Mano miestas. Geriausios muzikinės orgijos

Valdžios ir vers­li­ninkų puo­se­lė­ja­mame Vilniuje dar yra „gero sko­nio“ nenu­zu­lintų vietų, spin­du­liuo­jan­čių auten­tišką vita­liš­kumą. Jose pub­li­kos mar­gu­mas, o ne deko­ra­ci­jos suku­ria nepa­kar­to­jamą atmos­ferą, bet kokiam vaka­rė­liui, kon­cer­tui ar muzi­ki­niam eksperimentui.

Čia net men­kiau­sias jude­sys virsta įvykiu, o nuo sce­nos sklin­dan­tis gar­sas (net jei tai ir triukš­mas) gali sukelti orgazmą tik­ros muzi­kos išsi­il­gu­sioms ausims.

Ta ste­buk­linga vieta – tai mažas nud­rož­tas gaba­lė­lis nau­jam gyve­ni­mui pri­kelto „Geležinio kab­lio“. Džiugiausia tai, kad ji ten buvo ir iki pri­ke­liant „Kablį“.

Todėl ten nepa­ten­kama per pag­rin­dinį įėjimą. Reikia pra­si­sprausti pro Ivanauskaitės skverą sau­gantį katiną, eilę šiukš­lių kon­t­ei­ne­rių ir aprū­di­ju­sias gele­ži­nes duris. Už jų – paslap­tinga triu­šio uola. Vos per­žen­gus jos slenkstį pra­si­deda ste­buk­lin­gas kri­ti­mas. Tai vieta, kurioje atli­kus tra­di­ci­nius įėjimo į klubą ritu­alus, gau­nama tokia reta ir dabar jau kone aukso ver­tės gali­mybė gerti savo atsi­neš­tus gėri­mus. Bet ne tam, kad aps­pang­tum, o tie­siog pasi­duo­tum kartu su muzi­kos gar­sais į orą kylan­čiam smagumui.

Mat nepai­sant gali­my­bės gurkš­noti, žmonės čia visų pirma ateina klau­sy­tis ir pasi­duoti muzi­kos šėlsmui. Išlaisvėję, šokan­tys ir šoki­nė­jan­tys kūnai, užval­dyti muzi­kos magi­jos. Muzikos, nesu­pan­čio­tos jokiais įsipa­rei­go­ji­mais ar kanonais.

Nuotraukų auto­rius Paulius Karpas.

Apie autorių:

Monika Šlančauskaitė
Monika Šlančauskaitė – kol kas rašytoja, bet ateityje tikisi prižvejoti daugiau laiko ir prisidėti prie kitų Meno Duobės projektų. Į Meno Duobę ją atvedė keturi dalykai: noras sutikti laisvų žmonių, smalsumas, pyktis ir poreikis nepasitenkinimą dabartine meno ir kultūros situacija Lietuvoje paversti kuo nors daugiau nei bambėj... Skaityti toliau > >