga­ni­za­to­riai į savo prog­ramą įtraukė šią asme­nybę, kuri dau­ge­liu atveju paneigė tai, kas vyko po parodų stogu. A. Curtis daug kal­bėjo apie įdomų lai­ko­tarpį, kuriame gyve­name ir šiuo metu vyks­tan­čius pasi­kei­ti­mus, kurie iš esmės dre­bina skir­tin­gas indust­ri­jas bei palieka jas neži­nioje, nesu­si­vo­kus ko laukti, bet tuo pačiu judant kaž­ku­ria linkme pir­myn. Rašytojo žodžiais mūsų hipių karta deja tampa pase­nu­sių hipių karta, o ten­den­ci­jos, vežu­sios pir­myn pas­ku­tinį dvi­de­šimt­metį, jau atgy­veno ir nebe­pa­si­tei­sina. Daug kuriose sri­tyse jau­čia­mas išsi­kvė­pi­mas, tų pačių idėjų rep­ro­du­ka­vi­mas, naujo nebu­vi­mas ir svar­biau­sia isto­ri­jos nebu­vi­mas. A. Curtis tei­gia, jog žmonėms rei­ka­linga isto­rija, kuri juos vestų pir­myn, kuri uždegtų ir ska­tintų. Deja šiame pase­nu­sių hipių laik­me­tyje tos isto­ri­jos nebe­liko, tačiau dau­guma filo­sofų kalba apie jau­čiamą ribą, kuo­met kei­sis nor­mos ir gal­būt atsi­ras nauja isto­rija, kuria vėl gyvensime.

Visos šios min­tys stip­riai sie­jasi ir su kūry­bi­nė­mis indust­ri­jo­mis bei tokiais ren­gi­niais kaip Frieze Art Fair. Naujumo nebu­vi­mas, išsi­kvė­pi­mas ir gai­vaus gūsio porei­kis jau­čia­mas ir čia. Tarsi, visos tos struk­tū­ros, kaž­kada gimu­sios iš naujų judė­jimų, pro­testo, kūry­biš­kumo, kažko neordi­na­laus ir užvedančio, tiesiog paseno ir nebe­tinka nei mums, nei dabar­ti­nei visuo­me­nei, kon­teks­tui, tech­no­lo­gi­niam amžiui. Žinoma, tos idė­jos ver­tin­gos, tačiau tai jau pra­ei­tis ir nebe­gali būti tas sti­mu­las, kuriuo gyve­nama ir žengiama pirmyn.

Tad pri­ta­riu A. Curtis ir su susi­do­mė­jimu lau­kiu to lai­ko­tar­pio, kuris pamažu tampa nujaučiamas.

Lauko skulp­tūrų paroda. Be komentarų…

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >