Nežinau kaip jūs, bet aš nuo mažens turėjau tokią fantaziją, kuri iki šiol neduoda man ramybės. Kaip norėčiau arba kas nutiktų, jei bent akimirką į pasaulį galėčiau žvilgtelti kito akimis.
Gal todėl ir mėgstu fotografiją. Užkonservuota kito žvilgsnio projekcija, kurią gali tyrinėti ir knebinėti iki begalybės.
Kairioji akis – Afrika, dešinioji – Japonija.
Afrika patogiai išsijuosusi ant baltų ŠMC sienų.
Japonija jaukiai įsitaisiusi galerijoje „Kairė – dešinė“.
Kadangi mano žinios apie šias kultūrines erdves – gana paviršutiniškos, visuomet įsivaizdavau jas kaip viena kitai labai tolimas kultūras. Todėl ir į parodas ėjau iš anksto nusiteikusi pažaist smagų vaikišką žaidimą: atrask dešimt skirtumų.
Iškart po parodų atrodė, jog lengvesnio žaidimo gyvenime nesu žaidusi.
Skirtumas nr. vienas – parodų ekspozicija. Afrikos fotografiją reprezentavo tik nuotraukos ir kuklūs A4 formato lapai (vieni prikimšti pezalizmo, kiti pasakojantys užfiksuotų žmonių ar/ir erdvės istorijas, treti priverčiantys iš naujo permąstyti fotografijos suvokimą).
Japonijos fotografija atsiskleidė kiek netikėtu rakursu. Užbūrė išrikiuotos armijos kičinių mažmožių, kurios nuotraukose virto meno kūriniais. Visus eksponatus iškabintus ant sienų čia pat buvo galima lyginti su jų reprodukcijomis. Tą padaryti viliojo ant palangių sudėti, menininkus pristatantys fotoalbumai. Gana netikėta patirtis, kuri vis priversdavo permąstyti sienas nugulusias fotografijas ir jų sukeltas emocijas. Kai kurios reprodukcijos netgi pasirodė įdomesnės už pačias fotografijas.
Skirtumas nr. du: ŠMC vaikštant nuo vienos prie kitos nuotraukos atrodė, jog daugumai Afrikos fotografų fotografavimas – tai tarsi savojo identiteto paieška. Bandymas suvokti, kas aš buvau ir kas aš esu mane supančio pasaulio akyse.
Japonai save ir savo kūną reprezentuoja kaip nedalomą, natūralią šio pasaulio dalį. Egzistenciją, kuri harmoningai susilieja su ją supančia aplinka.
Ties skirtumu nr. trys, kad ir kiek bandžiau veržtis, užstrigau. Sienos tarp Afrikos ir Japonijos po truputį ėmė irti.
Taip norėjosi pabrėžti, jog Afrikos fotografija labiau dokumentinė, fiksuojanti ir pasakojanti, kol neužtikau puikių fotografijos, kaip priemonės meno kūriniui sukurti, pavyzdžių.
Ties skirtumu nr. trys taip norėjosi teigti, jog japonai labiau susitelkę į meninį pasaulio atvaizdavimą – kitokios arba neegzistuojančios realybės kūrimą fotografijos pagalba. Kol akimis neįsirėžiau į budistinį šio pasaulio, kuriame gyvename, fotografijų ciklą.
Skirtumas nr. keturi ištirpo. Betyrinėdama šias parodas per atstumą – t. y. bandydama parašyti tekstą padariau atradimą. Fotografijoje (ypač šiuolaikinėje) skirtumai atsiranda ne tiek dėl skirtingų menininko intencijų fotografuojant. Jie atsiranda kartu su kontekstu.
Nežinant konteksto vieną ir tą pačią fotografiją galima pamatyti ir charakterizuoti labai skirtingai.
Kol buvau parodų salėse, kur iš toli švietė prirašyti A4 formato lapai, labai tiksliai žinojau kuo skiriasi šiuolaikinė Japonijos ir Afrikos fotografija. Akimirką net atrodė, kad galiu pamatyti tai ką iš tikrųjų matė fotografai.
O dėliojant raides tekstui iliuzija galutinai žlugo. Fotografija suteikia galimybę išvysti tik kito ar kitokį pasaulį, bet tik savomis akimis.
Nežinodama tikrai nepasakyčiau, kas buvo šių nuotraukų autorius. Japonas? O gal Afrikos fotografas?
Afrikos fotografų darbai:
Japonijos fotografų darbai:
Už vizualiką dėkojame Pauliui Karpui.
Jei išdrįsi